Bursime iš kavos tirščių


Print

Jeigu referendumas tikrai atsakytų į klausimą – reikia ar nereikia statyti Lietuvoje atominę elektrinę, – jis būtų reikalingas, būtinas.

Bet ar gali balsavimo teisę turintys piliečiai išmanyti labai sudėtingus ekonominius, politinius, geopolitinius ir, svarbiausia, mokslinius klausimus?

Niekas, jokie specialistai šiandien nepasakys – naudinga Lietuvai statyti elektrinę ar nenaudinga. Kiek kainuos elektra pastačius? Ar įvyks žemės drebėjimas toje vietoje? Ar kėsinsis į ją teroristai?

Juo labiau negali pasakyti šiuose reikaluose visiškai nekompetentingi piliečiai. Jie gali pasakyti savo niekuo neparemtą nuomonę, tik nuomonę. Man atrodo, statyti reikia arba nereikia. Man taip “rodosi”. Į šį pasakymą vaikystėje mes reaguodavome taip: jeigu “rodosi”, tai žegnokis. Vienoje televizijos laidoje fotomenininkas Liudas Verbliugevičius sakė: iš šimto kokie trys keturi žmonės gal ir turės bent kiek labiau pagrįstą nuomonę, visi kiti burs iš kavos tirščių (taip sakau aš).  

Jeigu referendumas įvyks, į šį Lietuvai gyvybiškai svarbų klausimą atsakysiu taip: nežinau. Nenoriu dėtis visažiniu, pranašu. Žinau tik tiek, kad reikalas nepaprastai sudėtingas, daugiabriaunis ir labai pavojingas. Žinau, kad absoliučiai niekas nežino, negali žinoti, kaip bus, kai atominę pastatysime arba nepastatysime. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuvai gali būti labai blogai. Labai maža tikimybė, kad bus gerai.

Esame per daug maži ir silpni, kad įveiktumėm aplinkinių ir neaplinkinių valstybių savanaudiškumą, klastingumą, piktą valią, pasireiškiančią įvairiausio rango įtakos agentų veikla visose svarbiausiose valstybės institucijose. Nepajėgiame įgyvendinti žymiai mažesnių sumanymų arba jie mums kainuoja daug kartų brangiau negu turėtų. Net gatvės nesugebame išgrįsti kokybiškomis trinkelėmis, vagiame be saiko, atsakomybės ir gėdos. Tokių gėdų prisirinko daug: Tautos namai, Vilniaus stadionas, Valdovų rūmai, Lukiškių aikštė… Vien tik sostinėje kiek! O kaltų nėra. Dabar srebiame Snoro milijardus. Kaltų irgi nebus.

Kiek milijonų jau išleidome tik ketinimams statyti? O kiek dar išleisime iki 2015-ųjų, kai galutinai paaiškės teigiamas arba neigiamas atsakymas? Eiliniam piliečiui nesuprantama, kodėl taip ilgai reikės laukti vienokio arba kitokio sprendimo. Jeigu po visų tų paruošiamųjų darbų ir su jais susijusių išlaidų vis dėlto teks pasakyti “ne” ir ieškoti kitų energijos šaltinių, milijardai bus sumesti į balą. Galėtų kas nors suskaičiuoti, kiek tokių milijardų jau išmetėme dėl nekompetencijos, piktos valios, godumo. Todėl ir abejoju: kaip bepasielgtumėm, sėkmės tikėtis labai sunku. Labai daug nežinomųjų.

Negalima, deja, tikėti nei vienais, nei kitais ne tik politikais, bet ir specialistais. Negalima žinoti, dėl kokių priežasčių vieni ragina statyti, kiti nepataria, piestu stoja. Kurie nuoširdūs, nepapirkti, nesuinteresuoti? Net nuoširdi vienokia arba kitokia nuomonė šiuo atveju – ne panacėja. Juk, galimas daiktas, lošiama iš tautos, valstybės likimo. Pasekmės gali būti nepataisomos, tragiškos. Ir žemės drebėjimas ten gali įvykti, bet dar didesnė tikimybė – teroristinis aktas, ataka iš oro.

Gaubtas atlaikys net didžiausio lainerio smūgį? Vargu. Pagaliau – kam atakuoti iš oro, jeigu galima įdarbinti už didelius pinigus nupirktą niekšą, kuris reikiamu momentu atsuks gyvybiškai svarbų varžtą pačioje elektrinėje! Ir dar: klysti juk žmogiška. Ne veltui turime tokią patarlę.

Ar maža prieštaraujančių, viena kitą neigiančių nuomonių apie vaistus, maisto produktus, jų užterštumą, naudingumą? Visada atsiras specialistų, kurie už pinigus parduotų (ir parduoda!) velniui dūšią. Eilinis pilietis sąmoningai klaidinamas, begėdiškai apgaudinėjamas ne tik smulkmenose, bet ir gyvybiškai svarbiais klausimais. Tautos, tautybės neigimas, švietimo sistemos kosmopolitizavimas juk irgi nenaudingas ir mirtinai pavojingas mažai tautiniu pagrindu sukurtai valstybei. Bet už gardaus valgio šaukštą paisoma tik savo asmeninių interesų ir varoma pražūtinga,  didžiosioms valstybėms, stambiajam kapitalui naudinga politika.

Nedaug kas iš vienaip arba kitaip referendume balsavusiųjų (jeigu toks įvyks) sužinos – teisus jis buvo ar ne. Viščiukus skaičiuosime po dešimtmečių. Skaičiuos tie, kurių šiandien dar nėra, o atsakingų už vienokį arba kitokį sprendimą – jau nebus. Nebus ką prakeikti, jeigu įvyks tragedija arba už skolas būsim pasmerkti skursti, kaip skurstame šiandien. Labai gero varianto aš neįsivaizduoju. Kad pasirinktas variantas nebūtų naudingas Lietuvai – tuo pasirūpins didžiosios valstybės, “strateginiai” ir kitokie partneriai.

Kai masiškai buvome (ir esame) vejami iš Tėvynės, supratome: anksčiau ar vėliau Lietuva bus be lietuvių. Žemėje, kur nei sausrų, nei audrų nebūna, kur miškai lyg rūta žaliuoja, mielai apsigyvens žmonės, atsikėlę iš dykumų, užtvindytų pajūrių. Dabar artėja dar vienas likiminės reikšmės pavojus. Jeigu šalia viena kitos bus pastatytos trys atominės, gali atsitikti taip, kad Lietuva bus, bet be gyventojų. Ne tik be lietuvių. Nebus nei katalikų, nei musulmonų, nei nacionalistų, nei globalistų. Tik stambūs briedžiai, vilkai ir lapės giriose gyvens. Pasak Algimanto Čekuolio, panašiai dabar yra Černobylyje.

Neleistinai skubotai ir neatsakingai žmonija elgiasi su atomu – kaip koks paauglys, krapštantis jam nepažįstamą sprogmenį. Paauglys krapšto, o tėvas žiūri ir  nesudraudžia. Kai buvome gyvu žiedu apsupę elektrinę, mus ramino: garbės žodis, nesprogs. Bet juk sprogo! Tai kas, kad ne Visagine. Jeigu bus pastatytos visos trys elektrinės, sprogimo (arba kitokios adekvačios nelaimės) tikimybė patrigubės.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2012.04.23


Prisijunkite prie diskusijos