Česlovas Iškauskas. Dar viena Turkijos atstūmimo nuo ES priežastis. Diskusinės pastabos (II)


Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ankstesniame straipsnyje portale Slaptai.lt aptarėme labai svarbią aplinkybę (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/), kodėl taip komplikavosi Turkijos ir Vakarų santykiai, o Ankara buvo nublokšta į Rusijos glėbį. Net iškilo abejonės, ar Turkija nepasitrauks iš NATO, taip susilpnindama pietinį aljanso flangą.

Pabrėžėme, kad viena iš pirminių priežasčių, kodėl tarp Ankaros ir Briuselio, taip pat – tarp Vašingtono, prabėgo juoda katė, yra Turkijai keliamos beveik neįgyvendinamos sąlygos priimti ją į Europos Sąjungą.

Dar vienas nesutarimų akmuo – Armėnija

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji jau buvo viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau keliolika metų derybos yra apmirusios: antai, dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai. Kita sąlyga – pasitraukti iš 1974 m. užimtos šiaurinės Kipro dalies – galutinai užgavo Ankaros ambicijas, ir ji iš principo atsisakė derybų tokiomis drakoniškomis sąlygomis.

Čia ketinu priminti dar vieną aplinkybę, kodėl santykiai su Turkija taip komplikavosi. Nors buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, 2009 m. balandį lankydamasis Ankaroje, tikino, jog „Turkijos narystė ES sustiprins ir išplės šią organizaciją“, tikrovėje vyko kas kita. Dar vienu kertiniu ginčų akmeniu tapo Turkijos santykiai su Armėnija, nuo seno plaukiančia Rusijos farvateryje.

Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.

B. Obama tada teigė, kad santykiai su Armėnija pamažu normalizuojami, kad tarp dviejų nesutariančių šalių netrukus bus atidaryta valstybinė siena ir atkurti diplomatiniai santykiai. Pasak Ankaros svečio, „galima sutikti, kad 1915 m. vyko armėnų genocidas, bet apie šias problemas reikia kalbėtis, jų negalima slėpti, kaip JAV netyli apie kadaise kerojusią vergiją ir rasinę segregaciją.“ Netgi tai, kad į konferenciją Stambule „Civilizacijų aljansas“ neatvyko pačios Hillary Clinton kviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (jis nepritarė diplomatinių santykių užmezgimui tarp Turkijos ir Armėnijos, su kuria Baku turi savų sąskaitų), negali tapti kliūtimi atkurti stabilumą regione, kuris padėtų Turkijai integruotis į ES.

Kaip tik dėl Azerbaidžano atsisakymo dalyvauti konferencijoje B. Obama neįsitraukė į diskusijas dėl energetikos ir „Nabucco“ dujotiekio statybos. To meto spauda tvirtina, kad B. Obamos vizitas ir Vašingtono laikysena Turkijos ir Armėnijos santykių atžvilgiu nesušvelnino geopolitinės situacijos regione. Turkų žiniasklaida su kartėliu rašė, jog „„naujasis JAV prezidentas skiriasi nuo G. W. Busho tik odos spalva“…

Lietuva per anksti puolė į euforiją

Praėjo 10 metų nuo šio „istorinio“ JAV prezidento vizito, ir per šį laiką Amerikos bei Turkijos santykiai visai pašlijo. Kita vertus, nėra vienybės ir JAV bei ES santykiuose. Tad šis „nemeilės trikampis“ – JAV, Turkija, ES – duoda karčius vaisius.

Jų skonio nepagerino ir gruodžio 3 – 4 d. įvykęs NATO viršūnių susitikimas Londone, skirtas Aljanso įkūrimo 70-mečiui. Lietuvos prezidentas G. Nausėda per greitai puolė į euforiją, esą Turkija nusileido ir pasirašys NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai. Turkijos prezidentas E. T. Erdoganas, grįžęs į Ankarą, sugrįžo ir prie ypač svarbios sąlygos: ‚… jeigu aljansas pripažins teroristine kurdų organizaciją“. Kol ji neįvykdyta, apie jokį minėto plano priėmimą Briuselyje ir ratifikavimą, kol jam prieštarauja Ankara, kalbėti netenka…

Paskubėta pripažinti armėnų „genocidą“

Bet grįžkime prie santykių su Armėnija. Žurnalistas Gintaras Visockas savo publikacijoje „Turkiška kantrybė išseko“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-turkiska-kantrybe-isseko/) primena, kad Prancūzija ir Vokietija, kaip ir JAV, galutinai atbloškė Turkiją, balandžio mėnesį nusprendusios „balandžio 24-ąją skelbti nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Macronui kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

2010-ųjų balandį, būdamas Prahoje (beje, tai tas pats skandalingas B. Obamos ir tuometinio Rusijos vadovo D. Medvedevo susitikimas, kuriame buvo pasirašyta strateginės ginkluotės sutartis ir į kurį nevyko Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, taip, Londono „The Economist“ duomenimis, „numetusi mažą bombą“), Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy interviu savo šalies nacionaliniam radijui tiesiai šviesiai pareiškė, kad sprendimas dėl Turkijos turi būti priimtas ne Vašingtone, o Europoje. „Aš visada buvau prieš Turkijos priėmimą ir laikausi tokios pozicijos iki šiol, – kalbėjo jis be užuolankų. – Galiu patvirtinti, kad tokios pozicijos laikosi ir daugelis ES šalių.“ Prancūzijos vadovas pridūrė, kad geriausia, ką gali pasiūlyti Ankarai, tai būti privilegijuota Bendrijos partnere. Tada Paryžiui pritarė Berlynas.

N. Sarkozy braižą perėmė dabartinis Prancūzijos prezidentas E. Macronas, kurį, kaip spėja G. Visockas, „atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).“

Žaidžiame tariamu armėnų „genocidu“…

Vokietija ir JAV taip pat pripažįsta armėnų žudynes Osmanų imperijoje kaip genocidą. Neieškodami jokio kompromiso šiuo klausimu, Vakarai vėlgi nepaiso Turkijos interesų ir 1915 m. įvykių mokslininkų vertinimų. Ką tuomet bekalbėti apie Turkijos elgesį…

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

O Lietuva? „Kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido?“, – retoriškai klausia žurnalistas. 2005 m. gruodžio 15 d. – prieš pat didžiąsias šventes – Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ buvo priimta skubotai, po 10 minučių trukusio svarstymo, dalyvaujant vos 55 parlamentarams iš 141.  

Vilnius aklai štampuoja didžiųjų Vakarų valstybių poziciją ir taip nuteikia svarbią NATO narę Turkiją prieš save. Armėnija savo santykiuose su Azerbaidžanu ir Turkija plaukia Rusijos farvateryje, į kurį, kaip bebūtų keista, dabar stumiama ir Turkija. Jeigu prie šios trijulės prisijungs Kinija (o tokių ženklų yra), tuomet galime kalbėti apie didžiulę grėsmę stabilumui visoje Europoje, kylančią iš šio regiono.  

2019.12.10; 14:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.