“Dabar yra laikas, kai svarbu nenusidėti žodžiais, mintimis ir darbais”


Print

Į žurnalo „Metai“ klausimus atsako poetė Erika DRUNGYTĖ

XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Dievaži, nežinau tokių laikų, kurie buvo paguodžiantys. Visuomet kažkas vyko – kraustėsi tautos, dėl įtakos zonų ir žemių kariavo valstybės, vienus filosofus keitė kiti, vienas mokslo teorijas paneigdavo kitos, ką jau kalbėti apie meną, madas ir maisto pramonę. Galbūt kai kuriose šalyse pavykdavo užaugti bent vienai kartai, kurios nesukrėsdavo permainos vidaus politikoje ar pokštų neiškrėsdavo gamtos stichijos. Rytų išminčiai sakydavo, kad gyventi permainų laikais yra Dievo bausmė.

Bet klausimas toks platus! Aprėpiantis tautas ir valstybes… Ką gi galima apie tai išmanyti? Kokius žodžius pavartoti, mėginant išskleisti tokias problemas? Ar tikrai tik mes, įžengusieji į XXI amžių, esame taip nubausti? Visais laikais vyko ir vyks kaita. Tai neišvengiama gyvybės sąlyga. Vieni dalykai baigiasi, kiti prasideda, o gelminė žmonijos atmintis, kuri tūkstančius metų išlieka mūsų pasąmonėje, tegali fiksuoti patirtis ir iš jų mokytis.

Manau, žmogus yra linkęs kartoti klaidas. Visa, ką matome šiandieną, jau yra buvę. Gal kiek kitokiomis formomis, bet buvę. Regis, tiek daug sukurta ir išrasta, o klaidos tos pačios. Visos Jūsų išvardytos blogybės (ar tikrai blogybės? ar tikrai negatyvu?) tėra mūsų santykio su savimi atspindžiai. Galima būtų plačiai kalbėti apie priežastis, kurių pasekmes dabar srebiame, bet ar nebus pagrindinė jų – ego karūna.

Reikia pastebėti, kad šviesiausi žmonijos istoriniai etapai sietini su dvasingumo dominante. Suklestėjus kultūros dalykams, suklesti ir visa kita. Kūrybingos bendruomenės nelinkusios smurtauti – nei prieš žmones, nei prieš gamtą.

Tačiau be tikėjimo bet koks kūrybingumas irgi pasmerktas greitai žūčiai. Turbūt nerasime religijos ar dvasinio mokymo, kuriame nebūtų kalbama apie nuolankumą, savojo ego valdymą, apie profaniškumo ir sakralumo skirtis, apie žmogaus santykius su Dievu, su savuoju Aš, su kitais žmonėmis.

Taigi kultūra ir tikėjimas – du saugikliai, būtini žmogaus, žmonijos, valstybių išlikimui. Istorijoje aiškiai matyt, kad dvasinio pakylėjimo laikotarpiai trunka žymiai trumpiau nei profaniškoje erdvėje vykstantys procesai – nesiliaujantys mūsų mokymosi etapai.

Tiesą sakant, man nelabai suprantamas terminas “antiglobalistinis ekstremizmas”. Matyt, ir aš esu priskirtina šiam ratui. Ekstremaliai nesielgiu, bet globalizmas man yra svetimas. Esu individo pusėje, manau, kad vieno žmogaus santykis su pačiu savimi, su kitais bendruomenės nariais yra patys svarbiausi veiksniai, lemiantys istorijos pokyčius, tautų ir valstybių likimus. Man labai svarbūs asmeniniai sprendimai, apsisprendimai, asmeninis gyvenimas.

Kas yra tos pasaulinės sistemos? Manyje yra mano pasaulis, aš bendrauju su Dievu, esu instrumentas Jo rankose, kai kuriu. Pasaulinės sistemos, mano galva, siekia tų pačių ego sąlygotų rezultatų – naudos bet kokia kaina. Todėl joms labai naudingi karai, krizės, susipriešinimai, kritinės situacijos… Man priimtinas harmoningas vieno žmogaus pasaulis. Jei tai gali padaryti pats su savimi, gali būti, kad išspinduliuosi tokią energiją, tokias vibracijas, kurios padės ir kitiems.

Energijos dėsniai galioja visur. Todėl klausimą “Ką daryti valstybėms?” paversčiau klausimu “Ką daryti žmogui?” Kiekvienas esame mokinys ir mokytojas. Juk neklausiame budistų vienuolyne, ką daryti tai bendruomenei, kad jos nariai nekariautų tarpusavy, nes jie nekariauja. Katastrofos pilnas yra vienadienis žmogus. Tik tokių žmonių bendruomenės akumuliuoja katastrofas.

Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

Nuostoliai yra tik tokie – mažėja gražių žmonių. Turėčiau aiškinti, kas yra gražus žmogus, kodėl gražus žmogus yra svarbus, kodėl apie tai svarstau, kai kitiems tokie samprotavimai yra nuobodūs, nedramatiški, priplėkę, nes grožis yra neįdomus ir neintriguojantis. O vis dėlto… Pratęsdama pirmojo klausimo temą, teigiu, kad mūsų didžiausi nuostoliai yra gražių žmonių netekimas ir vienadienių diktatūra.

Vienadieniai yra ne tik tie, kuriems reikia “čia ir dabar, ir daug”. Ne tik tie, kurie siekia naudos bet kokia kaina – informatoriai, skundikai, padegėjai, vagys, melagiai, išnaudotojai… Ne tik politinės prostitutės, didieji machinatoriai, parsidavėliai, šnipai, infiltruotieji svetimų valstybių agentai…

Negražūs yra ir tie, kurie serga puikybe ir niekina kitą. Ypač tai akivaizdu vadinamajame “elito” rate, mokslo ir meno pasaulyje, ir vis labiau norisi gūžtis, užsidaryti savyje, atsiriboti nuo bet kokių etikečių, nurodančių tavo socialinę definiciją. Pasikartosiu – gražus yra kuriantis ir tikintis žmogus. Šviesūs yra ateinančių naujų kartų savimonė, elgesys, siekiai. Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra gražių jaunų žmonių!

Mes visuomet patirsime nuostolių, jei mėginsime kažką mėgdžioti ar vytis. Mums netinka nė vienas svetimas modelis. Turime išlaikyti autentiškumą. Visa, kas buvo suprojektuota kaip būsimi klestinčios valstybės modeliai po Nepriklausomybės atgavimo, nunyko, pradedant tautine mokykla, baigiant kultūros prioriteto įtvirtinimu. Lietuvos vidaus politika neturi jokių aiškių gairių, todėl negali būti formuojama ir vaisinga užsienio politika. Parduoti visi nacionaliniai resursai, vėl deklaruojamos priklausomybės ir pavaldumas “didžiajam broliui” (ar sesei), nematyti jokio vertybinio pamato, ant kurio galėtų būti toliau statoma ir stiprinama valstybė.

Tad kas yra naujojo amžiaus iššūkiai? Nematau jokių iššūkių. Matau tik blaškymąsi, nemokėjimą gyventi tikrai pilietiškai, savo žmonių ir valstybės labui. Tuo vienadieniai žmonės ir skiriasi nuo gražių žmonių. Vienadienių chaoso ir sumaišties demonas naikina ir juos pačius, ir aplinkinius, ir valstybę. Šie asmenys užgožia gražių žmonių iniciatyvas, idėjas, darbus. Bet matau gerų ženklų. Mano galva, ir Lietuvoje, ir pasaulyje prasidėjo gerosios permainos, todėl galimi ne nuostoliai, o pozityvūs pokyčiai. Tikiu, kad mums “gresia” naujas atgimimas. Tai iššūkis senajai sistemai, nes kaita neišvengiama.

Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Stengiuosi savo asmeniniame gyvenime laikytis tų dalykų, kurių išmokau, kurių mokausi. Priimu visokius išbandymus ir nemalonumus kaip man skirtas pamokas ir už jas dėkoju. Mėginu bendrauti ir galvoti apie kitus, išlaikydama meilės artimui principą, bet ne visada sekasi, deja, niekšui rankos nepaduodu. Stengiuosi laikytis senųjų toltekų išminčių mokymo: kalbėti sąžiningai, nes žodžiuose slypi mūsų kūrybinė galia (man žodis apskritai yra pagrindinis kūrybos instrumentas); nedaryti prielaidų; padaryti viską, kas įmanoma. Sunkiausiai sekasi pamokymas “nepriimti nieko asmeniškai”.

Matau, kaip mano vertybių laikymosi modeliai veikia mano vaikus. Juose matau savo atspindį. Yra gražių dalykų, yra ir labai apverktinų. Todėl vėl gręžiuosi į tuos, kuriuos laikau savo mokytojais, kurių gyvenimai ir žodžiai man padeda tikėti. Esu tikintis žmogus (man tikėjimas ir religija nėra tapatūs). Todėl nėra taip labai sunku, kaip mėginama sumodeliuoti šiuo klausimu. Dabar yra laikas, kai svarbu nenusidėti žodžiais, mintimis ir darbais. Ir padaryti viską, kas įmanoma. Stengiuosi. Tik tiek.

Nuotraukoje: poetė Erika Drungytė, šių atsakymų autorė.

2012.09.29


Prisijunkite prie diskusijos