Cukriniai pažadai


Print

Nelygu kas, kaip ir iš ko gyvena; kas savo pajamas lengvabūdiškai išleidžia, kas per taupumą, kas per šykštumą turtus susikrauna. Anupras Šykštelė buvo taupus, šykštus ir mokėjo derėtis; jei pardavėjas nedarydavo nors menkiausios nuolaidos, Šykštelė prekės nepirkdavo. Dabar, kai verslas privatus, kainos nėra labai tvirtos, derėtis galima ne tik kokiame turgelyje, bet, pasirodo, įmanoma ir su pačiu Dievu.

Buvo polaidis, visur telkšojo balos, vanduo liejosi iš upių, upelių ir griovių krantų. Šykštelė ėjo iš miestelio krepšeliu maisto produktų nešinas, puikiai nusiteikęs, nes pirkdamas gerokai parduotuvėje nuderėjo. Reikėjo pereiti lieptą per polaidžio metu giliu tapusį upelį. Ir atsitiko taip, kad Šykštelė ant liepto paslydo ir įsmuko į sraunią tėkmę, o plaukti nemokėjo.

Šaukėsi Dievo pagalbos: „Išgelbėk, Viešpatie, – akmeninį kryžių šioje vietoje pastatysiu!“ Ir čia pat ranka užkliuvo už į vandenį nusvirusios karklo šakos. Įsikibęs į šaką, Šykštelė išsiropštė į kitą upės krantą. Dievo pagalbos ranka buvo akivaizdi.

Artėdamas prie namų, Anupras neva svarstė, neva su pačiu Ponu Dievu derėjosi: „Koks Tau skirtumas, Dievuli, kryžius bus iš akmens ar medinis, svarbu, kad bus įamžinta padėka. Akmeninį reikės pas akmentašį užsakyti, kainuos kelis šimtus litų, o medinį ir pats galiu padaryti“. Taip besiderėdamas Šykštelė pasiekė savo kiemą ir, prieš žengdamas į gryčią, derybas nusprendė užbaigti: „O jei, Dievuli, aš persižegnosiu? Juk žegnonė – taip pat kryžius, taip pat padėkos ženklas. Juk Tu, Dievuli, nesi materialistas“.

Šykštelė plačiu mostu persižegnojo ir, taip atsiskaitęs su Dievuliu, peržengė namų slenkstį. Kad „derybos“ buvo vienašalės, matė tik Dievulis…

Atpasakojau šį būtą nebūtą, tačiau gyvenimišką nuotykį, tarsi retą, išskirtinį, tačiau smerkiantį pažaduko elgesį.

Ne tik atmenamais laikais, kai buvo žadamas netolimas komunizmas, bet ir per atgautos nepriklausomybės dvidešimtį suvirš metų galėjome stebėti visą šykštelių armiją, prisiklausyti jos cukrinių pažadų, kad tik būtų išrinkti, paskirti į aukštą ar aukštesnį postą. Taip jau tas demokratijos mechanizmas sukonstruotas, kad sąlyga pakliūti į tuos postus yra rinkėjų balsai. Juos gauti vykdomos derybos – skelbiama rinkiminė kampanija. Deja, tos derybos yra vienašalės. Užtekdavo šykštelėms užimti siekiamą postą, pažadai būdavo pamirštami.

Buvo, žinoma, ir išimčių, tačiau vadovaujantis demokratiniu principu, sudaryti persveriančios daugumos, kuri galėtų pažadus ištesėti, nepavykdavo.

Ar jau įsitikinote, mieli tautiečiai, kad rinkiminės kampanijos – derybos, deja, vienašalės ir trumpai trunkančios? Todėl atiduoti savo balsus už pažadus – neišmintinga. Juose, gerai susipažinus su kandidatais, turėtume rasti kai ką daugiau.

Slaptai.lt nuotraukoje: publicistas Algimantas Zolubas.

2015.01.26; 01:18


Prisijunkite prie diskusijos