Česlovas Iškauskas. Kada pabudo Baltija…


Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Bunda jau Baltija…“ Šie neįmantrios dainos žodžiai iki šiol skamba ausyse, žadina sielos virpesį, jaudina iki žmogiškųjų gelmių, o „Baltijos kelio“ vaizdai užgniaužia kvapą… Jau ne kartą ieškau atsakymo į nuolatinį klausimą: kas tuos du milijonus sujungė, kodėl jie plūdo į daugiau kaip 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino? Kodėl jie grūdosi automobilių spūstyse, žmonių minioje, kad išsirikuotų kažkur nuo ramunių pabalusiuose Lietuvos laukuose, kad pademonstruotų galingą baltijiečių vienybę?

Man daug ko gaila šiame gyvenime: taip pat ir tos rugpjūčio 23-osios, kai ligos pakirstas tegalėjau per TV stebėti šį tautinio atgimimo virsmą, tą masinio protesto prieš okupaciją pasireiškimą, tą didingą žmonių valios išsiliejimą. Bet šiandien, žvelgdamas į istorius kadrus, negaliu sulaikyti jaudulio ir pasididžiavimo savo tauta, kuri per tris dešimtmečius savo egzistavimu paneigė nusikalstamą dviejų didžiųjų valstybių suokalbį – Molotovo-Ribentropo paktą, kuris dar po mėnesio – rugsėjo 28 d. – virto faktinės Lietuvos okupacijos pradžia.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Į Lietuvos okupacijos ištakas buvo pažvelgta kiek anksčiau. 1987-aisiais, dar nesusikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, maždaug 3000 žmonių susirinko tyliai pasmerkti Molotovo–Ribentropo pakto. Tuomet šis pirmasis viešas okupacijos pasmerkimas sulaukė didelio KGB dėmesio. Po mitingo, kuriame buvo sakomos kalbos apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe, jo organizatoriams teko patirti daugybę sovietų saugumiečių bauginimų ir grasinimų.

Tragiškos Baltijos šalių lemties scenarijumi tapę slaptieji pakto protokolai buvo prisiminti ir po metų. Tuomet jau trečią mėnesį veikiančio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai suorganizavo didžiulį mitingą Vingio parke. Jame, remiantis įvairiais duomenimis, susirinko 100–200 tūkstančių žmonių. Kaip ir spėjo 1987 metų akcijos organizatoriai, šis mitingas sulaukė mažiau sovietų valdžios ir teisėsaugos spaudimo. Apie mitingą buvo leista pranešti per visuomenės informavimo priemones. Komunistiniai lyderiai, supratę, kad laikas šlietis prie Atgimimo bangos, sušvelnino represijas prieš tautinio pakilimo organizatorius.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis dėlto įsimintiniausiu pakto paminėjimu tapo jo 50-mečio proga surengta masinė akcija, suvienijusi trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, 19 val., daugiau 2 mln. žmonių, iš kurių maždaug milijonas buvo Lietuvos gyventojų, sustojo į gyvą apie 600 km ilgio grandinę, kuri nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. Taip trys Baltijos valstybės buvo simboliškai atskirtos nuo SSRS. Iki teisinio atsiskyrimo buvo likęs daugiau kaip pusmetis. Dauguma akcijos dalyvių, išreikšdami požiūrį į Molotovo–Ribentropo paktą, kaip tragišką įvykį, prie drabužių buvo prisisegę juodus kaspinus ir laikė uždegtas žvakes.

2009 metais, minint „Baltijos kelio“ dvidešimtmetį, UNESCO šį įvykį įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą yra įtrauktos 37 „Baltijos kelią“ žyminčių ženklų vietos. „Baltijos keliui“ įamžinti 2010 m. Vilniuje buvo atidengta skulptūra „Laisvės kelias“.

Iniciatyva surengti tokį Baltijos šalis vienijantį renginį kilo 1989 m. gegužės 13-14 d. Taline įvykusiame trijų šalių tautinių judėjimų atstovų suvažiavime – Baltijos Asamblėjoje. Asambėjos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių bei įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Buvo nutarta Molotovo–Ribentropo pakto 50-ųjų metinių dieną sujungti Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Netrukus 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsiuose (Latvija) Lietuvos Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų vadovai pasirašė dokumentą dėl masinės politinės akcijos, pavadintos „Baltijos keliu“, organizavimo. Taigi, laisvės trokštančių šalių vienijimosi procesas vyko labai greitai, ir sovietinė valdžia nespėjo reaguoti į šias masines iniciatyvas. Ji brandino planus, kaip prisiderinti prie Sąjūdžio ir Liaudies frontų rengiamų akcijų ir visuomeninės nuotaikos. Todėl po šios akcijos plintanti tarptautinė parama Baltijos šalims privertė 1989 m. gruodžio mėn. SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Balstijos valstybių suverenitatas buvo neteisėtai sutryptas.

Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse bei pačioje Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų, laukti liko neilgai…

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtų naivu manyti, kad Maskva lengvai susitaikė su tautiniu pakilimu. Ypač kietai laikėsi kariškiai. Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas iš akcijos organizatorių Zigmas Vaišvila, sovietų karinė vadovybė Lietuvoje griežtai uždraudė savavališkai kilti į orą gėles mėčiusiems lėktuvams. Už savavališką skrydį buvo grasinama 25 metais nelaisvės. Tačiau kariškius pavyko pergudrauti. Buvo laukiama, kad lėktuvas pakils iš Karmėlavos oro uosto, bet jis pakilo iš Aleksoto (dabar S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas), kuris buvo tiesiogiai pavaldus okupacinei kariuomenei. Kai į lėktuvą buvo kraunamos gėlės, kariškiai nelabai susigaudė, kas vyksta, ir net padėjo sukrauti gėles į kabiną.

„Viskas buvo gerai, buvo gražu“, – taip Baltijos kelią iš karto po akcijos įvertino vienas artimiausių to meto sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo bendražygių, SSRS vidaus reikalų ministras V. Bakatinas. Bet labai greitai M.Gorbačiovas, spaudžiamas konservatyvių sovietų komunistų partijos (SSKP) vadų, viešai pasmerkė Baltijos šalių nepriklausomybės siekius. „Perestroikos“ lyderis ir vėliau, jau tragiškojo Sausio dienomis, liko kurčias Vilniaus žudynėms…

Reikia sutikti, kad susikibti rankomis kelyje buvo tik simbolinė akcija, bet jos pasekmės – konkrečiai juntamos. Po garsiojo SSKP nutarimo „Dėl padėties Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų respublikose“ buvo suvaržyta tautinių sąjūdžių veikla, iš TV ekranų laikinai dingo „Atgimimo banga“. Tarp LTV žurnalistų, pamenu, buvo kalamas pleištas: kas rengs reportažus, priešiškus tautiniam išsivadavimui, tas gaus didesnius honorarus, pateks į eterio „elito“ sąrašus. Kiti gi – bus priversti pasitraukti…

Baltijos kelias. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau, jau po Baltijos kelio ir mitingo Vingio parke, artėjant Sausio 13 – ajai, likusioje „ant platformos“ kompartijoje burokevičininkai sudarė sąrašus nepalankių jiems žurnalistų, kuriuos reikia „neutralizuoti“. Juose buvau atsidūręs ir šių eilučių autorius, nes Sąjūdžio organizavimo metu įėjo į TVR kūrybinių darbuotojų Persitvarkymo Sąjūdžio skyrių, vadovaujamą žurnalisto Beno Rupeikos. 

Baltijos kelias buvo ne tik galinga paraiška trijų šalių, o gal visos SSRS, laisvei, bet ir jų vienybei sutvirtinti. Bet per prabėgusius tris dešimtmnečius šios vienybės liko ne per daug. Kalbininkas ir baltistas Alvydas Butkus rašė, kad dar 1934 m. rugsėjo 12 d., įkūrus Mažąją Baltijos Antantę, buvo bandyta sujungti šias šalis, tačiau popierinė vienybė egzistavo tik šešerius metus – iki nepriklausomybės netekties. Ypač jai pakenkė pilsudskinės Lenkijos ekspansinė politika.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ tapo neformalia „gyvąja grandine“, sujungusia tris valstybes laisvei atgauti ir vienybei konstatuoti. Tai tapo kartu ir perspėjimu, kad šią grandinę pertraukti, reiškia, susilaukti naujo beveik 8 mln. žmonių triuškinančio pakilimo.

2019.08.12; 06:00

print