Buvęs KAD direktorius Audrius Butkevičius: “Teisme būtų išlindę per daug specialiųjų tarnybų provokacinių darbo metodų”


Print

Tai – dar vienas buvusio Krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus interviu, duotas visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt. Čia svarstoma, dėl kokių priežasčių terorizmu Lietuvoje apkaltintai Eglei Kusaitei buvo panaikinta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, analizuojama, ar aviakatastrofa Smolenske – tai Rusijos slaptųjų tarnybų provokacija, diskutuojama, kuo panašios konservatorių ir socialdemokratų partijos.

Taip pat žvelgiama į visuomeninių judėjimų galimybę aktyviau dalyvauti politiniame šalies gyvenime, svarstoma, ko vertas advokato Kęstučio Čilinsko vadovaujamas judėjimas. Be kita ko, buvęs KAD vadovas nesužavėtas šiandienine STT veikla. Jis turi savo nuomonę, kodėl STT vadovybei neleidžiama dirbti iš peties.

Slaptai.lt pašnekovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva šiandien iš viso nebeturi savo užsienio politikos: nebežino, kam pataikauti, o kam nugarą atsukti. Su buvusiu KAD direktoriumi Audriumi BUTKEVIČIUMI kalbasi Slaptai.lt ir laikraščio “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Kaip vertinate Lietuvos teisėsaugos sprendimą sušvelninti kardomąją priemonę Eglei Kusaitei? Sveikas protas triumfuoja? O gal čia esama ir blogo dalyko: teisėsauga tiesiog išsigando visuomenės rūstybės?

Manau, kad tiek teisėsauga, tiek politikai įsitikinę, kad „kiaulės balsas į dangų neina“, todėl visuomenės nuomonė jiems nė motais. Pavyzdys – D.Kedžio istorija… Manau, kad šį kartą suveikė kitas mechanizmas: VSD taip akivaizdžiai kompromitavo save, kad tarptautinių ES institucijų, kontroliuojančių specialiąsias tarnybas, įsikišimas buvo neišvengiamas. Teisme būtų išlindę pernelyg daug specialųjų tarnybų provokacinių darbo metodų, kurių nebūtų įmanoma pateisinti jokia „antiterosristine“ politika.

Jau sakiau: E.Kusaitės atvejis – tai politinio simbolizmo pavyzdys, turintis paliudyti rusams, kad Lietuvos politikos pokytis jų atžvilgiu garantuotai įvyko. Todėl teko padėti VSD ir prokuratūrai nulipti iš akivaizdžiai praloštų pozicijų. Juk anksčiau ar vėliau būtų tekę atsakyti už ilgalaikį ikiteisminį kalinimą, kažkam būtų prisėję prikirpti uodegą. O kai tai yra VSD, tai kišti nagus niekam nemalonu.

Spaudoje pasirodė pranešimų, esą Lenkijoje pradingo net du žymūs žurnalistai, besidomėję aviakatastrofos Smolenske priežastimis ir įtarę, kad dėl Lecho Kačynskio delegacijos žūties greičiausiai kaltos Rusijos slaptosios tarnybos. Kaip Jūs žiūrite į šią tragediją: nelaimingas atsitikimas ar vis dėlto politinės intrigos?

25 proc. lenkų yra įsitikinę, kad L.Kačinskio žuvimas yra “rusų darbas”. Kiti 25 proc. mano, kad su tuo susijęs ministras pirmininkas Tuskas. Todėl tiriamajai žurnalistikai erdvės labai daug. Mano pakalbinti priešlėktuvinės gynybos ekspertai atsakė, kad jie puikiai įsivaizduoja galimybę simuoliuoti lėktuvo prietaisų parodymus iš žemės veikiančios technikos pagalba. Lėktuvo, kuriuo skrido Lenkijos Prezidentas, navigacinė aparatūra buvo iš naujo sumontuota JAV, o pačių lėktuvų fiuzeležų ir variklių remontas atliktas Rusijoje.

Esama ir daugiau panašių smulkmenų. Pavyzdžiui, neseni pranešimai, kad Lenkijos prezidentas buvo palaidotas su svetima ranka, lenkų žurnalistai po keleto savaičių surado avarijos vietoje svarbią tyrimui borto prietaisų detalę. Tai rodo, kad viskas buvo daroma labai paskubomis ir tuo pat metu demonstratyviai nuoširdžiai.

Kita vertus, negaliu nurodyti jokio rusų intereso “susidoroti” su lenkų elito prikimštu lėktuvu. Man nepanašu, kad tokie sumanymai būtų vykdomi savoje teritorijoje ir dar tokių metinių, kai viskas įtempta iki kraštutinumo, proga. Jeigu jau svarstoma politinio susidorojimo versija, tai gal verta omenyje turėti ne tik rusus. Aš pats kol kas laikausi “nelaimingo atsitiktinumo” versijos.

Lietuvoje artėja savivaldos rinkimai. Bet už ką balsuoti? Kad visos partijos – labai panašios. Na kad ir konservatoriai su socialdemokratais. Kuo jie skiriasi?

Manau, kad konservatoriai ir socialdemokratai – tai ta pati buvusių komunistėlių grupuotė, kuri dar privatizacijos proceso metu investavo savo lėšas į vienus ir tuos pačius projektus. Todėl dabar jų politika esminiais ūkio ir finansų politikos klausimais ne tik kad nesikeičia, bet ir turi visišką tęstinumą. Beje, tai ta pati grupuotė, kurią Michailas Gorbačiovas, vykdydamas savo „perestrojkos“ politiką, buvo numatęs kaip susikompromitavusių ortodoksinių komunistų pakaitalą. Kas pamiršo, priminsiu: „Sąjūdis“ vadinosi „Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiu“, o Brazauskinio raugo komunistai aktyviai dalyvavo jo suvažiavime, mėtė tautai „katedras“, „vėliavas“ir „himnus“, ir visa tai vyko Sąjūdžio profesūrai įnirtingai plojant, Vytautui Landsbergiui akomponuojant… Paskui visi būsimi konservatoriai ir būsimi socialdemokratai surengė rudmarškinių laikus primenančias eitynes su fakelais ir ąžuolo lapais. Žodžiu „darėsi“ lietuviais. Trumpam išsiskyrę pirminiu valdžios dalybų laikotarpiu, paskui jie vėl susivienijo maximaliai, minimaliai, optimaliai, pasiskirstė po rytų bei vakarų tinklus…

Kaip vertinate ginčus, leist ar neleist rinkimuose dalyvauti visuomeninėms organizacijoms lygiai drauge su politinėmis partijomis? Ar tokiu atveju visuomeninės organizacijos irgi neišsigims? Beje, kad jos ir dabar – daugiau popierinės, nei galinčios nuveikti rimtus darbus. Na kad ir advokato Kęstučio Čilinsko judėjimas. Ir taip nebuvo ypatingai gausus, o paskutiniuoju metu dar ir suskilo…

Partijos galutinai bankrutavo, todėl net ir suvokdamas, kad partijos narys neša visai kitokią atsakomybę nei visuomenininkas, dantis sukandęs leisčiau visuomenininkams dalyvauti. Būtina įlieti naujo kraujo. Manu, kad metas pereiti prie senos sistemos, kai parlamento rinkimuose balsuojama ne už partijos lyderių pirkimų – pardavimų būdu suformuotą sąrašą, bet už atskirus individus. Tai verstų partijos vadovybes bent jau varnų baidyklių ir bezdžionių į sarašus neįtraukti.

Lietuvos valdžia deklaruoja ryžtą kovoti su korupcijos apraiškomis. Niekas nesiginčija, kad tokia kova – sudėtinga. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad ir čia siekiama tik “vaizdo, bet ne turinio”.

Tokiu atveju „Valdžiai“ tektų pačiai sau nusikirpti uodegą. Kova su korupcija pas mus dažniausiai tėra kova su politiniais oponentais. Tais atvejais, kai „kovoti“ nenaudinga, nes bus prispausti „saviškiai“, visi didieji kovotojai užsimerkia. Pavyzdžiui, taip dabar yra Vilniaus miesto valdžiai sumanius sunaikinti Sapiegos ligoninę.Kovotojų nelikę nei kvapo.

Visuomenėje vis dažniau ir atviriau prabylama apie korupcijos apraiškas žiniasklaidoje. Esą žurnalistai palankiai rašo tik apie tuos, kurie jiems solidžiai sumoka. Žinoma, esama ir tokių pavyzdžių. Bet juk žurnalistinis darbas – sudėtingas, reikalaujantis žinių, patirties, gabumų. Už jį irgi turi būti apmokama. Tad kaip išsilaikyti žiniasklaidos rinkoje tiems leidiniams, kurie nenori parsiduoti, nenori meluoti, siekia išsaugoti savo nepriklausomybę ir tuo pačiu nori turėti užtektinai gausų skaitytojų ratą.

Visų pirma, visuomenė turi atsisakyti minties, kad žiniasklaida yra kažkoks teisingumo kūrimo mechanizmas ar kovotoja už žmonių interesus. Deja, tai toks pat biznis, kaip bet kuris kitas, tik labiau atakuojantis aplinkinių interesus nei kiečiausia konkurencija. Apmokama žurnalisto nuomonė kur kas dažniau sutinkama nei sąžiningas tyrimas. Dideli pinigai sukuria viešają nuomonę monopolizuojančias žiniasklaidos formuotes.

Rupertas Merdokas – geriausias pavyzdys. Ne daug kas politikoje vyksta be jo „vizavimo“. Koks nors vietinių gabaritų vainauskas tą patį daro Lietuvoje. Ir taip vyko per amžius nuo faraonų, rašiusių savp metraščius ant šventyklų sienų laikų iki nūdienos. Visa laimė: tai naujos elektroninės viešosios erdvės atsiradimas. Ši erdvė – tai tikra dangaus mana tiriamajai žurnalistikai, specialias temas gvildenantiems ekspertams. Žodžiu, gimė alternatyva, kuri gali formuoti nuomonę nė kiek ne prasčiau nei monopolininkai.

Vis dažniau atsakymų į iškilusius klausimus mes ieškome specialistų elektroniniuose puslapiuose, stebim ar dalyvaujam elektroniniuose forumuose. Ši situacija – tai Damoklo kardas virš “Komjaunimo Tiesų” galvos. Ši situacija Televiziją, Radiją atakuoja tokiu pat masteliu. Todėl, manau, pasiekus balansą tarp „tiesos monopolistų“, atsiras bent mažas plyšelis pamatyti, kas vyksta iš tikrųjų.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs KAD vadovas Audrius Butkevičius.

2010.08.16


Prisijunkite prie diskusijos