Branduolinio karo elementai


Print

LRT televizija gruodžio 1-ąją paskelbė vertingą pusvalandinį interviu. „Gilaus, prasmingo interviu“ epiteto, mano įsitikinimu, nusipelnė laida „Teisė žinoti“, kurioje žurnalistė Rita Miliūtė kalbino Lietuvos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV ir Meksikoje poną Žygimantą Pavilionį.

Šiais neramiais laikais, kai niekas iš mūsų dorai nežino, ar pavyks išvengti didelio karo, kyla daug egzistencinių klausimų, į kuriuos kiekvienas iš mūsų ieško pačio teisingiausio atsakymo. Bet surasti teisingą atsakymą nėra lengva. Kuo lietuvis išmintingesnis, tuo jį dažniau kamuoja abejonės, tuo daugiau jis mato atspalvių ir dviprasmybių.

Nuolat svarstyti, abejoti, lyginti verčia ir suvokimas, jog KGB – FSB – SVR – GRU smogikų valdoma Rusija specialiai skleidžia pramanus, stengdamasi mus suklaidinti, supainioti. Dauguma iš mūsų tikrai nenori patekti į Kremliaus dezinformatorių ir propagandistų paruoštas pinkles.

Tad karts nuo karto sveika savąsias išvadas palyginti su kitų nuomonėmis. Ypač visuomet verta išklausyti, ką apie Lietuvai iškilusius pavojus mano tarptautinius santykius profesionaliai išmanantys politikai bei ekspertai.

Nes apsišaukėlių „ekspertų“, kurie nesuvokia tikrųjų Lietuvos rūpesčių dėl savo ribotumo arba nesuvokia tikrųjų bėdų dėl Rusijos honorarų, – turime neproporcingai daug. Lietuva – maža valstybė, o suokiančių, esą su šiandienine Rusija vis tik įmanoma draugauti, esą Rusija ne ką blogesnė už Ameriką ar Europos Sąjungą, esą Prezidentė Dalia Grybauskaitė be reikalo erzina Kremlių, – gausios gretos. 

Todėl verta buvo išgirsti, ką apie šiandienines politines intrigas mano Amerikoje reziduojantis mūsų ambasadorius Ž.Pavilionis. Įdomi buvo ir ambasadoriaus Ž.Pavilionio kalba Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Beje, gruodžio 3-ąją Vilniaus kavinėje „Gabi“ buvo surengta diskusija „Ar po kadencijos vidurio rinkimų JAV atsigręš į Europos reikalus“, kurioje ambasadorius Ž.Pavilionis taip pat aktyviai dalyvavo.

Tad turime būti dėkingi ambasadoriui už raginimus nebijoti sakyti tiesos, kokia ji karti bebūtų, bei patikinimus, jog Lietuvos santykiai su Rusija įtempti tikrai ne dėl „vieno ar kito aštresnio žodžio“. Vertingos ambasadoriaus įžvalgos, jog Vakarai per daug ilgai apgaudinėjo save, manydami, jog su Rusija būtina flirtuoti, tada Rusija neva taps demokratiškesnė, padoresnė.

Vertingos ir pastabos, jog Lietuva padarė klaidų energetikos srityje, pavyzdžiui, nepasinaudojusi skalūninių dujų gavybos nešama nauda, niekaip neapsispręsdama dėl atominės energetikos privalumų.

Ypač vertingas ambasadoriaus nusistebėjimas, kaip vis dėlto mes lengvai pasiduodame Rusijos propagandistų vilionėms. Bet, žvelgiant iš kitos pusės, Rusijos slaptosios tarnybos, įskaitant ir KGB, per pastaruosius šimtą metų sukaupė didelės patirties skaldant Vakarus. Rusija nuodugniai išanalizavusi Vakarų silpnybes, baimes, mąstymą. Rusija puikiai žino, jog vienas iš geriausių būdų laužant Vakarų vienybę – priverst mus abejoti net pamatiniais, fundamentaliais reiškiniais. Vaizdžiai tariant, mes skatinami abejoti net dalykais, dėl kurių protingi žmonės nė kiek neabejoja.

XXX

Tad turime ir kuo džiaugtis, ir dėl ko – nerimauti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai, oficialiai pavadino Rusiją teroristine valstybe. „Teroristinės valstybės“ terminą Lietuvos vadovė pavartojo keletą sykių, sąmoningai pabrėždama, jog šiuos žodžius vartoja specialiai.

Viešėdama užsienyje Prezidentė D.Grybauskaitė taip pat pareiškė, jog Rusijos provokacijos skraidant šalia Baltijos oro erdvės be identifikacijos, be atsakymų į dispečerių šaininius – „ne Rusijos stiprybė, o Rusijos kvailumas“.

Galėtume didžiuotis, kad turime prezidentę, kuri, nepaisydama Vladimiro Putino keršingumo, nebijodama pavojų sulaukti, sakykim, Londone klastingai nunuodyto Aleksandro Litvinenkos likimo, drąsiai rėžia tiesą į akis. Bet lietuvių grupė, prie kurios prisijungė net buvęs Prezidentas Valdas Adamkus ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, kelia šurmulį, girdi, „tą pačią mintį buvo galima išdėstyti labiau diplomatiškais žodžiais“.

Įdomu, kiek Rusijos diktatorius turėtų užpulti kaimininių valstybių ir susprogdinti keleivinių lėktuvų, kad lietuviai išdrįstų Rusiją pavadinti „teroristine valstybe“? Gal didžiausios mūsų bėdos – būtent todėl, kad nedrįstame sakyti visos tiesos?

Statistika – siaubinga: kasdien vidutiniškai žūsta 13 ukrainiečių karių. Jauni ukrainiečių patriotai miršta todėl, kad mes nežinome, kaip derėtų sutramdyti ne itin stiprų, bet labai įžūlų agresorių. Ukrainiečiai žūsta dar ir todėl, kad Europos Sąjunga, užuot paskelbusi Vladimirą Putiną „persona non grata“, kuriam nevalia įžengti į ES teritoriją, vis dar ginčijasi, Rusija – teroristinė ar tik terorizmo požymių turinti valstybė.

Vakarams užteko drąsos nepageidaujamu asmeniu paskelbti Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, nors šis, kaip dabar matome, daug sykių padoresnis už V.Putiną. Kad ir koks blogas bebūtų A.Lukašenka, jis neužpuolė nė vienos kaimyninės valstybės, neokupavo nė vieno svetimo pusiasalio ar regiono.

O tokias pat sankcijas pritaikyti V.Putinui – jau neužteko nei ryžto, nei drąsos, nei principingumo.

Liūdna, bet tenka pripažinti, jog ukrainiečių vyrai kasdien žūsta dar ir dėl to, kad Amerika iki šiol netiekia Ukrainai modernių, tikslių, galingų ginklų. Žinoma, esama vilties, jog pergalę rinkimuose užsitikrinę respublikonai privers JAV prezidentą Baraką Obamą keisti iki šiol galiojusią strategiją – neremti Ukrainos tikrais ginklais. Bet jei respublikonas Džonas McCainas taps Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininku, ambasadorius Ž.Pavilionis mano, jog Ukraina gaus ginklų tiek, kiek reikės.

Tai būtų labai svarus žingsnis tramdant Kremliaus diktatorių. Karinė pagalba reikalinga ne tik Ukrainai. Toji pagalba reikalinga mums visiems. Ukrainos prezidentas P.Porošenko labai taikliai pasakė: „man ginklų reikia ne tam, kad laimėčiau, o tam, kad mes išvengtume dar didesnio karo“.

XXX

Gruodžio 3-ąją Rusijoje prasidėjo specialios pratybos, kurių metu bus mokomasi išlikti gyvam kilus branduoliniam karui. Be kita ko, pratybose, kurių metu bus mokomasi, kaip apsisaugoti nuo branduolinio, cheminio ir biologinio ginklo, dalyvaus net Rusijos Valstybės Dūmos deputatai. Žodžiu, šios pratybos – pačio aukščiausio lygio, nors Rusijai niekas niekad negrasino branduoliniu ginklu.

Iškalbinga ir tai, kad po Rusijos parlamentarams skirtų pratybų šie sugužės į plenarinių posėdžių salę išklausyti specialios Rusijos prezidento kalbos. Apie ką gruodžio 4-ąją kalbės Vladimiras Putinas, niekas nežino. Bet toji kalba greičiausiai turės ir … branduolinio karo elementų.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.12.04; 06:30


Prisijunkite prie diskusijos