Britų bombų aukos – tūkstančiai konclagerių kalinių


Print

Minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą Vakarų Europoje, internetinėje spaudoje pateikiama daug visiškai netikėtų karo epizodų. Sebastianas Engelbrechtas, ARD studijos Tel Avive korespondentas, ir Matthias Güntheris, NDR korespondentas, paskelbė medžiagą apie vieną tragiškiausių Antrojo pasaulinio karo pabaigos epizodų. Dėl klaidingos slaptųjų tarnybų informacijos britų oro pajėgos bombardavo laivus su konclagerių kaliniais. Žuvo 7500 žmonių. Keliolikai buvusių kalinių pavyko išgyventi – juos išgelbėjo vokiečiai.

Hanni Krispin sėdi fotelyje, savo bute Tel Avivo centre. Ji prašo vaišintis pyragaičiais, datulėmis ir šokoladiniais kiaušiniais. Žydų kilmės vokietė, gimusi prieš 86 metus Memelyje buvusioje Rytų Prūsijoje (nors 1924 m. miestas vadinosi Klaipėda – I.T.). Būdama 14 metukų, 1938 m. gruodžio mėn. Hanni Krispin, tada dar Hanni  Kolumbus, buvo išvežta į Lietuvą, į Kauno getą (atkreipkime dėmesį į tai, kaip žurnalistai nesusigaudo situacijoje, pasikliauja senutės atmintimi; juk getas Kaune buvo įsteigtas tik vokiečių okupacijos metais; šis epizodas tik dar vienas pavyzdys, kaip atsargiai reikia vertinti atsiminimus. – I.T.). 1944 m. liepos 14 d. esesininkai ją deportavo į Štuthofo konclagerį.

Likus dviem savaitėms iki nacionalsocialistų valdymo Vokietijoje pabaigos, SS prižiūrėtojai visus kalinius kur nors išvežė. Hanni ir sunkiai serganti jos mama Baltijos jūros Helos uoste buvo suvarytos į tanklaivį. “Laivas buvo pilnutėlis. Ten buvo ne tik žydai, buvo įvairių tautybių kalinių. Plaukėme gal kokias dešimt dienų – nevalgę, negėrę. Jeigu kuriam nepatikdavo kieno nors nosis, jį paprasčiausiai išmesdavo į vandenį. Jei kas sugalvodavo pakiltį į denį, jį taip pat mesdavo į vandenį. Bet aš mokėjau suktis. Iš karto pamatydavau, jeigu kas ne kaip.

Bombos pataikė ne į karininkus, o į kalinius

Persekiotųjų likimą primena didžiulis lauko akmuo Šlezvigo Holšteino žemės Ekernfiordės miesto senosiose kapinėse. Ilgu žvyruotu keliu patenkame prie akmens, kuriame pavaizduota Dovydo žvaigždė ir išrašytos 22 pavardės. Tanklaivyje, kuriuo plaukė Krispin, buvo dar 22 moterys ir keli šimtai kalinių vyrų. Netoli Kylio laivą atakavo britų bombonešiai.

Britai iš slaptųjų tarnybų buvo gavę informaciją, kad laivuose, plaukiančiuose Baltijos jūra, yra karininkai. Esą jie bėgo pasislėpti į Norvegiją. Bet informacija buvo klaidinga. 1945 m. gegužės 3 d. bombos pataikė į aštuonis laivus, kuriuose buvo daugiau kaip 10000 žmonių, didžioji dalis – buvę konclagerių kaliniai. Nuo britų bombų žuvo 7500 žmonių. Krispin taip pat išgyveno bombardavimą.

“Nieko nebejautė“

“Bomboms krintant aš buvau denyje“, – prisiminė Krispin. – “Laivas užsidegė. Bet didžioji laivo dalis buvo geležinė arba kitų metalų, todėl keleiviai negalėjo nieko paliesti – viskas buvo labai karšta, dalis denio taip pat buvo paliesta nestiprios ugnies.“ Visi keleiviai stengėsi išbėgti į denį. O Krispin norėjo nusileisti žemyn, nes ten buvo jos motina. Bet į viršų skubančių žmonių srautas buvo toks stiprus, jog ji pargriuvo. ”Visi lipo per mane, ir aš nusprendžiau ramiai numirti. Visiškai nieko nejaučiau”, – prisiminė moteris. Laivas šiaip taip įplaukė į Ekernfiordės įlanką. Ir tik tada ji suprato, kad yra nemirusi. Netrukus iš Kylio atplaukė ”gaisrinis” laivas. Jis galėjo paimti tik 150 žmonių.

Odisėja laive

Poniai Krispin ir jos motinai iš Kylio atplaukusiame laive baigėsi konclagerio kančios. O stipriai apdaužytasis laivas dreifavo jūroje. Jis buvo išmestas į krantą gegužės 4-ąją 10 kilometrų į šiaurę nuo Ekernfiordės, prie Vabso (Waabs) miestelio. 1944 m. gimęs Dieteris Priusas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo Vabso meras. Jis pasakojo, kaip toms moterims viskas klostėsi vėliau: ”Žydes iš laivo nuvežė Bookinso dvarą. Ten jas pamaitino. Kadangi moterys buvo susižeidusios arba labai nusilpusios, nuspręsta jas nuvežti į ligoninę. Dvarininkas kreipėsi į kaimyninio dvaro savininką. Baronas fon Ahlenfeldas susisiekė su grafu Oskaru Moltke-Kirstenu. Veikiai atvažiavo kelios mašinos, vilkikas ir moteris nuvežė į Kapelną.“ Pasak ponios Krispin, ten joms atsisakė suteikti medicininę pagalbą. Ne visos iš tų atvežtųjų žydžių išgyveno. Šešios mirė grįžtant į Vabsą – 17 kilometrų kelionė priekaboje, po to dar 18 kilometrų į Ekernfiordę.

Tada Moltke-Kirstenas moteris nuvežė į Ekernfiordę, kur joms buvo suteikta medicininė pagalba. Per kelias savaites mirė dar 16 žydžių. Visos 22 moterys buvo palaidotos senosiose Ekernfiordės kapinėse, jas primena didžiulis lauko akmuo. Išgyveno tik 12 moterų.

Susitiko po kelių dešimtmečių

1979 m. Hanni Krispin, tuo metu gyvenusi Izraelyje, su savo vyru nuvyko į tas vietas prie Baltijos jūros, aplankė grafą Moltkę-Kirsten. ”Stalas buvo padengtas brangiausiais indais. Į kambarį, pasiremdamas lazda, įėjo grafas Moltke”, – prisimena moteris ir pasakoja, kaip grafas atsinešė tranzistorių ir įjungė Grand Prix pelniusį Izraelio šlagerį ”Aleliuja.”

Nors tai atrodo prasto skonio, Kanni Krispin priduria: ”Bet taip buvo.” Grafas mirė 1980 m. Tel Avive gyvenančiai Hanni Krispin, 86-erių metų moteriai, jis buvo didvyris. Kelis dešimtmečius ji dėjo pastangas, kad Moltke-Kirstenas Jeruzalės Jad Vašemo Šoa memoriale būtų pagerbtas kaip ”Pasaulio teisuolis’, bet iki šiol jai nepavyko pasiekti savo tikslo.

Nuotraukoje: laivas „Cap Arcona“. 1945 m. gegužės 3 d. buvo paskandinta arba stipriai apgadinta daug laivų – tarp jų ir „Cap Arcona“, kuriuo plaukė Neuengamme‘s konclagerio kaliniai.

2010.05.11


Prisijunkite prie diskusijos