Buvęs KGB žvalgas Jurijus Švecas – apie karą Ukrainoje ir silpnąsias Rusijos vietas


Print

Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas leidinyje „Gordon“ savo skiltyje aiškina, kodėl konfliktas Donbase neturi karinio sprendimo, o Vladimiro Putino Rusiją galima ir reikia nugalėti ekonomiškai.

Jeigu spręstume pagal paskutines įtakingos amerikiečių žiniasklaidos publikacijas, konfliktas, sąlyginai vadinamas „Novorossija“ („Naujoji Rusija“, – red.) neva artėja į pabaigą. Kita vertus, sakydamas kalbą verslo atstovams forume „Dalykinė Rusija“, RF prezidentas Putinas išsakė viltį, kad netrukus Vakarų sankcijos Rusijai bus nuimtos.

Tuo pačiu ES agresijos prieš Ukrainą klausimas palaipsniui stumiamas į užpakalinį planą ir vis garsiau skamba stiprėjančio „nuovargio“ nuo Ukrainos tema. Tuo tarpu pagrindiniu savo užsienio politikos pastangų tikslu Barako Obamos administracija pasirinko Irano branduolinės programos problemą. To klausimo sprendimą Obama stengiasi iškelti į savo prezidentavimo viršūnę. Jo priešininkai įtaria, kad, priešingai, Obama atiduos Iranui branduolinę bombą ir tokiu būdu sugriaus branduolinio ginklo neplatinimo režimą.

Visoje šitoje sumaištyje kažkaip pasimirštas vienas svarbus dalykas: RF agresija prieš Ukrainą jau faktiškai sugriovė branduolinio ginklo neplatinimo režimą. Tai ne šiaip vienos valstybės įsibrovimas į kitos teritoriją. Tai pirmiausia mirtinas smūgis neplatinimo režimui, po kurio Ukraina dabar tapo ryškiausias pavyzdys Iranui ir kitoms prie slenksčio stovinčioms valstybėms, rodantis, kas gali joms atsitikti, jeigu jos atsisakys branduolinio ginklo mainais į „didžiųjų valstybių“ saugumo garantijas.

Sutryptas Budapešto memorandumas verčia abejoti pačiais neplatinimo režimo pamatais – „didžiųjų valstybių“ galimybe vykdyti saugumo garantijas kitoms mainais į branduolinio ginklo atsisakymą. O jeigu jos to neįstengia daryti, reikia skubiai pačioms gamintis atominę bombą, tą didžiausią mažų valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo garantą.

Teheranui yra apie ką susimąstyti prieš pasirašant susitarimą su „šešetuku“ dėl savo branduolinės programos apribojimo. Kas dabar garantuos, kad po kokių dešimties metų „žalieji žmogeliukai“ neišsilaipins Teherane, nes Kremliaus Nac(l)yderis staiga prisimins, kad XIX amžiuje ten buvo žvėriškai nužudytas Rusijos pasiuntinys Gribojedovas, taigi, todėl toji žemė visiems rusams šventa? Ar išlikęs „penketukas“, kaip dabar JAV ir Didžioji Britanija, karštligiškai neieškos tarp sutarties eilučių priežasties, dėl kurios jos čia būtų niekuo dėtos ir todėl neprivalo nieko daryti? Ir nereikia tokios prielaidos vadinti beprotiška, kai beprotybė jau seniai tapo vienu iš Kremliaus užsienio politikos instrumentų. Kaip gi kitaip pavadinti Nac(l)lyderio pareiškimą, kad Budapešto memorandumas neturi nieko bendro su Rusija, nes „mes jo nesame pasirašę“?

Galima ilgai ginčytis apie juridinius Budapešto memorandumo ypatumus, bet visiškai nekelia abejonių štai kas: Ukrainos atveju „garantai“ nesugebėjo praktiškai užtikrinti jos saugumo mainais į branduolinio ginklo atsisakymą. Dabar tai jų problema, ir problema rimta. Jie prarado tai, kas Vakaruose versle, politikoje, o ir apskritai gyvenime vertinama kaip auksas – credibility (gebėjimas žadinti pasitikėjimą). Ir tai, apskritai, gali suduoti mirtiną smūgį neplatinimo režimui. Ir nereikia laukti fiasco su Iranu ar kitomis parako valstybėmis, kurios nuspręs, kad metas pačioms pasigaminti BOMBĄ. Režimą jau sugriovė RF agresija prieš Ukrainą, ir dabar reikia galvoti, ką toliau daryti.

Kad būtų atkurtas branduolinio ginklo neplatinimo režimas, pirmiausia reikia atkurti Ukrainos suverenitetą visoje jos teritorijoje, įskaitant Krymą. Jokie daliniai atkūrimai ir sureguliavimai čia neveikia. Režimas negali būti atkurtas dalinai. Jis arba yra, arba jo nėra.

Kai dėl šalies, sudavusios smūgį tam režimui, tai yra dėl Rusijos, tai teisininkams labai gerai žinoma formulė: geriausia garantija, kad būtų išvengta nusikaltimų ateityje, yra neišvengiama bausmė. Agresorius turi būti nubaustas taip, kad kitiems nekiltų noras to daryti. Tik šios dvi sąlygos atkurs neplatinimo režimą ir padarys jį priimtiną branduolinio ginklo kandidatėms (nuclear candidates).

Man gerai žinomos kalbos apie okupuotų žemių susigrąžinimo „Kroatijos variantą“. Darniomis tankų kolonomis, lygiomis gretomis po poros metų masyvus smūgis okupantams ir – pergalė. Asmeniškai man jis patinka: gražus, įžūlus, kvapą gniaužiantis ir įkvepiantis vaizduotę. Deja, yra keletas niuansų, dėl kurių jis praktiškai neįgyvendinamas. 

Pirmiausia, tokiam planui įgyvendinti reikia Ukrainos valstybinį aparatą, įskaitant karinę viršūnėlę, pakeisti į kroatišką. Tas planas reikalauja, kad visa šalies civilinė ir karinė valdininkų armija dirbtų profesionaliai avariniu režimu. Deja, Ukrainos valstybinis aparatas per pastaruosius 25 metus gerai organizavo tik vieną operaciją: ROZ (РОЗ – korupcinė sistema, rusiškų žodžių „распил, откат, занос“ abreviatūra, reiškianti pinigų išvogimą įvairiomis formomis, dalį gautos sumos sugrąžinimą ir prevencinį kyšį prieš projekto pradžią, –red.). Daugiau jis, deja, nesugebėjo. Ir nereikia guostis neįgyvendinamomis iliuzijomis.

O jeigu kalbėsime rimtai apie „Kroatijos variantą“, tai iš pradžių reikia iš pagrindų reformuoti Ukrainos valstybinį aparatą, ir tai reikėjo pradėti prieš metus. Pažvelkime tiesai į akis: Izraelis sugebėjo atlikti tokią operaciją, Kroatija sugebėjo, o Ukraina tokia kaip šiandien – ne, nes ji neturi profesionalaus valstybinio aparato.

Kita problema – kad Rusija turi milžinišką rezervą genetinių šiukšlių, ir jei reikės, galės užversti savo narkomanų, kriminalinių ir kitokių deklasuotų elementų lavonais visą sieną su Ukraina. Kai dėl Ukrainos, tai per „Kroatijos operaciją“ iš jos pusės žus tautos žiedas ir ateitis. Juos reikia saugoti.

Pagaliau Ukraina neras sąjungininkų, kurie praktiškai paremtų ją operacijoje pagal kroatišką scenarijų. Didelis karas niekam nereikalingas nei Europoje, nei JAV.

Laimė, yra kitokių veiksmingų priemonių agresoriui nubausti, neplatinimo režimui ir Ukrainos suverenitetui atkurti visoje savo teritorijoje. Pavyzdžiui, JAV niekada nepripažino Pabaltijo respublikų prijungimo prie SSSR. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Maskva iš to nepripažinimo šaipėsi. Praėjo ne tiek daug pagal istorinius mastus laiko… Ir kur dabar Sovietų Sąjunga? O Pabaltijo respublikos yra ir puikiai jaučiasi. Kažkas panašaus gali atsitikti ir su agresoriaus okupuotomis Ukrainos teritorijomis. Tai padaryti nėra paprasta, bet realu. Tereikia savisaugos jausmo ir kad Vakarai teisingai suprastų susiklosčiusią situaciją.

Kaip žinoma, šiais laikais Rusijoje svarbiausius sprendimus priima vienas žmogus – Putinas. Aš jau pasakojau viename interviu, kad jo kadaise nepriėmė į darbą žvalgyboje, ir paaiškinau to fakto reikšmę, kad galima būtų adekvačiai suprasti, kas yra dabartinis RF prezidentas. Kad suprastų kuo platesnė auditorija, suformuluosiu problemą kuo paprasčiau.

Putiną atsisakyta priimti į darbą KGB žvalgyboje todėl, kad jam sudėtinga daryti adekvačius sprendimus sudėtingose situacijose. Tą Vakarų lyderiai privalo suvokti kaip aksiomą, kaip svarbiausią žvalgybinę informaciją, kurią dabartinei Vakarų politikų kartai „padovanojo“ KGB užsienio žvalgyba, kur Putino profesionalumą ir asmeninius bruožus studijavo dešimtys kvalifikuotų specialistų ne mažiau kaip devynis mėnesius po septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Išsamesnį ir geresnį išstudijavimą sunku net įsivaizduoti.

Svarbiausius sprendimus Putinas priima instinktų lygmenyje, kur pagrindinis – savisaugos instinktas – jam diktuoja, jog gyvybiškai būtina išsilaikyti „soste“ iki galo. Jį užvaldžiusi asmeninio saugumo problema beveik gyvuliškame lygmenyje. Tame pačiame lygmenyje Putinas vertina savo gyvybę. Į pavojus jam, mylimajam (dažniausiai įsivaizduojamam), Putinas reaguoja egzaltuotai, tiesiog isteriškai. Bet jis ne savižudis, pasirengęs paaukoti gyvybę vardan kažkokių geopolitinių tikslų (jei kalbėsime apie termobranduolinio karo su RF galimybę).

Priimdamas sprendimus Putinas neretai pasiduoda akimirkos pasąmonės impulsui. Paskui totali Kremliaus propaganda paverčia tai genialumo produktu („Putinas vėl visus aplošė“). Maždaug taip baronas Miunhauzenas „aplošė“ Angliją, „paskelbdamas jai karą, kurio Anglija, žinoma, net neįtarė. Visiškai taip žmogėdra Elenytė „įveikdavo“ savo varžovę, milijardieriaus Vanderbilto dukterį. Jei pastaroji įsigyja sabalų apsiaustą, Elenytės atsakymas būdavo mirtinas – ji nusipirkdavo sidabrinį sietelį arba nukaršusios katės kailiuką.

Didėlę dalį savo sąmoningo gyvenimo Putinas, kaip jis įsivaizdavo, kentė supančio pasaulio „neteisybę“ jo atžvilgiu. KGB jį vadino Nuorūka (tokiu ir laikė). Paskui iki 45 metų (visiškai brandaus žmogaus formavimuisi amžiaus) jis tampė savo šefo, Anatolijaus Sobčiako, lagaminus ir lakstė atnešti sumuštinių jam ir jo svečiams. Retkarčiais pasigvelbdavo ir, anot liudytojų, prievartavo kyšius.

Savo pirmą svarbią politinę (mero Sobčiako rinkiminio štabo viršininko) užduotį triukšmingai sužlugdė. Tai buvo 1996 metais. O vos po ketverių metų jis padaromas RF prezidentu. Beje, skirtingai nuo savo pirmtakų, kurie kovėsi dėl savo karjeros, Putinas ir piršto nepajudino vardan tokio veržlaus karjeros šuolio. Jis paprasčiausiai plaukė pasroviui.

Beveik žaibiška pagal istorinius mastus transformacija iš „nieko“ į „viską“ įnoringo likimo (Jelcino Šeimos, ieškojusios patikimo apsaugininko savo kapitalams, asmenyje) valia negalėjo žiauriai nesužeisti ir taip problemiškos būsimojo „naclyderio“ psichikos. Jis atsigulė miegoti būdamas Blankia Kandim, o paryčiui pataikūniški liokajai jau vadino jį Dvigalviu Ereliu. Čia bet kas iš proto išsikraustytų.

Viskas, ką jis dabar daro, tai jo atlygis supančiam pasauliui už tą „neteisybę“, kurią jam teko kęsti didžiąją gyveno dalį. Žmogus iššoka iš kelnių, kad įrodytų, pirmiausia sau, jog jis „ne drebantis padaras“, o „turi teisę“. Iš to ir jo skrydis paskui gerves, ir nardymas su akvalangu net į trijų metrų gylį, ir rituliai, kuriuos jis neva įmušė pasaulinėms ledo ritulio žvaigždėms, skambinimas fortepijonu vienu pirštu ir kitos pramogos, būdingos paaugliui lytinio brendimo laikotarpiu, bet stebina, kad tuo užsiima aukštas valstybės pareigūnas. Palaipsniui RF rėmuose galimybės Putinui įsitvirtinti eina į pabaigą, ir pernai jis nusprendė sužaisti geopolitiką, ir sužaisti stambiu mastu, à la Aleksandras Makedonietis, Hanibalas, Napoleonas ar, blogiausiu atveju, Ivanas Rūstusis.

Jeigu kai kurie Vakarų lyderiai vis dar tikisi kaip nors jį perauklėti, tegul pasiskaito Bulgakovo „Šuns širdį“ arba Puškino „Pasaką apie žvejį ir žuvelę“. Putinas nepataisomas, kaip nepataisomas buvo Šarikovas, ir jį, kaip irzlią Puškino senę, gali sustabdyti tik suskilusi gelda arba, kaip Šarikovą, grįžimas į pirmykštę būseną.

Vienintelė pragmatiška politika Putino atžvilgiu – tai pastatyti jį į tokią padėtį, kad jo galimybės padaryti lemtingą kvailystę būtų minimalios. O kadangi tai vienintelis žmogus, kuris Rusijoje priima svarbiausius sprendimus, tai tokia gi politika yra vienintelė protinga Rusijos atžvilgiu. Bent jau tol, kol ten vairuoja Putinas.

Negalima gundyti Putino aukštomis naftos kainomis ir milijardais pigių kreditų Rusijos ekonomikai, kaip negalima gundyti narkomano siūlant pauostyti „kokso“ atsipalaidavimui. Atliekami pinigai Putiną skatina ne siekti šalies ekonominio progreso, o norą pasipuikuoti ir parodyti save pasauliui visoje įmanomoje grožybėje. Jo neįmanoma „sužmoginti“ gerais santykiais ir įkalbinėjimais. Ligoniui gali padėti tik griežta „ekonominė dieta“, kitaip jis čia pat puls trankytis.

Iš viso šito mes galime daryti išvadą, ką daryti toliau. Agresoriui nubausti ir Ukrainos teritoriniam vientisumui atkurti nereikia didelio karo tarp Ukrainos ir RF, kuris peraugtų į karą tarp RF ir NATO. Apie tokio karo pavojų Vakaruose šiomis dienomis trimituoja Kremliaus propaganda, ir į tai reikia žiūrėti kaip į dar vieną blefą.

Jokio didelio karo su NATO šiuo metu Rusija nepajėgtų kariauti. Dabar Rusijos armija pasiekė savo galimybių ribą Lugandonijoje, kur jai visomis jėgomis priešinasi Ukraina. Ji pasirodė nepaprastai veiksminga Kryme, kai visiškai nebuvo jokio pasipriešinimo. Bet Ukrainos rytuose, rimtų karo analitikų nuomone, jos perfomance buvo gana apgailėtinas. Kai tik pradėjo keliauti atgal „kroviniai 200“ ir informacija apie juos prasiskverbė į socialinius tinklus, Bobiką (taip Rusijoje vadinami šuneliai – red.) vėjas nupūtė.

Putinas suskaldė Rusijos visuomenę ksenofobiška propaganda. Suskilo ir ginkluotųjų pajėgų personalas. Kremlius neturi didelės ir patikimos armijos, pasirengusios pasauliniame kare mirti už Nuorūką ir kooperatyvą „Ozero“ („Ežeras“, – red.). Iki šiol per didelį vargą pavyko surinkti 15–20 tūkstančių karių, pasirengusių už pinigus dalyvauti operacijose, primenančiose IGIL operacijas. Bet ir čia, atsižvelgiant į stiprėjančią ekonominę krizę, kyla rimtų problemų.

Tai ne armija, jeigu jos kovotojai tempiami į Ukrainos teritoriją apgaule ar pinigais, kurių paskui nemoka. Šalis, kuri laidoja savo sūnus su lentelėmis „Kareivis Nr. 1“, „Kareivis Nr. 2“ ir t. t., negali turėti galingų ginkluotųjų pajėgų, įstengiančių nugalėti trečiajame pasauliniame kare. Šalis, kuri atsisako savo karių, paversdama juos teroristais, negali turėti galingos profesionalios armijos. Tai supranta net Kremlius.

Neatsitiktinai RF vyriausybės vicepremjeras, kuruojantis VPK (karinės pramonės kompleksą, – red.), yra Dmitrijus Rogozinas. Jis geras šou aktorius, gražbyliavimo ir skambių frazių meistras. Bet VPK valdyme jis nulis. Jo paskyrimas – tai svarbus žvalgybinis požymis, kuris rodo RF karinių pajėgų plėtros strateginius prioritetus bent jau artimiausiais metais. Kol jis sėdi šiame soste, pagrindinis RF karinių pajėgų „ginklas“ bus blefas (butaforiniai tankai, naikintuvai, raketos ir t. t.), lydimas sakmių apie fantastiškus laimėjimus tolimoje ateityje (Marso kolonizavimas, tėvyninių lėktuvnešių gamyba ir kitos fantazijos), kai arba asilas nugaiš, arba padišachas mirs. 

Tačiau tai nereiškia, kad Maskva iš principo negali sukurti galingų ginkluotųjų pajėgų. Apskritai, Putinas startavo pirma laiko (falstart), pernai pradėjęs agresiją prieš Ukrainą. Dalykas tas, kad 2015 metais RF turėjo prasidėti baigiamasis pavyzdžio neturinčio perginklavimo plano etapas. Jis turėjo baigtis 2020 metais ir kainuotų pusę trilijono eurų.  Jeigu RF nebūtų užpuolusi Ukrainos, JAV ir NATO būtų toliau miegojusios, o Rusijos armija po penkerių metų galėjo tapti jau visiškai kitokia. Tada jau būtų visiškai kita kalba ir visiškai kitokios grėsmės.

Dabar Vakarai privalo padaryti viską, kad Kremlius to plano neįvykdytų. Bet koks Vakarų minkštaširdiškumas ar atvira kvailystė šiandien prives prie to, kad per kitus penkerius metus RF virs didžiausia geopolitine XXI amžiaus problema.

Kad to neatsitiktų, reikia ilgam užtverti kelią Vakarų pigių komercinių kreditų srautams į RF. Sankcijos Rusijos Federacijai turi išlikti tol, kol bus visiškai atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas, tai reiškia – kol bus visiškai atkurtas branduolinio ginklo neplatinimo režimas.

Be to, RF turi netekti galimybės importuoti iš Vakarų naujausius parengtus projektus. Turint omenyje, kad Rusijos ginkluotės sistemose apie 80 procentų elektronikos importuojama iš Vakarų, tas kanalas turi būti aklinai uždarytas, kaip šaltojo karo laikais КОКОМ(Koordinacinis eksporto kontrolės komitetas, – red.) pagalba buvo uždarytas naujausių technologijų eksportas į SSSR. Metas atkurti tą organizaciją. Būtų idiotizmo viršūnė, jei Vakarai toliau pardavinėtų RF naujausias technologijas, kai Putinas ir jo žiniasklaida atviru tekstu grasina branduoliniu konfliktu. Dar Leninas yra atvirai perspėjęs, kad Vakarų kapitalistai „patys parduos mums virvę, kuria mes juos ir pakarsime“. Tuos žodžius turi atminti kiekvienas ES valdininkas kaip rytinę maldą, nes Kremlius juos ne šiaip atsimena, bet ir atsižvelgia į juos, planuodamas užsienio politikos akcijas.

Minėtos priemonės, o taip pat Kremliaus beprotybė begalinių karinių pratybų ir pasaulio futbolo čempionato pavidalu padės greitai prablaivyti ekonomiką. Atmenu, 1987 metais SSSR dar grasino raketomis ir grūmėsi su JAV derybose karinės strategijos klausimais, o 1989 metais keliavo per pasaulį su ištiesta ranka ir buvo pasirengusi tas raketas vienašališkai paleisti į metalo laužą. Taigi, istorinis pavyzdys, ir visiškai realus, yra.

XXX

Dabar apie agresoriaus užgrobtas žemes Donecko ir Lugansko srityse. Dabartiniu pavidalu jos dabar – tai Trojos arklys arba Gazos sektorius, kas kam labiau patinka. Putinas jį pagimdė, tegul dabar jį ir peni. Įleisti tą „arklį“ į Ukrainos sudėtį dabar prilygtų savižudybei ir politine, ir ekonomine prasme. Tokio „Bolivaro“ Ukraina neištvers.

Lugandoniją reikia paskelbti laikinai okupuota teritorija ir aklinai atskirti nuo likusios Ukrainos. O partneriams Vakaruose pagaliau reikia smulkiai ir vaizdžiai paaiškinti, kad Ukrainoje nėra pilietinio karo, o laikinai okupuotos žemės – tai kriminalinis–teroristinis anklavas Ukrainos teritorijoje, sukurtas kaimyninės valstybės pagalba.

Gal Ukrainoje tai visiems gerai žinoma, bet aną savaitę aš klausiausi dar vieno brifingo JAV Valstybės departamente ir galiu patikinti, kad čia tai bus didelė naujiena. Ir tai ne JAV Valstybės departamento ar ES problema, o Ukrainos diplomatijos ir Ukrainos žiniasklaidos, kurios, deja, vis dar neišaiškino partneriams Vakaruose, kas iš tikrųjų dedasi Ukrainoje ir iš kur kojos dygsta dabartiniams įvykiams.

Po internetą seniai klajoja dokumentinis filmas apie įvykius Donbase dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Paimkite jį kai pagrindą, papildykite nauja medžiaga, surenkite oficialią prezentaciją Vašingtone ir Briuselyje ir išplatinkite kaip oficialų dokumentą. Po to jiems bus sunku tvirtinti, jog jie, girdi, nežino, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje valdžią Donecko regione užgrobė organizuota nusikalstama grupuotė. Ji ėmė kontroliuoti regionines valdžios ir teisėtvarkos institucijas, teismus ir prokuratūrą. Ji ėmė kontroliuoti visą regiono ekonomiką. Vienas iš tos organizuotos nusikalstamos grupuotės vadeivų tapo gubernatoriumi.

Visa tai vyko aktyviai dalyvaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Priminsiu, kad SSSR subyrėjimo išvakarėse tuometis Ukrainos KGB šefas Nikolajus Goluška išvežė iš Ukrainos į Maskvą kelis vagonus KGB agentūros Ukrainoje operatyvinių bylų. Už tai jis 1993 metų rugsėjį buvo paskirtas FSB direktoriumi, o vėliau gavo „auksinį parašiutą“ „Garant–Invest“ banko direktorių taryboje.

Tos agentūrinės bylos tapo galingu instrumentu, kai buvo manipuliuojama situacija Ukrainoje, palaipsniui pajungiant ją Maskvai. Pakanka prisiminti KGB/FSB agentą operatyviniu slapyvardžiu „Sokolovskis“, kurį Kremlius iki pastarojo meto stengėsi padaryti savo „prižiūrėtoju“ Ukrainoje. O Donbaso kriminalinis pasaulis tradiciškai buvo ta aplinka, iš kurios verbuojama KGB/FSB agentūra. Neveltui Kremlius dar nuo 2003 metų uoliai stūmė į Ukrainos prezidento postą „dukart neteistą“ Janukovičių.

Tokiu būdu atsirado unikalus darinys. Kažkas panašaus JAV vadinama gangster’s paradise (gangsterių rojus, – vert.), bet ketvirtojo dešimtmečio Čikaga negali net prilygti dešimtojo dešimtmečio Donbasui, kai ištisas regionas virto kriminaliniu-fsb‘iniu anklavu Ukrainos sudėtyje, kur jau prezidentaujant Kučmai Kijevo valdžia nedrįsdavo nosies kišti. Kas juos ten engė iš Kijevo?! Juokinga apie tai net galvoti. Priešingai, užteko vien pagrasinti atsiųsiant traukinį brolyčių iš Donbaso, kad sostinės gyventojus apimtų siaubas.

Prezidentaujant Janukovičiui tas anklavas buvo perimtas patikimon Rusijos specialiųjų tarnybų kontrolėn. Janukovičius išplėtė to anklavo įtaką visai Ukrainai, faktiškai pakeisdamas valstybinę valdžią kriminaline vertikale, kur srities „prižiūrėtojas“ buvo svarbesnis už oficialų gubernatorių, o buvęs žudikas (kileris) tapo atsakingu už Janukovičiaus Šeimos biznio imperijos sukūrimą.

Pridėkite čia Girkino/Strelkovo interviu rašytojui Prochanovui, kuriame atvirai pasakojama, kaip prasidėjo regiono užgrobimo operacija, vadovaujant FSB rezervo karininkui, ir kad be tos operacijos ten nebūtų buvę jokio sukilimo prieš „kruvinąją Kijevo chuntą“.

Nuo to laiko didžioji dalis gyventojų paliko Lugandoniją, o likusi mažuma fiziniais grasinimais ar už duonos kąsnį buvo įtraukta į teritorinę armiją, kuri dislokuota Donecko ir kitų okupuotų teritorijų gyvenviečių gyvenamuosiuose kvartaluose ir iš ten apšaudo Ukrainos armijos (o iš esmės – sukilėlių) pozicijas. Praktiškai tai kaimyninės valstybės vadovaujama IGIL Ukrainos teritorijoje.

Krymo aneksija ir dalies Donecko ir Lugansko sričių okupacija – tai Ukrainos „Rugsėjo 11-oji“. Tą dieną per teroro aktą JAV žuvo 2996 žmonės. Net konservatyviausiu vertinimu Ukraina jau neteko dvigubai daugiau žmonių.

Ukrainos diplomatija ir žiniasklaida turi detaliai visa tai paaiškinti ES ir JAV, ir paaiškinti reikia ne vien politikams, kurie ateina ir išeina, o rinkėjams, nuo kurių tie politikai priklauso. To klausimo negalima išspręsti epizodiniais Ukrainos prezidento, užsienio reikalų ministro  vizitais į užsienį, susitikimais su JAV valstybės sekretoriumi ir jo pavaduotojais. Informaciniu Ukrainos užsienio politikos aprūpinimu reikia užsiiminėti kasdien, profesionaliai, tiesiogiai kreipiantis į JAV ir ES rinkėjus. Tam Ukraina turi geras galimybes, bet kol kas aš nematau ypatingų pastangų šioje srityje. Susidaro įspūdis, jog Kijevas naiviai tikisi, kad politikai ir valdininkai Vašingtone ir Briuselyje viską patys supras ir viską patys teisingai padarys. Tai pavojingas laukimas tokioje situacijoje, kai ant kortos pastatytas visos šalies likimas.

Mano kukli nuomonė tokia, kad yra tik du būdai laikinai okupuotų teritorijų statusui išspręsti. Pirmas variantas: RF išveda iš ten savo teroristines ir kriminalines grupuotes, SBU (Ukrainos saugumo tarnyba) atlieka likusių gyventojų filtraciją, po to rengiami vietiniai rinkimai pagal Ukrainos įstatymus. Jei to nėra, laikinai okupuotos teritorijos aklinai izoliuojamos nuo Ukrainos, ir tegul Maskva peni jas tol, kol neatsidurs prie suskilusios geldos. Po to Ukraina atkuria visa apimtim savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą, kaip tai padarė Pabaltijo respublikos, subyrėjus SSSR.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje aš iš vidaus stebėjau SSSR griuvimo procesą. Šiandieninė Rusija kartoja tą patį kelią beveik visiškai tiksliai. Dabar RF yra maždaug ten, kur SSSR buvo 1988 metais. Jeigu dabartinis naftos kainų lygis išliks (o taip tikriausiai ir bus), o esamos sankcijos tęsis, Rusijos Federacija dabartiniu pavidalu išliks dvejus–trejus metus.

Beje, reikia turėti omenyje, kad, skirtingai nuo šiandieninės Rusijos, tada SSSR vadovybėje nebuvo aiškiai neadekvačių žmonių. RF vadovybėje jie vaidina lemiamą vaidmenį. Be to, sovietinė liaudis pripratusi prie sunkumų ir ekonominius nepriteklius galėtų kęsti ilgai. Per pastaruosius 15 metų RF į aktyvų gyvenimą įžengė ištisa karta, užauginta iš veltui gaunamos naftos. Šitie ilgai nekentės. Atsižvelgiant į juos (o taip pat ir kitus) veiksnius, RF kolapsas gali ištikti dar greičiau.

Kyla klausimas: ką daryti su ekonomika? Donbaso praradimas, nors ir laikinai, tai juntamas smūgis Ukrainos ekonomikai. Kita vertus, kiekvienoje krizėje yra pažangos elementas. Tereikia jį pamatyti ir teisingai panaudoti. Donbaso ekonomika – tai praėjusio šimtmečio ekonomika. Dabartinė krizė turi būti išnaudota perėjimui prie XXI amžiaus ekonomikos. Pavyzdys gali būti… Kosta Rika…

Šią mažą Vidurio Amerikos valstybę galima automobiliu skersai išilgai pravažiuoti per tris–penkias valandas. Joje nėra absoliučiai jokių naudingųjų iškasenų. Yra tik unikali gamta ir puikiai išsilavinęs jaunimas. Dešimtojo dešimtmečio viduryje grupė jaunų entuziastų įtvirtino per parlamentą ypatingųjų ekonominių zonų įstatymą. Ten įrengė modernius technikos parkus. Paskui organizavo gerą prezentaciją, atidarė biurą Niujorke ir perėjo per virtinę stambių Amerikos kompanijų. Visa tai darė maža privati poros dešimčių jaunų kostarikiečių kompanija.

Per metus į šalį buvo pritraukta korporacija „Intel“, kuri viename technikos parke pastatė garsiųjų mikroprocesorių gamyklą. Kasmet iš tų procesorių eksporto į Kosta Rikos biudžetą įplaukdavo apie 6 mlrd. dolerių (šalyje apie 4,5 milijono gyventojų). Paskui į Kosta Riką savo palaikymo tarnybą perkėlė „Microsoft“ korporacija. Ir procesas įsibėgėjo. Ir visa tai buvo padaryta ramiai, be begalinių debatų žiniasklaidoje, be snukių daužymo parlamente ir srauto tarpusavio kaltinimų korupcija, parsidavimu ir valstybės išdavyste. Žmonės paprasčiausiai atsisėdo, apgalvojo, priėmė sprendimą ir pradėjo profesionaliai dirbti. Jūs nepatikėsite, bet tai ir yra stebuklingoji sėkmės formulė!

Dabar „mokesčių rojus“ „Intelui“ slenka į pabaigą, ir kompanija traukiasi iš Kosta Rikos. Bet vietoj jos technikos parkuose jau dirba apie trys šimtai užsienio korporacijų, baigiamos derybos su kinais dėl saulės plokščių ir kitokių technologijų gamybos. Rezultatas – toji maža šalis gamina eksportui daugiau aukštųjų technologijų produkcijos, negu RF ir Ukraina, kartu paėmus.

Pritraukdama strateginius partnerius, Kosta Rika taip pat sprendžia savo saugumo klausimą. Pagal Konstituciją ši šalis neturi ginkluotųjų pajėgų. Jos saugumą užtikrina atitinkama sutartis su JAV, o taip pat didžiausių tarptautinių korporacijų buvimas jos teritorijoje. Įtariu, kad Kremlius gerai pagalvotų, prieš įsiverždamas į Rytų Ukrainą, jeigu ten būtų ne vietinių oligarchų „žvakių fabrikėliai“, o „Intel“ ir „Microsoft“ įmonės.

Ir visa tai buvo padaryta be astronominių pradinių investicijų. Svarbiausia – sava valstybė netrukdė. Rusijoje toks projektas neturėtų šansų. Bet aš nenoriu tikėti, kad jo negalima pakartoti Ukrainoje ir pereiti nuo „kasinėjimų“ ekonomikos prie aukštųjų technologijų ekonomikos. Tam šalis turi viską. Tereikia tik politinio ryžto.

Ukraina turi ir dar vieną „aukso fondą“ – tai jos aitišnikai (IT specialistai), kurie laikomi vienais geriausių pasaulyje. Dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai ranga (outsourcing) dar tik įsisuko, ji tapo vienu iš prioritetų Indijoje. Dėl to dešimtojo dešimtmečio pabaigoje šalies biudžetas gaudavo iš rangos programinio aprūpinimo linija apie 7 milijardus dolerių per metus. Ukrainos programuotojai jau seniai aktyviai dirba rangos srityje, bet jeigu vyriausybė į tą reikalą pasižiūrėtų protingai ir sukurtų papildomus stimulus, šalis visiškai galėtų tapti viena iš pasaulinių lyderių kuriant programinį aprūpinimą.

Taigi belieka sausai pridurti:

– RF agresija prieš Ukrainą turi būti vertinama branduolinio ginklo neplatinimo režimo sugriovimo kontekste. Tam režimui atkurti reikia visiškai atstatyti Ukrainos suverenitetą visose savo teritorijose, įskaitant Krymą. Čia tai, ką Vakarai turi padaryti ne Ukrainai, o  savo saugumo labui ir tam, kad saugumui toks svarbus yra branduolinio ginklo neplatinimo režimas;

– kad būtų užtikrinta tai, kas aukščiau minėta, JAV ir ES sankcijos turi būti išsaugotos, o jei būtina – sustiprintos, kol bus visiškai išlaisvintos okupuotos teritorijos;

– atsakydami į Kremliaus branduolinį šantažą, Vakarai turi įvesti griežtus apribojimus naujausių technologijų eksportui į RF;

– RF turi išvesti visas kriminalines–teroristines formuotes iš Lugandonijos. Paskui SBU (Ukrainos saugumo tarnyba, – red.) įvykdo likusių gyventojų filtraciją, po to surengia vietinius rinkimus pagal Ukrainos įstatymus. Jei RF to nedaro, Lugandonija izoliuojama nuo Ukrainos Gazos sektoriaus pavyzdžiu iki ekonominio RF „išblaivėjimo“, po kurio Ukrainai turi būti grąžintos visos okupuotos teritorijos;

– Ukraina gali ir turi išnaudoti dabartinę krizę tam, kad pereitų prie XXI amžiaus ekonomikos. Tam pirmiausia reikia pašalinti visas biurokratines užtvaras verslo plėtrai;

– Putino Rusija gali tapti adekvačia žaidėja tarptautinėje arenoje tik tokiomis sąlygomis, kai jos ekonomika laikosi „griežtos ekonominės dietos“. Ryšium su tuo Vakarai turi kontroliuoti RF priėjimą prie kapitalo rinkų, o taip pat apriboti RF pajamas iš angliavandenių eksporto. Vakarų strategija turi būti ne RF ekonomikos kolapsas ir visiškas žlugimas, dėl ko galimi nenuspėjami padariniai branduolinio ginklo pasklidimo požiūriu, o RF „lengvo ekonominio bado“ išsaugojimas, kuris atims iš Kremliaus resursus ir užsienio politikos avantiūrų galimybes. Kol Putinas valdžioje, gera Rusija – tai Rusija be atliekamų pinigų.

Iš principo, yra du požiūriai į bet kokios problemos sprendimą. Galima rasti tūkstantį ir vieną priežastį, dėl kurios minėti tikslai atrodys sunkiai pasiekiami, todėl ir nereikia nieko daryti. O galima rasti vieną šansą, tvirtai įsikibti į jį ir įsukti iki visiškos pergalės. Man atrodo, kad dabartinėje situacijoje Ukraina neturi kitos išeities, kaip tik eiti antruoju keliu.

Be to, artėja JAV prezidento ir dalies Kongreso rinkimai. Tikriausiai, daug kas jau nebeatmena, kad Ukraina tapo viena iš priežasčių, kodėl prezidentas Bušas–vyresnysis 1993 metais pralaimėjo rinkimus Bilui Klintonui.

Dalykas tas, kad 1991 metų rugpjūty prezidentas Bušas apsilankė Kijeve, kur paragino Ukrainą likti SSSR sudėtyje. Vėliau ta kalba Vašingtone buvo pavadinta Kiew Chicken (arba „Kijevo kotletas“), ir būtent dėl jos 1993 metų prezidento rinkimuose ukrainiečių diaspora Amerikoje darniai pabalsavo už Klintoną, nors tradiciškai palaiko respublikonus. Kaip man pasakojo vienas iš Klintono rinkiminės kampanijos vadovų, būtent tie balsai suvaidino kritiškai reikšmingą vaidmenį Bušo pralaimėjime.

Taigi, prezidentų varžybos JAV – geras metas išaiškinti Ukrainos pozicijas jai gyvybiškai svarbiais klausimais. Reikia paprasčiausiai veikti, nelaukiant „malonių iš gamtos“.

Nuotraukoje: buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com

2015.06.16; 05:47


Prisijunkite prie diskusijos