Broz Tito vykdė žiaurų genocidą


Print

Iki šiol vienur silpniau, kitur stipriau vis dar sugaudžia Antrojo pasaulinio karo pabaigos aidai.

Austrijos federalinėje žemėje Karintijoje ypač dramatiškai klostėsi įvykiai 1945 m. pirmosiomis trimis gegužės savaitėmis.

„Gegužės 8-ąją į Karintijos sostinę Klagenfurtą įžengė britų kariai, o po kelių valandų atžygiavo komunistinės Jugoslavijos vadinamosios liaudies išsivadavimo armijos daliniai, kurie turėjo užtikrinti teritorines Tito pretenzijas. Britai aiškiai davė suprasti netoleruosią jugoslavų buvimo Karintijoje.

Gegužės 16-ą jie buvo perduoti Sovietų žinion. Sovietai buvo suinteresuti išlaikyti išsiderėtas okupacines zonas, ir britai buvo priversti pasitraukti. Jugoslavų komunistai tomis dienomis suėmė Pietų Karintijoje 263 asmenis, apie 100 iš jų netrukus buvo paleisti, apie 90 buvo paleisti į laisvę jau Jugoslavijoje, 96 buvo nužudyta arba mirė kalėjime. Tikrųjų žudynių motyvų nebuvo galima išaiškinti“, – tokią lakonišką informaciją apie pokario įvykius karintijoje galima perskaityti austrų wikipedijoje.

Aptiktos nežinomos Tito partizanų vykdytų žudynių vietos

Jaunas austrų istorikas Florianas Rulitzas ketverius metus tyrinėjo Tito partizanų vykdytas žudynes. Jis pasinaudojo visomis su šiais įvykiais susijusiomis slaptomis archyvinėmis bylomis, susipažino su policijos ir parapijų archyvais, užrašė interviu su daugybe laikmečio liudininkų ir pasiekė stulbinančių rezultatų: nustatė žudynių vietas ir masines kapavietes, kurios iki šiol buvo nežinomos, nutylimos arba eufemistiškai vadinamos „partizanų kapais“ ir „sugrįžusių karo belaisvių kapais“.

Remdamasis dokumentais, Florianas Rulitzas įrodė, jog visose tose vietose ilsisi per dvi pokario savaites Tito partizanų nužudytų žmonių palaikai.

Dokumentai ir liudininkų pasakojimai patvirtina,  jog iš belaisvių stovyklų, išsidėsčiusių į pietus nuo Dravos upės, nužudytų pabėgėlių kūnai sunkvežimiais buvo vežami į Jugoslaviją ir ten užkasami.

Istoriko tyrinėjimai padėjo aptikti dar vieną masinę kapavietę ir Slovėnijoje – ten vienoje štolnėje buvo užkasti tūkstančiai Tito partizanų nužudytųjų kūnų.

Į Austriją buvo pasitraukę kroatų ir slovėnų antikomunistai ir juos remiantys civiliai. Nors jie spėjo pasiduoti britams, šie perdavė pabėgėlius Tito partizanams, kurie ties Bleiburgu nužudė visus nespėjusius išsigelbėti – šios žudynės žinomos Bleiburgo skerdynių vardu. Aukų kūnai taip pat buvo išvežti į Jugoslaviją.  Tik maža dalis jų buvo užkasti Austrijoje. Istoriko duomenimis, per dvi savaites buvo nužudyta apie 1000 žmonių.

Žudynes stebėjo penkiolikmetis

Florianui Rulitzui pavyko sutikti Johanną Neuberschą, kuris vieną 1945 m. gegužės dieną buvo žiaurios scenos liudininkas. Jis iš pamiškės stebėjo, kaip kelio posūkyje už Bleiburgo, netoli sienos su Slovėnija, „komunistai partizanai“ sušaudė kelis kroatus ir užkasė juos kartu su nušautais arkliais: į gilią duobę žemiau kelio sumetė kūnus, ant jų – arklius.  Neuberschas parodė medžius, kurie per tą laiką užaugo šalia baisiosios duobės. Senasis austras prisiminė dar kitą epizodą, kaip jis tų pačių 1945 m. pirmosiomis vasaros dienomis kartu su tėvu palaidojo vieną nužudytąjį – tėvui apie kūną pranešė vienas valstietis. „Kūnas buvo pilnas kirmėlių, odos nebuvo likę nė lopelio; mudu su tėvu čia pat nukasėme kokių 30 centimetrų žemės sluoksnį ir palaikus kastuvais įvertėme į tą įdubimą, užkasėme paguldytą ant pilvo, kitaip neišėjo“, – kalbėjo senasis žmogus. Jis prisiminė dar kelias vietas, kur buvo užkasti nužudytieji.

Paskelbus žiniasklaidoje apie nežinomas kapavietes, Klagenfurto prokuratūra pradėjo tyrimą dėl įtarimo įvykdžius nusikaltimus  žmoniškumui. Florianui Rulitzui pavyko aptikti dokumentų, susijusių su daržovininko Nikolos Martinovičiaus nužudymu 1975 m. vasario 17 d.

Karintijoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. gegužės 21-ąją

Vienas iš Floriano Rulitzo ketverių metų triūso rezultatų – Karintijoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. gegužės 21 d. Nes per dvi savaites, praėjusias po Vokietijos kapituliacijos, Tito partizanai vien tik pietų Karintijoje nužudė apie 1000 žmonių. 130 iš Karintijos į Jugoslaviją išvežtųjų tarpe daugiausia buvo Kroatijos ir Slovėnijos  antikomunistai ir jų artimieji, be to, buvo daug civilių pabėgėlių ir iš fronto pasitraukusių vokiečių kareivių.Traukdamiesi nuo komunistų, į Karintiją buvo atbėgę apie 250 tūkstančių slavų, apie 200 tūkstančių pabėgėlių britai prievarta privertė grįžti atgal.

Remdamasis ketverių metų tyrinėjimais, Florianas Rulitzas išleido knygą „Die Tragödie von Bleiburg und Viktring“ („Bleiburgo ir Viktringo tragedija“) – Viktringe daugiausia buvo žudomi slovėnų pabėgėliai.

Daugiausia informacijos apie Floriano Rulitzo tyrinėjimus paskelbė Thomas Leitneris populiariame laikraštyje Kronen Zeitung bei Austrijos radijas ir televizija.

Duobė vėl užkasta

Jaunojo istoriko pateikti duomenys duoda pagrindą spėti, jog ir kitose  Karintijos vietovėse, kaip antai po vieškeliu ties Aizenkapeliu (Eisenkappel), Galicija (Gallizien), Lavamiundu (Lavamünd) ir Ferlachu  taip pat gali būti pabėgėlių antikomunistų palaikų. Apylinkių gyventojai įaudrinti. Esą jau prieš aštuonerius metus tiesiant šilumines trasas buvo aptikta griaučių likučių. „Mačiau kaukolę, šalia gulėjo šalmas. Mums buvo liepta dirbti atokiau, o  prakasta duobė vėl buvo užkasta“, – prisiminė darbininkas Manfredas J.

„Tikrai, tada buvo kasama šiluminė  trasa. Tą reikalą aiškinsimės“, – kalbėjo Ferlacho meras. Panašių faktų liudininkai papasakojo, prisiminę Lavamiundo gyvenvietės statybą.

Ekspertai tikisi, jog palaikai bus ekshumuoti. Prokuratūros atstovas Helmutas Jamnigas pasakė, jog galutinis sprendimas šiuo klausimu dar nepriimtas, reikėsią apsvarstyti atskirus faktus.

Rulitzo knygos recenzijos internete

Kroatų laikraštyje „Nedjelja“ paskelbtoje recenzijoje  labai vertinami kruopštaus Rulitzo darbo rezultatai, pabrėžiama, jog pirmomis pokario savaitėmis Karintijoje vykusioms kovoms bei antikomunistų slavų pabėgėlių iš Jugoslavijos žudynėms Kroatijos ir Slovėnijos valstybių atminimo kultūroje skiriamas ypatingas dėmesys. Primenama, jog iki Jugoslavijos subyrėjimo oficiali politika neigė, jog pabėgėliai buvo Tito komunistų smurtavimo aukos.

Kitos recenzijos autorius Hansas-Dieteris Pohlis pažymi, jog Rulitzo aptikti  šaltiniai leidžia kitaip vertinti pokario įvykius ir Jugoslavijos politiką. Recenzentas knygą ypač vertina dar ir dėl to, kad joje atskleistas abejotinas britų armijos vaidmuo – juk ji, išduodama Jugoslavijai antikomunistus pabėgėlius, sudarė sąlygas masinėms žudynėms.

Už komunizmo nusikaltimų tyrimą – grasinimai, diskreditavimas

Kaip žinome, Vakarų Europos šalyse komunistų nusikaltimai nėra visuotinai smerkiami. Florianas Rulitzas dar iki knygos išleidimo susilaukė raginimų neleisti knygos ir grasinimų telefonu. Jį visaip bandoma diskredituoti.

Portale mischkunst.at galima paskaityti, kaip juodinamas ir puolamas šis austrų mokslininkas. Esą jis menkina Jugoslavijos partizanų vaidmenį kovoje prieš fašizmą. Sektinais pavyzdžiais istorikas laikąs Jörgą Haiderį, Ewaldą Stadlerį ir Umberto Rossi. Kelios Floriano Rulitzo pasakytos frazės interpretuojamos kaip rasistinės. Morališkai sutriuškinti Rulitzą siekiama simpatijų neonaciams vėzdu. Net Austrijos laisvės partija, kuriai priklauso istorikas, esantį nacių partijos įpėdinė. Svarbiausias argumentas prieš jaunąjį mokslininką – programišiai įsibrovėliai aptikę jo adresą internetinės parduotuvės Thor Steinar klientų sąraše.

Rulitzas teigia, jog taip bandoma jį diskredituoti, o jo priešininkai tikrai buvę įžvalgūs – Rulitzo pavardė buvo įtraukta į tą sąrašą 2009 m., kai istorikas buvo tik įpusėjęs savo darbą.

Minėtoji parduotuvė prekiauja įvairiais neonacių simboliais, marškinėliais ir pan. Produkcija su Thor Steinar etiketėmis uždrausta Vokietijos bundestage, universitetuose, keliuose stadionuose.

Beje, dėl vieno policijos mokyklos studento, kurio pavardė aptikta kitoje neonacių simbolika prekiaujančioje internetinėje parduotuvėje, Karintijos žemės konstitucijos gynimo ir kovos prieš terorizmą skyrius atlieka tyrimą.

Floriano Rulitzo atvejis rodo, kokia gaji komunizmo pasėta sėkla Vakarų Europoje. Tad neturėtume stebėtis ir Golovatovo paleidimu.

Nuotraukoje: istorikas Florianas Rulitzas (dešinėje) kalbina įvykių liudininką.

2012.01.26


Prisijunkite prie diskusijos