Česlovas Iškauskas. Prieškario ir dabartinės Lietuvos prezidentai: kas ir koks bus kitas?


Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.

Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.

„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai

Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.

Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.

Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.

Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.

„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.

Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.

Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.

Naujas Vilties prezidentas?

Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.

G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.

Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.

Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.

Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.

Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.

Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.

2018.02.06; 00:06

print