Česlovas Iškauskas. Kas dedasi į rytus nuo mūsų, mums jau nebeskauda?


Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.

Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.

Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Padniestrė: istorinis rakursas

Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.

Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.

Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.

Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.

Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.

1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame  – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.

Kaip prasidėjo konfliktas?

Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.

Moldovos vėliava

Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.

Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”

Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.

Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.

Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.

2020.04.04; 15:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *