Česlovas Iškauskas. Ar reikia pasveikinti V. Putiną su pergale?


D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Klausimas ne toks jau paprastas. Pagal diplomatinį etiketą, esant normaliems santykiams tarp valstybių, toks pasveikinimas visiškai suprantamas. Mandagumo principas vyrauja ir tarpvalstybiniuose santykiuose. Jeigu tie santykiai pašliję, šalys pačios sprendžia, kaip gali būti suprastas ir vertinamas toks sveikinimo laiškas: ar kaip signalas geresniems santykiams, ar kaip silpnesniojo nuolaidžiavimas, ar kaip paprasčiausias formalumas.

Dažnai valstybės rizikuoja peržengti pablogėjusių santykių ar nepasitikėjimo rubikoną ir nugalėtojui nusiunčia nieko neįpareigojantį sveikinimą, kuris gali būti suprantamas vien tik kaip pasaulinio diplomatinio etiketo ženklas.

Nenuostabu, kad V. Putiną pasveikino NVS šalių lyderiai, daugelio Azijos valstybių vadovai, tarp jų, žinoma, ir Šiaurės Korėjos, taip pat Europos Komisijos pirmininkas, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Izraelio, Vengrijos, Čekijos, Bulgarijos prezidentai. Didžioji Britanija, Lenkija, Latvija nuo sveikinimų susilaikė.

Pagaliau, išlaukęs penkias dienas, Kremliaus šeimininką pasveikino ir JAV prezidentas D. Trumpas, paskambinęs V. Putinui. Dingstis šiam kontaktui nebuvo vien V. Putino pergalė rinkimuose, o daugiausiai buvo kalbėta apie situaciją Šiaurės Korėjoje ir apie galimą Rusijos bei JAV aukščiausiojo lygio susitikimą „kaip įmanoma greičiau“.

Už šį skambutį JAV prezidentas gavo pylos. Senatorius respublikonas McCainas sukritikavo D. Trumpą, teigdamas, kad skambutis „įžeidė Rusijos piliečius, kuriems buvo atimta teisė laisvai pareikšti savo valią sąžininguose rinkimuose ir galimybė nulemti savo šalies ateitį. Jungtinių Valstijų prezidentas negali būti laisvojo pasaulio lyderis, jeigu jis sveikina diktatorių su pergale suklastotuose rinkimuose“.

Įdomu, kad šis sveikinimas nuskambėjo po to, kai Vašingtonas įvedė papildomas sankcijas Maskvai, tačiau, kaip rašo „The New York Times“, D. Trumpas nutarė nerodyti priešiškumo V. Putinui, nes mano, kad „geri kontaktai tarp lyderių yra vienintelis būdas pagerinti santykius tarp valstybių“. Beje, pasveikinimus V. Putinui nusiuntė ir buvę JAV prezidentai B. Obama bei Georgas Bushas jaunesnysis.

Laikraštis „The Washington Post“ primena, kad D. Trumpas yra pasveikinęs Turkijos lyderį R. Erdoganą su pergale referendume, kai po jo jam buvo suteikti autokratiniai įgaliojimai, taip pat Kinijos vadovą, kai jam buvo pašalinti visi apribojimai likti valstybės vadovu iki gyvos galvos.

Mūsų kaimynystėje dėmesį atkreipė tai, kad V. Putinas sulaukė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid sveikinimo laiško, kuriame pabrėžiama viltis „vystyti gerus draugiškus santykius tarp mūsų šalių“. Ar tai reiškia, kad Talinas tapo „balta varna“ tarp Baltijos šalių? Estai dažnai santūriau elgiasi Rusijos režimo atžvilgiu, nors taip pat, kaip ir visa ES ir demokratinis Vakarų pasaulis, nepripažino Krymo aneksijos ir kaltina Maskvą karo eskalavimu Rytų Ukrainoje.

Racionalios politikos braižo nesilaiko Lietuvos vadovai. Rusijoje akibrokštu nuskambėjo pranešimas, kad D. Grybauskaitė atsisakė pasveikinti V. Putiną su pergale. Kaip naujienų agentūroms paaiškino Lietuvos Prezidentės aparate, „kol Rusija nerodo pagarbos tarptautinės teisės principams ir pažeidžia kitų šalių teises bei interesus, mes nuo sveikinimų susilaikome“.

Vilnius jau ne pirmą kartą išryškina savo negatyvią poziciją Rusijos režimo atžvilgiu. Prieš keletą metų D. Grybauskaitė ją išvadino teroristine valstybe, o įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose pabrėžia agresyvią V. Putino politiką ir pasisako už sankcijų griežtinimą. Daugelis apžvalgininkų tokį Prezidentės elgesį vadina „pertekliniu“, t.y. bereikalingu ir tik didinančiu įtampą su didžiąja kaimyne. Potenciali „pafrontės“ valstybė, teigia jie, neturėtų taip drastiškai „tampyti liūto už ūsų“ ir galėtų pasimokyti iš santūriųjų estų arba iš real politik propaguojančių vokiečių.

Laikraščio „Lietuvos rytas“ vedamasis trečiadienį taip ir baigiamas: „Lietuvai ir į ją panašioms valstybėms, ko gero, tektų elgtis, kaip turėjo būti elgiamasi po didžiojo Maskvos ir Vakarų konflikto dėl Ukrainos pradžios: daugiau situacijos pačioje Rusijoje ir jos galimos raidos blaivaus vertinimo, ramaus pasirengimo galimiems pavojams, mažiau tuščio parodomojo šūkavimo, orientuoto pirmiausia į savo pačių vidaus politinę rinką. Juk pastaroji veikla nieko nepakeis – nei pačioje Rusijoje, nei aplink ją“.

Kitas klausimas: ar stručio taktika – kišti galvą į smėlį – ir yra ta pozicija, kuri, kylant realioms grėsmėms, palankiausia Lietuvai? Istorija jau yra įrodžiusi, kad neutralumo ar pasyvumo politika toli gražu neužtikrina valstybės saugumo. Žinoma, V. Putino perrinkimas naujai kadencijai kol kas nevertintinas kaip tos grėsmės išaugimas. Tačiau Rusija nenuspėjama. Todėl prieš kelias dienas posėdžiavusi Valstybės gynimo taryba, patvirtinusi prioritetinius šalies gynybos poreikius, pagrįstai numatė per 12 metų gynybai skiriamą BVP dalį padidinti iki 2,5 proc…

Galima sakyti, kad sveikinimo laiškelis V. Putinui neprieštarautų šiai perspektyvai. Galbūt, tačiau palikime klausimą: ar po metų išrinktas naujas Lietuvos vadovas pasielgs taip pat?

2018.03.22; 04:50

print