Brangiai Amerikai kainavusios jaunųjų šnipų “išdaigos”


Print

Kristoferis Boisas – amerikietis, kartu su Endriu D. Li Sovietų Sąjungai pardavinėjęs slaptus dokumentus apie JAV kosminius palydovus. Vertindamas nuostolius, kuriuos padarė K.Boisas ir E.Li Jungtinėms Amerikos Valstijoms, senatorius Denelas P. Moinihenas (Daniel Moynihen) 1981-aisiais metais pasakė, jog SSSR sužinojo tiek, kad Amerikos palydovai „bent jau kuriam laikui liko nebenaudingi, nes rusai gavo galimybę juos neutralizuoti… Tai, ko mes visi taip bijojome, tapo faktu. Tas supratimas pasklido Senate ir, beje, tapo viena iš priežasčių, kodėl žlugo Sutartis dėl strateginės ginkluotės sumažinimo“.

Kas tas Kristoferis Boisas (Christopher Boyce), gimęs 1953-aisiais metais? Metęs mokslus koledže, K.Boisas 1975 metais gavo darbą TRW Corp. korporacijoje Redondobiče Kalifornijos valstijoje. Ši kompanija buvo stambi JAV vyriausybės pramonės rangovė, kurianti aukštų technologijų ir itin slaptas programas (tada tai buvo palydovinė programa).

K.Boisas, buvusių FTB bendradarbių sūnus ir sūnėnas, TRW įsidarbino per tėvą, kuris anksčiau dirbo FTB kartu su vienu iš kompanijos bendradarbių. K.Boisui buvo patikėtos rimtos pareigos. Nepaisant jo jauno amžiaus ir patirties stokos, jis turėjo priėjimą prie itin slaptų dokumentų ir leidimą į vadinamąjį „juodąjį rūsį“ – slaptą ryšių mazgą, kuris persiųsdavo šifruotą palydovinę informaciją iš TRW  tiesiai į CŽV būstinę Lenglyje, Virdžinijos valstijoje.

Atėjęs į TRW K.Boisas netrukus kartu su savo senu bičiuliu E.Li sumanė pardavinėti Sovietų Sąjungai slaptus dokumentus apie palydovus ir šifruotes, prie kurių jis prieidavo. Pradžiai K.Boisas pasiuntė E.Li į Mechiką užmegzti kontakto su sovietine žvalgyba  SSSR ambasadoje.

Dvejus metus K.Boisas fotografuodavo dokumentus ir perdavinėjo juostas E.Li, kuris, savo ruožtu, pristatinėjo juos KGB bendradarbiams Mechike ir Vienoje. K.Boisas padarė tokį stiprų įspūdį sovietinės žvalgybos atstovui, kad tas rekomendavo amerikiečiui grįžti į koledžą ir po to stoti tarnybon į CŽV arba valstybės departamentą. Baigus karjerą K.Boisui buvo pažadėta suteikti sovietų pilietybę.

Išdavikai buvo demaskuoti visai atsitiktinai. Meksikos policininkai pastebėjo, kaip E.Li kažką permetė per tvorą į Sovietų ambasadą Mechike. Jį sulaikė, bet E.Li staiga pamatęs Amerikos diplomatą (tas ėjo į ambasadą tarnybiniais reikalais), pasišaukė jį į pagalbą. Tas diplomatas pasikvietė kitą, kuris ir nulydėjo E.Li į nuovadą išsiaiškinti. Ten išaiškėjo, kad voke, kurį E.Li bandė numesti į ambasadą, daugybė išryškintų foto juostų. Jas išspausdino ir, pamatę, kad tai Amerikos dokumentai, pažymėti grifu „Visiškai slaptai“, perdavė JAV atstovams.

Per E.Li tardymus, kuriuos atliko jau FTB atstovai, tas išdavė K.Boisą. Pastarasis buvo suimtas Kalifornijos universiteto studentų miestelyje Riversaide (K.Boisas užsirašė į kinų kalbos kursus). Iš pradžių abu tvirtino, kad rusus vedžiojo už nosies, pametėdami jiems dokumentų, neturinčių jokios vertės. Bet vėliau K.Boisas prisipažino, kad pardavinėjo Sovietų žvalgybai slaptus dokumentus, nes jis, girdi, nusivylė Jungtinėmis Amerikos Valstijomis po karo Vietname ir Votergeito skandalo. Ir pridūrė, kad jis savo laiku kažką sužinojo apie slaptas CŽV operacijas, ir tai jam sukėlė siaubą.

Tačiau teisme kaltintojai įrodė, kad abu nusikaltėliai vadovavosi paprastu godumu, gavę iš KGB iš viso daugiau kaip 70 000 dolerių. E.Li savo dalį leido daugiausia narkotikams, į kuriuos buvo įjunkęs. K.Boisas gavo 40 metų nelaisvės, E.Li – iki gyvos galvos. „To, ką jis padarė, – sakė apie K.Boisą vienas iš CŽV bendradarbių, – mastai prilygsta nacionalinei nelaimei“. Be viso kito, jis atvėrė rusams akis, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos sekė sovietinių raketų bandymus. Sužinoję apie tai, rusai pakeitė savo objektų telemetrinės maskuotės sistemą ir tuo pačiu neutralizavo Amerikos monitorius.

Abu jaunus šnipus išgarsino Roberto Lindsėjaus bestseleris „Sakalas ir Sniego žmogus“ (The Falcon and the Snowman, 1979). Sakalu jis pavadino Boisą dėl jo aistros sakalų medžioklei, o Sniego žmogum – Li už potraukį narkotikams. Vėliau knygos motyvais buvo sukurtas tokio pat pavadinimo filmas.

1980 metais K.Boisui pavyko pabėgti iš federalinio kalėjimo Lompoke Kalifornijos valstijoje. Jis perpjovė replėmis vielinį aptvarą. Patraukęs į šalies šiaurės vakarus, jis pradėjo verstis bankų apiplėšinėjimu, tuo pačiu metu planuodamas pabėgimą į Sovietų Sąjungą. Kol antstoliai ieškojo jo Kosta Rikoje, Australijoje, Meksikoje ir Pietų Afrikos Respublikoje, K.Boisas nusipirko Port Andžele Vašingtono valstijoje 29 pėdų (8,7 m) žvejybinį barkasą, tikėdamasis juo pasiekti Beringo sąsiaurį ir nuplaukti iki Diomido salų, – iš jų kai kurios buvo laikomos Sovietų teritorija.

Bet, sužinojęs, koks pavojingas jūrų kelias, jis nusprendė skristi. K.Boisas ėmė mokytis skraidyti ir jau pradėjo apsieiti be instruktoriaus pagalbos, kai jį pagaliau sulaikė FTB agentai ir antstoliai. Tai atsitiko 1981 metų rugpjūtį.

Už pabėgimą teismas prie ankstesnio termino (40 metų) pridėjo 3, o už 17-os bankų apiplėšimą Aidaho, Montano ir Vašingtono valstijose – dar 25 metus.

1985 metų balandį, liudydamas Senato komisijai, tikrinusiai, kaip suderinta CŽV rangovininkų ir Gynybos ministerijos saugumo užtikrinimo sistema, K.Boisas pranešė, kad jie ne kartą girtuokliavo „juodajame rūsyje“ su kitais TRW bendradarbiais. O kartą kažkas užklijavo ant savo leidimo nuotraukos beždžionės fizionomiją ir vis tiek gavo leidimą į kabinetą, kur buvo saugomi visiškai slapti dokumentai.

Nuotraukoje: šnipus išgarsino Roberto Lindsėjaus bestseleris „Sakalas ir Sniego žmogus“ (The Falcon and the Snowman, 1979). Vėliau knygos motyvais buvo sukurtas tokio pat pavadinimo filmas. Čia – filmą reklamuojantis plakatas.

2012.07.11


Prisijunkite prie diskusijos