Buvome, esame, bet ar būsime?


Print

Iš atminties iškyla vaizdai: minios žmonių, tarsi visuotinė panika, medikų automobilių sirenos ir keliančios didžiulį siaubą, žlegančios pabaisos…

Kaip pro greitojo traukinio langą prabėgo 20 metų. Daug tai ar mažai? Žmogaus gyvenime apčiuopiama atkarpa, jaunos valstybės – taip pat netrumpas nužengtas kelias.

Čia rašydamas, perkračiau savo išblaškytas mintis apie visiems žmonėms ir Lietuvai svarbius 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Tą žvarbią naktį norom nenorom prisiminiau ne tik šiandien, apie ją mąsčiau ir atsiimdamas širdžiai mielą ir garbingą apdovanojimą iš Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus rankų. Ant medalio iškaltas įrašas „LIETUVA“, mažesnėmis raidėmis – „BUVOM, ESAME IR BŪSIM“. Viršuje – Vytis, apačioje – ąžuolo šakelė.

Apie patirtį tą šaltą žiemos naktį yra daug prirašytą, tarsi nieko čia ir nebepridursi. Aš gi norėčiau kalbėti apie širdį graužiantį kirminą – ar iš tiesų „esame ir būsime“? Ir vėl gi – 20 metų. Gerai prisimenu (esu Parlamento gynėjas), kad jaunimas buvo didžiausia atrama ginant jauną valstybę. Jaunimas – tuomečiai studenčiokai, taip pat kaip ir dabartiniai, praleidinėjantys paskaitas, nevengiantys pašėlioti, bet pavojaus akivaizdoje vieningai stoją mūru už Tave, už mane, už Lietuvą.

Tą naktį gynėjai nežinojo kur link pasisuks įvykiai – buvo daug pavyzdžių, kaip sovietai susidorodavo su „riaušininkais“, „maištininkais“. Agresoriaus metodai man buvo žinomi, kaip sakoma, ir „iš vidaus“ – devinto dešimtmečio viduryje teko tarnauti toje pačioje Pskovo oro desanto divizijoje. Ne, man neteko su kastuvėliais „dorotis“ su demokratija, tačiau puikiai žinojau, kad Sovietų armijoje įsakymams paklūstama. Galėjo būti visko – dar daugiau kraujo, dar daugiau aukų, dar daugiau sugriautų likimų. Išgyvenome iki ryto: 3 valandą 10 minučių parlamentą apšvietė šarvuočių prožektoriai, kaip nakties slibinai raižė savo liežuviais dangų, žlegėjo vikšrai, bet „didžiojo brolio“ teroras žmonių neišgąsdino. Jaunimas dar aktyviau skandavo „Lietuva!, Lietuva!, Lietuva!“, dar labiau žmonės suglaudė pečius ir atsakė darnia lietuviška daina. Išgyvenome tą naktį, kitą ir dar kitą. Ir jau neužilgo minėsime 21 metines. Bet ar tikrai „esame ir būsime“, ar tikrai brolių ir seserų ašaros nudžiūvo nuo skruostų, o mes taip pat mylime Tėvynę? Aš šiandien paaukotume gyvybes, jeigu ji, Tėvynė pašauks?

Ir vėl buvo sausis, tik šį kartą 2009 metų 16-oji diena. Ir vėl jaunimas, tarp jų ir studenčiokai, tarsi niekuo nesiskiriantys nuo anų, prieš aštuoniolika metų apgynusių Nepriklausomybę. Tik šį kartą negina, o puola Parlamentą. Laiko išmėgintų šūkių ir Trispalvių nesimato, dainų taip pat negirdėti. Vėl šauksmai, vėl šūviai, tik šį kartą šaudoma ne iš geležinių pabaisų, o guminėmis kulkomis ir ašarinių dujų užtaisais. Šaudo ne Pskovo desantininkai, o šalmuoti vyrai, dėvintys uniformas su broliui lietuviui brangiu Vyčiu.

Taip, visiem sunku, krizė palietė daugelį šeimų, kažkoks nepriteklius. Visur, ne tik Lietuvoje. Bet, broli, ar tikrai reikia verkti? Ar tikrai Lietuva tapo nemiela, kad, anot statistikos, apsiverkę išvažiuojame svetur laimės ieškoti? Ir į šiuos klausimus yra atsakymai: premjeras net žada ekonomikos vadovėliuose aprašyti, kaip Lietuva išgyveno krizę. Bet kas gi, jeigu ne aš, ne Tu, broli, kas Lietuvai padės atsikelti, jeigu mes tik verkšlensime, bėgsime į plačią Europą laimės ieškoti?

„Juodinti savo tėvynę – reiškia ją išduoti“; prieš žengdami lemtingą žingsnį, prisiminkime šiuos prancūzų poeto, dramaturgo, romanisto V. Hugo žodžius.

„Dun, dun, dun“ – ausyse skamba Sausio 13-osios naktį iš vidaus užkalamos Parlamento durys. Tuomet garsas kaip šaltis pasiekė širdį ir protą. Šiandien parlamentarams pavojus negresia, nereikia slėptis už geležinių durų. Tačiau kai kurie „tautos išrinktieji“ ir be geležinių kaiščių atsitvėrė siena nuo savo sąžinės, nuo tautos. Tai akivaizdžiai paliudijo jų elgesys aną Sausio 16-ąją.

Sausio 13-osios naktį jau dvidešimtą kartą žmonės rinksis prie laužų, prie valstybės širdies – Seimo, tą atmintiną naktį apginto širdimi ir dainomis. Nubrauks ašarą, mintyse pasimels už Laisvės gynėjus, kurie taip ir nespėjo įkvėpti oro, gaivaus, kvepiančio laisve. Ateisiu ir aš. Atėjęs tyliai pasakysiu: neverk, broli, nes „BUVOM, ESAME IR BŪSIM“.

Nuotraukoje: Arūnas Abraitis, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.

2011.01.13


Prisijunkite prie diskusijos