Bronius Matelis: “Valstybė siekia nokautuoti savo darbu dar nenusivylusius žurnalistus”


Print

Neseniai viename savo komentare, kuris buvo pasirodęs Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklalapyje, principingą ir jokių politinių autoritetų nepaisantį žurnalistą palyginau su geru krepšininku, kuris puola ir ginasi visada balansuodamas ties pražangos riba.

Įsivaizduoju, kad krepšinyje toks kažkada buvo dar jaunas Arvydas Macijauskas, kartą aklinai uždengęs vieną arogantišką serbų žvaigždę ir po to dar mestelėjęs, kad iš tos žvaigždės teliko garsi pavardė ir didelis kontraktas.

Štai tokių macijauskų šiuolaikinėje žurnalistikoje labiausiai ir pasigendu. Ir jie visai išnyks, kai išmirs paskutiniai žurnalistikos mochikanai, pasirinkę ne politikos ar verslo tarnaitės (viešieji ryšiai) darbą, o visokeriopai nepatogų, tačiau visuomenei labai reikalingą gyvenimo būdą.

Jeigu dažnai balansuoji ties pražangos riba, vadinasi, dažniau būsi baudžiamas baudų metimais, nei tas, kuris atsargiai stovi kamputyje ir meldžiasi, kad tik kas jam kamuolio lyg karštą bulvę į rankas nesviestų. Krepšinyje viskas sutvarkyta, galima sakyti, idealiai. Nors pražanga įrašoma asmeniškai krepšininkui, baudų metimai metami į komandos, o ne į asmeninį jo krepšį.

Pradžioje taip buvo ir žiniasklaidoje. Jei klysdavo žurnalistas, jis būdavo kviečiamas į teismą nebent trečiuoju asmeniu, o baudą tekdavo susimokėti leidėjui, kuris kontroliuoja žurnalisto darbą ir pilnai atsako už leidinio turinį. Kai Lietuvos teismuose buvo pradėtos net kelios baudžiamosios bylos, kuriose eiliniai žurnalistai buvo tampomi po teismus, tapo aišku, kad valstybė keičia žaidimo taisykles – nuo šiol už pražangą baudos metimai bus metami į asmeninį žaidėjo krepšį. Net nesvarbu, kad visoje Europoje visi žaidžia krepšinį pagal kitokias taisykles.

Noriu pabrėžti, kad anksčiau, tarkime prieš 10 metų, Lietuvoje irgi galiojo tie patys įstatymai, tačiau baudžiamųjų bylų žurnalistui niekas nekeldavo. Bent jau man apie tokias girdėti neteko. Civilinių bylų prieš leidėjus buvo, tačiau politikai greit suprato, kad žiniasklaidos priemonę valdančiai bendrovei gal ir skaudu mokėti net ir keliasdešimt tūkstančių litų baudą, tačiau ji tai pajėgi padaryti. Reikėjo surasti skausmingesnių vietų ir durti būtent ten. Dabar galime pripažinti – toji vieta jau rasta.

Prezidentu tapti panūdęs generolas Česlovas Jezerskas ne pirmasis, pasinaudojęs patogiais įstatymais, iškėlęs baudžiamąją bylą asmeniškai žurnalistui Gintarui Visockui ir prisiteisęs 15 tūkst. litų moralinei žalai atlyginti ir dar 8 tūkst. generolo atstovavimo išlaidoms padengti. Tokių bylų, kai siekiama civilizuotai bylinėtis ne su leidėju, o baudžiamosiomis bylomis spaudžiami žurnalistai, Lietuvoje jau yra ir daugiau.

Štai vienas Pasvalyje gyvenantis žurnalistas jau keletą metų tampomas po įvairiausius teismus. Ieškovai žūtbūt siekia, kad žurnalistas būtų nuteistas būtent pagal Baudžiamąjį kodekso straipsnį. Daug metų rimtuose leidiniuose dirbęs žurnalistas paliko šį darbą ir perėjo į valstybės tarnybą, kuri nieko bendra neturi nei su žiniasklaida, nei su viešaisiais ryšiais. Jeigu tam žmogui įsigaliotų teistumas pagal Baudžiamąjį kodeksą, jis privalėtų palikti darbą valstybės tarnyboje. Kerštas ir dar kartą kerštas, o ne noras nustatyti teisingumą stumia tuos, kurie kelia baudžiamąją bylą asmeniškai žurnalistui.

Pasvalio atveju yra įdomu tai, kad ieškovai iš leidėjo jau buvo prisiteisę bene 2 tūkst. litų moralinei žalai atlyginti. Vadinasi, teismo, kuris ir nustato teisingumą, sprendimu toji žaizda jau užgydyta? Teisingumas nustatytas ir žala atlyginta?

Tačiau – ne, štai tau dar ir baudžiamoji byla, o kaip įrodymas, kad žurnalistas buvo neteisus, teisme pateikiamas ankstesnio civilinio ginčo su leidėju teismo sprendimas. Ir teismas nagrinėja net ir tokią bylą. Nors tikriausiai net teisės studentas pasakytų, kad, jeigu kartą teisingumas jau buvo įvykdytas, žala atlyginta, tai antrą kartą, dabar jau prisidengus Baudžiamuoju kodeksu, prievartauti žmogaus negalima, nes tai jau vadinasi piktnaudžiavimu nukentėjusiojo padėtimi.

G.Visocko atveju irgi būtų galima konstatuoti, kad žurnalistas G.Visockas istorijoje su generolu veikė ne kaip privatus asmuo, pasislėpęs krūmuose ir kurdamas planus, kaip čia dabar pakišus koją generolui, o kaip viešai registruotos žiniasklaidos priemonės deleguotas atstovas, turintis tikslą kuo išsamiau informuoti visuomenę apie kandidato į prezidentus biografijos faktus ir todėl užduodantis jam nepatogius klausimus. Tuo remiantis generolui reikėjo pasiūlyti bylinėtis tik civiline tvarka. Dar geriau būtų buvę, jeigu teismo teisėjas generolo dar būtų pasiteiravęs, o kokio velnio tu bandai tapti valstybės vadovu, jeigu tau nepatinka nepatogūs klausimai ir tai, ką apie jį pamanys statistinis Lietuvos rinkėjas?

Manyčiau, kad kažkuriuo metu, galbūt Aukščiausiajame Teisme, buvo priimta tokių bylų nagrinėjimo praktika ir tada, leidus žurnalistus persekioti dar ir pagal Baudžiamąjį kodeksą, tos bylos ir pasipylė. Norisi tikėti, kad tų išaiškinimų neredagavo kurios nors ar net kelių partijų ideologai.

Juk žiūrėkime iš kurios tik norime pusės, net ir iš Vakarų valstybių patirties, net ir įjungę loginį mąstymą, tačiau net ir labai ant žurnalistų pykstantis žmogus tikriausiai supranta, kad bedantė žiniasklaida yra blogai visiems. Juk nukentėti nuo valdininkų biurokratijos gali bet kuris žmogus, taip pat ir viešuose pirkimuose dalyvaujantis verslininkas. Šiandien šalį valdo viena partija, o rytoj valdys kita, ar bus gerai, jeigu žurnalistas tam opozicijoje esančiam politikui vieną dieną pasakys, kad negaliu rašyti apie valdančiosios partijos veikėjų kyšininkavimą, nes bijau baudžiamosios bylos ir galimų nemalonumų. Tiriant tokias sudėtingas istorijas, kaip ir žaidžiant krepšinį ties pražangos riba, baudos galima susilaukti bet kada. Nepaisant to, dantys žiniasklaidai raunami.

Dabar siūlau panagrinėti, ar galioja tos pačios taisyklės, kurios yra taikomos persekiojant žurnalistus, ir įtakingiems politikams.

Prieš daugiau nei metus aš asmeniškai pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį buvau iškėlęs baudžiamąją bylą Seimo nariui Vitui Matuzui. Tą bylą pradėjau tiesiog dėl smalsumo. Ir pinigų pareikalavau, kaip ir jie, politikai, reikalauja iš žurnalistų.

Savo tinklalapyje šis politikas buvo apie mane atsiliepęs gana nešvankiai, vartojo net tokius žodžius, kurių ir gatvėje nedažnai išgirsi. Parašiau skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Išvada buvo vienareikšmė: politikas peržengė visas leistinas ribas, įžeidė ir pažemino žurnalistą ir taip toliau. Pasiremdamas tomis išvadomis ir iškėliau baudžiamąją bylą seimūnui.

Pradėti nagrinėti bylą, kurioje atsakovu yra Seimo narys, Lietuvoje yra labai sunku. Kelis kartus, gal net specialiai pusvalandis iki bylos nagrinėjimo pradžios, faksu teismas gaudavo seimūno prašymą bylos nagrinėjimą nukelti kitai dienai, nes jis privalo dalyvauti svarbiame Seimo komiteto posėdyje. Teisėjas paaiškindavo, kad Seimo nario darbas gali būti vertinamas kaip visai valstybei svarbus darbas, todėl kažkokių sankcijų dėl neatvykimo taikyti nereikėtų. Po to V.Matuzo advokatas susirgo. Ir taip be galo ir krašto bylos nagrinėjimo pradžia kaip ta guma buvo tempiama ir tempiama.

Tačiau kiek galima laukti? Jeigu Seimo nario ar kokio ministro veikla teismo yra vertinama kaip ypatingos svarbos darbas, tai tokie politikai turi galimybę panašiais argumentais „atsišaudyti“ ir iki senaties termino. O pabandytų taip pasielgti koks nors žurnalistas G.Visockas! Kaip mat į teismą pas lampasais nukabinėtą generolą su policijos palyda būtų atvilktas! Štai tau ir lygios galimybės bylinėtis. Štai ir išeina, kad galimybės ieškoti mūsų teismuose teisingumo la-a-abai jau lygios. Tiesa, tada ieškinį prieš V.Matuzą atsiėmiau. Aš ne toks kantrus ir kerštingas kaip generolas Č.Jezerskas.

Ką daryti? Politikai tikrai nieko nedarys. Čia galėtų ką nors padaryti tik žurnalistas G.Visockas, apsišarvavęs kantrybe ir pateikęs skundą Europos žmogaus teisių teismui. Jeigu tai nėra kriminalinis ar ekonominis nusikaltimas, jeigu tą ginčą galima išspręsti civiline tvarka, tai valstybė neturėtų leisti tampyti žurnalisto po teismus pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį.

Nauda iš to būtų akivaizdi visiems, išskyrus tiems, kurie vardan savo menkaverčių asmeninių tikslų yra linkę paaukoti dalį taip sunkiai iškovotos žodžio laisvės.

Tačiau gali atsitikti ir taip, kad po kelerių metų nepastebimai valstybės veidas bus subjaurotas labai skausmingais randais. Tada ir pasiskųsti nebebus kam, nes patys geriausi žurnalistai jau dirbs politikos ir verslo tarnaitėmis. Ar dar bus jaunų žurnalistų, norinčių žaisti krepšinį ties pražangos riba ir už tai įsirašyti sau į biografiją teistumą už lengvą varžovo stumtelėjimą?

Stanislovo Bagdonavičiaus nuotraukoje: komentaro autorius Bronius Matelis, “Panevėžio ryto” redaktorius.

www.lzs.lt

2011.02.06


Prisijunkite prie diskusijos