Buvęs Izraelio armijos elitinio padalinio karys: „Mus, snaiperius, moko žudyti, o ne stabdyti protestus“


Jungtinės Karalystės kompanijos „Accuracy International“ gaminami snaiperiniai ginklai AXMC.

Jana Anzlinger / Süddeutsche Zeitung

Buvęs snaiperis Nadavas Vaimanas kritikuoja Izraelio valdžią dėl nesenų veiksmų Gazos sektoriuje ir interviu laikraščiui Süddeutsche Zeitung pasakoja, kaip jaučiasi žmogus, nutraukiantis kito žmogaus gyvybę.

Palestiniečių masinių protestų Gazos sektoriuje kadrai apskriejo visą pasaulį. Palestinos duomenimis, Izraelio įkūrimo 70-mečio dieną žuvo 61 žmogus ir buvo sužeisti 2700. Izraelio kariškių kitoje sienos pusėje užduotis – stabdyti tuos, kas stengiasi ją kirsti, perduoda leidinys.

„Nadavas Vaimanas 2005–2008 metais tarnavo elitiniame snaiperių padalinyje ir daugiausia dalyvavo operacijose vakariniame Jordano upės krante. Jam prireikė ne vienerių metų, kad peržvelgtų prisiminimus apie tą laikotarpį. Šiandien jis vadovauja nevyriausybinės organizacijos Breaking the Silence (kritikuojančios Izraelio valdžios vykdomas gyvenviečių statybas, – red. past.) švietimo skyriui. Ši organizacija vertinama nevienareikšmiškai, pirmiausia, ir pačiame Izraelyje“, – pabrėžia straipsnio autorė Jana Anzlinger.

Pasak Nadavo Vaimano, jis niekada nešaudė į protestuojančiuosius. „Negaliu patikėti, kad prieš juos panaudotų snaiperius. Tas, kas nori perspėti beginklius protestantus, naudoja paprastus kareivius. Mus, snaiperius, moko žudyti, o ne stabdyti protestus. Mūsų darbas – ilgai gulėti ir laukti, kad paskui iššautume ir pataikytume tiksliai į taikinį“.

Kai įvykdai užduotį, pasakoja leidinio pašnekovas, tu į tai žiūri kaip į darbą. „Galimas dalykas, tie, kas priversti šaudyti į visiškai nepavojingas beginkles moteris ir vaikus, į tai žiūri kitaip“.

„Aš visada suvokiau, kad nutraukiu kažkieno gyvybę. Kai žiūrėdavau per optinį taikiklį į tą, kurį turėdavau pašalinti, aš suprasdavau, kad matau paskutinius to žmogaus gyvenimo momentus. Ir kai paspausdavau gaiduką, suprasdavau, kad tai regėsiu sau prieš akis visada“, – sako Nadavas.

Paprastai, pasakoja buvęs snaiperis, per protestus snaiperiai šaudo po perspėjamųjų šūvių ir į kojas. „Virš kelių – jau pavojinga, ten eina arterija. Galima apskaičiuoti – nužudyti ar sužeisti. Daugiau kaip 60 nušautų – tai beprotiškai daug“.

Pasak Süddeutsche Zeitung pašnekovo, paprastai snaiperiams nėra skirtumo ar vaikas, ar suaugęs žmogus. „Kai palestinietis kelia pavojų, tu privalai jį užmušti. Yra trys paprastos taisyklės: kas tau kelia pavojų, tas privalo turėti tam priemonių, ketinimą ir galimybę. Tada tu gali šauti. Štai, jis gali turėti rankose Molotovo kokteilį, jis nori jį mesti ir stovi per atitinkamą atstumą. Kas mosuoja peiliu per 400 metrų atstumą, tas nepavojingas“.

Tos taisyklės galioja tik palestiniečiams, naujakuriams – ne. „Man tada Vakarų krante įkalė į galvą: jeigu teoriškai naujakurys stovi su šautuvu priešais tave ir nori tave nušauti, slėpkis už akmens ir palauk, kol jis išpoškins visą apkabą. Paskui iškviesk pasienio policiją – tu pats negali jo paliesti. Naujakuriai yra virš įstatymo“.

Pasak Nadavo Vaimano, tie, kas protestavo Gazos sektoriuje, nebuvo pavojingi. „Buvo galima nuvyti tuos žmones ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis ar dar kaip nors. Manau, ateityje pavyks tokių protestų išvengti, jei Izraelis liausis engti palestiniečius“.

„Kai buvau Vakarų krante ir mačiau, kaip į mane žiūri palestiniečiai, aš maniau, kad jie manęs nekenčia todėl, kad aš žydas. Bet laikui bėgant pastebėjau: jie taip žiūri todėl, kad aš kareivis ir užgrobiau jų žemę“, – pasakoja jis.

Kodėl jis po tiek metų pradėjo atvirai pasakoti, ką išgyveno? „Ogi todėl, kad tie vaizdai manęs nepalieka. Mes gąsdinome žmones praleidimo punktuose, naktimis verždavomės į privačius namus, ištraukdavome žmones iš lovų ir suvarydavome juos į vieną kambarį, kad pro kitų kambarių langus tamsoje šaudytume į žmones“.

„Dauguma iš tų, kurie privalo atlikti karinę tarnybą Izraelyje (išimtis tik ištekėjusioms moterims, žydų ortodoksams ir naujakuriams), netampa kovų kareiviais,  dar mažiau iš jų patenka į snaiperių būrius, ir jau visai mažai kas atsiduria tuose rajonuose, kuriuose veikiau aš. Mūsų padalinyje buvo 12 žmonių. Po tarnybos niekas iš mūsų nepadarė karinės karjeros. Mums jau gana“, – pažymi baigdamas Nadavas Vaimanas.

Informacijos šaltinis: Süddeutsche Zeitung

2018.05.21; 09:00

print