Bobulė numirė (3)


Print

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

Vokiečių slaptųjų tarnybų inscenizuotas Gleivico radijo stoties užpuolimas kartu su kitomis pasienio provokacijomis turėjo parodyti, kad Lenkija pirma užpuolė Vokietiją. Bet sąjungininkai tuo nepatikėjo ir neatsisakė savo įsipareigojimų: rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą.

Šelenbergas nežinojo arba… gudravo

Gleivico radijo stoties užpuolimui kažkiek vietos savo Atsiminimuose (pirmą kartą išėjo Niujorke, 1956) paskyrė buvęs įtakingas SD pareigūnas Valteris Šelenbergas. Jis 1934 metais pradėjo šnipinėti nacionalosocialistų saugumo tarnybai, nuo 1941 metų vadovavo Reicho vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA) užsienio žvalgybai, išsitarnavo iki SS brigadenfiurerio (generolo).

Niurbergo teismo buvo nuteistas 6 metus kalėti, bet dėl pašlijusios sveikatos buvo paleistas iš sąjungininkų kalėjimo po kelerių metų ir sunkiai pasiligojęs mirė 1952 metais. 

Šelenbergas rašo rugpjūčio  26 d. susitikęs su bičiuliu Herbertu Melhornu šio prašomas (šis štandartenfiureris nuo 1937 metų vadovavo vienam iš SD padalinių  ir drauge buvo aukštas gestapo pareigūnas).

Pasivaikščiojant Vanzės ežero pakrante Melhornas pasiguodė, kad jį iškvietė Heidrichas ir pranešė apie slaptą Hitlerio įsakymą: iki rugsėjo pirmosios reikalinga  įtikima dingstis karui prieš Lenkiją paskelbti. Jam, Melhornui, SD šefas pavedė vadovauti Gleivico radijo stoties užpuolimui, kurį turės įvykyti – tame ir slypi visas velniško plano klastingumas! – lenkų kariška apranga perrengti ir lenkiškais ginklais ginkluoti koncentracijos stovyklų kaliniai.

Dauguma jų, žinoma, žus, o tiems, kurie liks gyvi, pažadėta laisvė. Heidrichas tai pavedė man, kad manimi atsikratytų!

Šelenbergas pritaria pasipiktinusiam bičiuliui: visas šis sumanymas yra beprotybė, istorija nekuriama tokiais metodais! Viso to nepavyks išlaikyti paslaptyje ir kur nors kada nors viskas paaiškės. Turėtumėte laikytis kuo toliau nuo to, pasakykite, kad susirgote arba tiesiog atsisakykite vykdyti įsakymą – kas bebūtų, tai vis vien geriau už tokio įsakymo vykdymą!

Taip pavaizdavęs savo pasipiktinimą, toliau Šelenbergas pasakoja, jog kitą rytą Melhornas narsiai atsisakė vykdyti užduotį teisindamasis sveikatos būkle. Heidrichas esą iš pradžių nenorėjo nė klausyti, tačiau Melhornas tvirtai laikėsi savo, SD šefas buvo apsivertęs darbais ir galiausiai nusileido, bet vos po dešimties minučių paskelbė įsakymą, kuriuo Melhornas buvo skiriamas į pavojingas pareigas rytuose.

Perskaitę šią Atsiminimų vietą, turėtume pamanyti, kad ir Šelenbergas, ir Melhornas nepritarė tokiems metodams. Ir ne jie vieni – pasak Melhorno, karinės žvalgybos (Abvero) viršininkas Vilhelmas Kanaris taip pasipiktino šiuo Hitlerio įsakymu, jog pasistengė visiškai nuo to nusišalinti.  Daugelis vermachto generolų, sužinoję tiesą, tikrai pasmerkė tokius metodus.

Vis dėlto tenka suabejoti šio liudijimo patikimumu. Tiek to, tegul puola lenkiškomis uniformomis perrengti kaliniai – bet kad likę  gyvieji bus paleisti į laisvę?! Niekaip neįmanoma tuo patikėti žinant, kad ir savi panašių operacijų vykdytojai būdavo amžiams nutildomi. Šelenbergas su Melhornu ne tik neprideda nieko nauja prie to, kas žinoma, bet dar labiau supainioja gijas.

Nors apie Gleivico incidentą parašyta ne tiek mažai (vis dėlto casus belli), tačiau knyguose ir kituose raštuose (ir keliuose filmuose) autorių ganėtinai pridėta nuo savęs, todėl, pjaunantis neatitikimams, neįmanoma susikurti viso ir tikro vaizdo.

Štai 2001 metais išleistoje Ruperto Butlerio knygoje Hitlerio šakalai irgi teigiama: Gleivico radijo stotį kartu su esesininkais puolė ir koncentracijos stovyklų kaliniai; prieš tai jiems pasakė, kad jie vaidins sukant kiną; po antpuolio kalinius sušaudė.

Kitur galima sužinoti, jog lenkų sukilėliais dėjosi myriop pasmerkti vokiečių kriminaliniai nusikaltėliai, kuriems neva pasiūlė išpirkti kaltę dalyvavimu kariniuose mokymuose, kur bus šaudoma tuščiais šoviniais, ir visi sutikę.

Lygiai taip pat neaišku ir dėl kitko: kaip vilkėjo lenkai, ką iš tikrųjų pasakė sukilėliai  į eterį ir pan. Todėl, laikantis daugiau mažiau pripažįstamos Naujokso versijos, paminėtini ir kiti požiūriai; neatrodo Naujoksą labai norėjus papasakoti viską ir niekas negali pasakyti, ar Giunteris Peisas sąžiningai užrašė jo žodžius.

Kaip gi kitaip – aišku, gyvuoja ir versija, jog vokiečiai nevykdę jokių provokacijų ir Gleivico radijo stotį užpuolę tikrai lenkai. Šios versijos šalininkai nė per nago juodymą nepasitiki Naujoksu ir tvirtina jo liudijimą Niurnberge esant sąjungininkų padiktuotą.

Esą jiems labai reikėję liudytojų, kurie prisipažintų žinoję ir juo labiau vykdę aukščiausių Reicho vadovų įsakymus. Ir šiam vaidmeniui Naujoksas vėl labai tikęs: tikrai daug žinojo, pats buvo užtektinai prisidirbęs (jį kvotę pareigūnai sakė jį nusipelniusį kilpos) ir suko galvą, kaip išnešus sveiką kailį iš nugalėtojų nagų.

Žodžiu, liudijimas Niurnberge buvusi dar viena slapta operacija, prie kurios prisidėjo Naujoksas, vykdydamas jau naujų šeimininkų valią mainais į laisvę. Ypač įtariems rodosi, jog ir pati jo mirtis (1966) galėjusi būti dar viena provokacija, kuri pridengė pasitraukimą į ramią vietelę senatvei artėjant.

Išvyka atidedama

Išeitų, iki rugpjūčio 27 d. pokalbio su Melhornu Šelenbergas, nieko nežinojo apie planuojamas provokacijas. O juk tą dieną karas jau galėjo būti prasidėjęs! Rugpjūčio 23-iąją, po to, kai Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir SSSR nepuolimo sutartis, Hitleris apsisprendė Lenkiją pulti rugpjūčio 26 d., 4 val. 15 min. ryto. Rugpjūčio 25 d. Gleivice nekantraujantis Naujoksas telefono ragelyje išgirdo: Senelė susirgo – signalą pasiruošti. Dabar jis turėjo sulaukti paskutinio skambučio, tačiau telefonas tylėjo. 

Naujoksas negalėjo žinoti apie tai, kad rugjūčio 25-osios vakare Berlyną pasiekė dvi Hitleriui nemalonios žinios: italų dučė Benitas Musolinis pranešė negalįs tuo tarpu stoti į karą Vokietijos pusėje, o Didžioji Britanija patvirtino savitarpio pagalbos su Lenkija sutartį.

Hitleris negalėjo į tai neatsižvelgti ir apsisprendė nukelti karo pradžią, nors kai kurie vermachto daliniai jau slinko Lenkijos sienos link; tądien Vokietijos kanclerį pasiekė ir JAV prezidento Franklino Ruzvelto, jau kitą dieną po Maskvos derybų žinojusio Vokietiją ir Sovietų Sąjungą pasidalijus Lenkiją, raginimas teritorinius ginčus spręsti derybomis… Galiausiai Naujoksui paskambino Miuleris: Išvyka atidedama.

Operacija Himleris buvo atšaukta, karas neprasidėjo, nors būtent jautrusis Melhornas tą vakarą persistengė. Iš tikrųjų jis vadovavo ne radijo stoties, kaip teigia Šelenbergas, o Hochlindeno (Stodolės) muitinės punkto užpuolimui ir derino dviejų persirengusių esesininkų grupių (lenkų kareiviai turėjo susikauti su vokiečių pasieniečiais) veiksmus; Miuleris būtent su Melhornu aptarinėjo šią operaciją girdint į Opelną atvykusiam Naujoksui.

Tą vakarą Melhornas ir lenkų kareiviams vadovaujantis SS oberšturmbanfiureris Otfridas Helvigas savaip suprato juos pasiekusius slaptažodžius, ir Helvigas įsakė pradėti veiksmus.

Lenkų kareiviai apšaudė tikruosius vokiečių pasieniečius, ir tik Miuleriui įsikišus pavyko nutraukti įsiliepsnojantį mūšį. Operacijos globėjas Himleris mėtėsi žaibais, Melhornas ir Helvigas kaltino vienas kitą; Heidrichas abu ginčininkus atleido iš SD (pakartotiniam muitinės užpuolimui vadovavo pats gestapo šefas Miuleris). Taigi Heidrichas tikrai neįkalbinėjo užsispyrusio Melhorno, nors šis gal ir nuoširdžiai vengė dalyvauti provokacijose. 

Tragedija ir farsas

Gleivico radijo stoties užpuolimas nebuvo toks įspūdingas ir įtikimas, kaip vėliau pasakojo Naujoksas ir aprašė kai kurie autoriai. Lenkų sukilėlių balsai tikrai buvo girdėti eteryje. Tai tvirtino ir buvęs Vakarų Vokietijos radijo stoties vadovas Fridrichas Novotny.

Rugpjūčio 31-osios vakarą dešimtmetis Fridrichas su šeimynykščiais kaip paprastai klausėsi Vokietijos radijo, kurio laidos čionykščius klausytojus pasiekdavo iš Breslau per Gleivico radijo bokštą. Netikėtai pasigirdo šaudant, lenkiškai šūkaujant; pranešėjas prabilo irgi lenkiškai, tačiau jo balsas greit nutilo ir eteryje stojo tyla. Aišku, vaikas (kaip, beje, ir suaugusieji) negalėjo nė įtarti incidentą esant surežisuotą.

Vis dėlto šis radijo vaidinimas (taip Novotny po daugelio metų apibūdino girdėta) menkai pasitarnavo kaip lenkų agresijos įrodymas. Pirma, jį tegirdėjo Gleivico ir apylinkių gyventojai. Mat lenkų sukilėliai, nusitaikę į naująjį radijo bokštą, užėmė techninio aptarnavimo patalpas; pagrindinė studija buvo kitoje vietoje.

Užpuolikai tegalėjo pasinaudoti menkos galios siųstuvu ir mikrofonu gyventojams įspėti dėl artėjančių audrų ir radijo transliacijų nutraukimo. Antra, ir tie nedaugelis klausytojų teišgirdo lenkų kreipimosi pradžią: Dėmesio! Čia Glivlicai. Radijo stotis yra užimta lenkų… Paskubomis įjungtas siųstuvas po kelių akimirkų nustojo veikęs ir eteryje tebuvo girdėti traškesys. Trečia, ir tuos kelis išgirstus žodžius skaitovas tarė su aiškiu vokišku akcentu… Užpuolikai grįžo į viešbutį.

Naujoksas paskambino Heidrichui ir pranešė įvykdęs užduotį. Ir tuoj pat gavo pylos: Meluoji, aš visą laiką klausiausi ir jūsų negirdėjau!

Pats incidentas jau kitą dieną ėmė blankti. Pasak lenkų istorikų, joks tyrimas (liudytojų apklausa ir kt.) nė nebuvo pradėtas, gestapininkai nieko neprileido artyn, net policijos.

Kitą rytą vietinių policininkų pasitarime radijo stoties užpuolimas net nebuvo paminėtas. Ir vokiečių laikraščiai, skirtingai nei kitais kartais, nekėlė ypatingo triukšmo dėl lenkų klastos, įvykio vieton nebuvo pakviesti užsienio korespondentai. Laikraščiai ir radijas pasitenkino sausais pranešimais; laikraščiuose nepasirodė nuotraukos iš įvykio vietos.

Nuo rugsėjo 3 d., kai Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, pasienio provokacijas teko pripažinti išvis nepavykusiomis, dėl politinių tikslų – tai tikrai, nes sąjungininkai nepatikėjo lenkų agresija (nors kitais atvejais jų irgi negalima laikyti nekaltais avinėliais) ir neatsisakė savo įsipareigojimų Lenkijai.

Prie Gleivico radijo stoties pastato tą vakarą žuvo (ar kitoje vietoje buvo nužudytas ir čia atvežtas) 43-ejų metų vietinis lenkas Francišekas Honiokas, kurį gestapininkai suėmė išvakarėse. Jis neslėpė palaikantis savo tėvynainių priešinimąsi Vokietijos kėslams ir tuo erzino nacius; jaunystėje dalyvavo sukilime prieš vokiečius ir šiaip nesitaikstė su vokiečių valdžia. Toks labai tiko į sukilėlius.

Neabejotina, kad jis žuvo vilkėdamas savo drabužiais ir turėdamas asmens dokumentus, nors daug kas rašo apie nušautą lenkų kareivį. Daugeliui pažįstamas vietinis gyventojas, suprantama, negalėjo vilkėti kariška uniforma. Žuvusiojo asmenybė buvo nustatyta tik 1968 metais. Ilgus dešimtmečius žuvusiojo vardą Lenkijoje gaubė tyla, ir garsiai apie jį prabilta žlungant komunistinei valdžiai.

Nuotraukoje: SS štumbanfiureris Alfredas Naujoksas.

(Pabaiga)

2014.09.05; 06:43


Prisijunkite prie diskusijos