Blogiausiam variantui besiruošiantys pergalę švenčia dažniausiai


Print

Kremliaus fronte – rimta intriga. Maždaug savaitę niekas tiksliai nežinojo, kur dingo ir kodėl dingo Rusijos diktatorius.

V.Putinas atsirado tik šį pirmadienį. Kovo 17-ąją kartu su Kirgizijos prezidentu jis dalyvavo Sankt Peterburge surengtoje spaudos konferencijoje. Šiek tiek išblyškęs, šiek tiek pavargęs.

O gal ten buvo tik V.Putino antrininkas, kaip rašo Facebook tinklaraštininkai?

Versijos, kur buvo prapuolęs įtakingiausias Rusijos žmogus, – pačios įvairiausios. Gal slapta buvo išvykęs į Šveicariją palaikyti kūdikį gimdyti turėjusios ponios Alinos Kabajevos? Gal po opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo nebepajėgia suvaldyti savo paties rankomis išpuoselėtų jėgos struktūrų, gal nebežino, kaip sutramdyti Rusiją apėmusią ekonominę krizę? O gal mirtinai susipyko su Čečėniją geležiniu kumščiu valdančiu diktatoriumi Ramzanu Kadyrovu?

Aišku tik tai, kad sveikos nuovokos nepraradę žmonės neturėtų tikėti Kremliaus išguldytomis versijomis. Ypač versija, esą Rusijos slaptosios tarnybos, tirdamos B.Nemcovo nužudymo aplinkybes, aptiko “ukrainietišką pėdsaką”.

V.Putinas – patalogiškas melagis. Paskutinis melavimo pavyzdys itin iškalbingas – dėl Krymo okupacijos detalių. Amerikos ir Europos lyderiams V.Putinas maždaug vienerius metus įrodinėjo esąs niekuo dėtas dėl “žaliųjų žmogeliukų” atsiradimo pusiasalyje. O Rusijos propagandistų susuktame dokumentiniame filme “Krymas. Kelias į tėvynę” nesislapstydamas prisipažįsta tarptautinei bendruomenei melavęs nuo “pradžios iki pabaigos”. Šiomis dienomis parodytame dokumentiniame filme V.Putinas prisipažįsta asmeniškai įsakęs pasiųsti Rusijos specialiųjų pajėgų kariškius į Krymą.

Tad tikėti V.Putino ir jo pataikūnų kalbomis – didžiausia kvailystė. Politologų Andrėjaus Piontkovskio, Stanislavo Belkovskio, buvusio Vladimiro Putino patarėjo ekonominiams reikalams Andrėjaus Illarionovo, Rusijos Islamo komiteto Geidaro Džemalio pastebėjimai – įtikinamesni. Jų manymu, Kremlius – rimtų pasikeitimų išvakarėse. Egzistuoja du diametrialiai priešingi variantai. Arba laimi didelį karą su Vakarais pradėti trokšnatys “vanagai”, arba juo stelbia laikinai iš Ukrainos pasitraukti trokštantys “nuosaikesni, liberalesni, atsargesni imperialistai”.

Lietuvai palankiosios versijos šalininkai pastebi, kad Rusijos televizijų komentatoriai jau nebevadina Donbaso ir Luhansko sričių Novorosija – tik Ukrainos teritorijomis. Taip pat pastebima, kad Rytų Ukrainoje siautėjantys separatistai vis rečiau rusiškose laidose apibūdinami palankiais epitetais. Atidesni apžvalgininkai net prisimena maždaug prieš trejetą mėnesių viename prestižiniame susitikime kritiškai apie V.Putiną kalbėjusį Jevgenijų Primakovą – buvusį Rusijos slaptųjų tarnybų vadovą. Esą J.Primakovas – vienas iš tų, kurie atvedė V.Putiną į valdžią, todėl jis turįs teisę jį iš Kremliaus ir išmesti.

Lietuvai derėtų svarstyti patį blogiausią variantą. Nes blogiausiam variantui besiruošiantys švenčia pergalę dažniausiai. Deja, Lietuvos nesugebėjimas solidžiai, vieningai ir be didelių rietenų pripažinti, jog šaliai reikalinga šauktinių institucija, – didelė mūsų silpnybė. Net krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, užuot raginęs lietuvius imti pavyzdį iš Izraelio, kur visi šalies piliečiai yra šauktiniai, leidžia sau skeptiškai žvelgti į tai, kas, regis, lietuviui turėtų būti ne mažiau akivaizdu nei žydui.

Jei vadovausimės KAM vadovo logika, mūsų neišgelbės net ir patys galingiausi Amerikos tankai. Lietuvos saugumu pirmiausiai privalome rūpintis mes patys. Jau vien dėl to, kad iš oficialiojo Kijevo ateina neramūs perspėjimai: balandžio – gegužės mėnesiais V.Putinas ruošia puolimą prieš visą Ukrainą.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.03.17; 05:36 


Prisijunkite prie diskusijos