Česlovas Iškauskas. Kaip Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą


Mažoji Lietuva

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.

Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus  kraštą pasitaiko nemažai.

Lenkiškos lapės gudrumėliai

Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…

Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.

Klastinga politika virto tragedija

1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.

Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.

Gviešėsi į Klaipėdos uostą

Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją

Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?

Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2018.11.21; 09:18

print