Daiva Tamošaitytė. Dar kartą apie ekonomiką (I dalis)


Print
Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?

Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!

Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.

Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?

Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano  nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.

Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.

Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?

Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.

Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?

Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.

Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?

Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.

Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.

Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.

Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.

Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos.  Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.

Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?

Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

Bet juk tai  – ekonomikos abėcėlė.

Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.

Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?

Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.

Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).

Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.

Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?

Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.

Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.

Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Mano  nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.

Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).

(Bus daugiau)

2018.06.10; 10:18