Česlovas Iškauskas. Juodasis birželis: ar šiandien galimi trėmimai?


Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Apie trėmimus pasakyta daug. Dar daugiau nepasakyta. Nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu.

Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio suėmimą paverčia visos tautos nuodėme. Kaip sakoma, margas svietas yr…

Kas dabar pasakys, ar kiekviena, ar kas antra Lietuvos šeima nukentėjo nuo tremties, suėmimo, įkalinimo. Apsidairę aplink, tegalime tvirtinti, jog tik vieno kito kaimyno, giminės ar artimo nepalietė sovietinės okupacijos nagai. Tad užduotis: kol ne vėlu, pasiklausinėjime savo tėvų, senelių, artimųjų apie tuos baisius laikus, kurie nesulaikomai apsineša užmarštie

s ir skaudžios užmaršties dulkėmis. Štai kodėl, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo 72-osioms metinėms (straipsnis rašytas 2013-ųjų birželį.-Č.I.), verta vėl atversti šį jaudinantį, grubia kaimiečio rašysena išmargintą puslapį. Taip aš atsargiai atsiverčiu ir man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris kada nors atskira knyga išvys dienos šviesą (prisiminimai dėl užsakovės užgaidų taip ir neišėjo.-Č.I.). 165 puslapių kampuota 81-ių metų žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis ir suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkia didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

SSKP CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. „Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio deportacijas iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę-birželį išvežta 15 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. atliktos apklausos būdu ištyrė, kad deportuoti 9632 Estijos piliečiai. Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, kad per masinę deportaciją iš Lietuvos buvo išgabenta 17 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst.

Lageriuose ir tremtyje

Rusijos teisių gynimo draugijos „Memorial“ Lenkijos programos vadovas Aleksandras Gurjanovas, rašęs apie gyventojų trėmimo į SSRS gilumą mastus, pastebėjo, jog „juodasis birželis“ buvo jau ketvirtas trėmimas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų metų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos.

Šių metų deportacijos gerokai skyrėsi nuo 1940-ųjų trėmimų, aiškina autorius. 1941-aisiais trėmimai įvairiuose „pakto zonos“ rajonuose vyko ne vienu metu. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje jie prasidėjo gegužės 22 d. Kita vertus, „juodasis birželis“ pasižymėjo ir tuo, kad tuomet buvo tremti įvairesnių socialinių kategorijų žmonės. Jie buvo suskirstyti į tris grupes, bet, Vokietijai užpuolus SSRS, niekas per daug nesiterliojo, ir visos tremtinių kategorijos susimaišė.

Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo tremtinių sąrašus. Tačiau jo šalininkai dar ir šiandien randa faktų, kad neva A. Sniečkus kai ką išgelbėjęs nuo tremties ir represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjo labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Tąkart iš Lietuvos buvo daugiausiai ištremta į Altajaus kraštą, kiek mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komių ASSR. Beje, į Kazachstano Gurjevo sritį buvo atvežtos 488 prostitutės, tačiau nurodyta, kad jos iš visų Baltijos šalių.

Vadinamųjų „ešeloninių“ ir „paskirstymo“ ištremtųjų skaičiai gerokai skiriasi. Birželio 14 – 18 d. iš Lietuvos į Sibirą išvažiavo 17 ešelonų: 11 su tremtiniais, 4 su suimtaisiais ir 2 su kriminaliniais nusikaltėliais. Vien tremtinių juose buvo apie 12 900 žmonių. O apskritai represuotųjų per pirmą okupaciją 1940-1941 m. buvo apie 35 tūkstančiai. Tarp tremtinių daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų, o pagal tautybę daugumą – apie 12 tūkst. – sudarė lietuviai (dar buvo apie 2000 žydų, 1600 lenkų ir kt.). Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleista dauguma iš Lietuvos išvežtų Lenkijos piliečių – lenkų ir žydų. Lietuvių ši amnestija nelietė.

Sovietinis lageris

Kaip savo knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m.“ rašė istorikas Arvydas Anušauskas, trėmimo operacijai vykdyti į Lietuvą iki 1941 m. birželio 20 d. buvo atvykę 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau). Jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais. Jiems uoliai padėjo vietiniai aktyvistai.

1941 m. birželio 13 d. L. Berijos pavaduotojas V. Černyšovas į Rygą išsiųstoje slaptoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 21 114 žmonių (7498 – į lagerius ir 13 616 – į tremtį). Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo „didelės politinės svarbos uždaviniu“, kurį buvo pasirengta visiškai įvykdyti.

Akcentuodamas šiuos baisius faktus, kurių, beje, galima rasti įvairiuose istorijos vadovėliuose, nesusilaikau neiškėlęs lyg ir fantastika dvelkiančio klausimo: o ar šiandien įmanomi trėmimai? Žinoma, tam būtinos sąlygos – okupacija, svetima valdžia, represijų mastas, kolaboravimo lygis, galų gale palanki tarptautinė atmosfera. Ne, paskubėsite atsakyti. Bet juk niekas nestovi vietoje, kaip pasakytų graikų filosofas Heraklitas (arba „neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”).

Tiesa, neturime sibirų, altajų, magadanų, amžino įšalo zonos, nors yra kitaip manančių, kitaip besielgiančių… Bet juk turime už Lietuvos sienų brazdančius ginklus, grasinančius šūkius, Ukrainos, Krymo, Sakatrvelo pavyzdžius. Taip kad klausimas ne iš fantastikos srities.

Straipsnis buvo paskelbtas DELFI portale 2013 m. birželio 9 d. Autorius jį adaptavo šiandienos situacijai.

2020.06.14; 06:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.