Daiva Tamošaitytė. Ko mus moko labiausiai nutylima Amerikos istorijos pusė?


Print

Mokslininkų darbai (tiesa, vis dar nepatenkantys į pagrindinę srovę) nušluoja įsišaknijusį mitą apie europiečius, į Naująjį Pasaulį atnešusius aukštesnę kultūrą. O va dėl civilizacijos gal ir galima jiems padėti riebų pliusą. Indėnai nežinojo, kas yra ratas; savo ruožtu, baltieji „atrado“ pomidorą, bulvę, kukurūzus, per badmečius padėjusius išmaitinti ištisas Europos bendruomenes.


Šio straipsnio autorė su bičiuliu navaju Jay Reuben Silverbird Niujorke, 1993 gegužės 29 d. Jay R. Silverbird yra šamanų palikuonis, kūręs nacionalinius spektaklius Off-Broadway teatre.

Baltiesiems įžengus į Naująjį Pasaulį, gerai išsilavinę aukštesniųjų klasių europiečiai buvo sužavėti čionykščių senbuvių išmintingos ir taurios gyvensenos etikos, tad netruko sukurti mitą apie „kilnųjį raudonodį“. Pirmuosius liudijimus apie juos prancūzų filosofai perdavė anglams, kurie ėmė plėtoti „valdymo pagal valdančiųjų sutikimą“ koncepciją. Pirmiausia šią idėją tiksliai apibrėžė Johnas Locke‘as. Savo ruožtu, Thomas Jeffersonas pasiskolino iš Locke‘o apibūdinimus ir, nežymiai juos pakeitęs, panaudojo Nepriklausomybės Deklaracijoje. „Įrodymai, kad ir Europos, ir Amerikos demokratijos vystymasis buvo veikiamas XVI-XVII a. kontaktų su Amerikos indėnais, yra nenuginčijami“, teigiama didžiuliame, gausiai iliustruotame enciklopedinio pobūdžio veikale, kurį parašė ir išleido tyrinėtojai Oliveris la Farge‘as ir Alvinas M. Josephy Jaunesnysis [la Farge, p. 29].

Tačiau įkandin elitinio sluoksnio pajudėję nusikaltėlių, avantiūristų ir ekonominių emigrantų legionai galimą bendradarbiavimą su vietiniais pavertė į sau naudingą biznį, o mitą apie „kilnųjį raudonodį“ – į priežodį „geras indėnas – miręs indėnas“. Praėjo laikai, kai kilmingos indėnės kilmingų britų buvo imamos į žmonas, arba kolonistai įsiliejo į indėnų šeimas ir priėmė jų gyvenimo būdą. (Antai nūnai garsių prekiautojų palikuonys, turintys pavardes MacIntosh, MacDonald, Ross ir Ridge, yra kilę iš krykų sudarytos konfederacijos genčių.) Prasidėjo kultūrinis ir etninis žemyno gyventojų genocidas panaudojant prievartinį Europos papročių ir religijų diegimą, atnešant mirštamas ligas ir alkoholizmą, klasta išstumiant čiabuvius iš turtingiausių iškasenomis ir tinkamiausių gyventi teritorijų, o galiausiai juos tiesiog beveik išžudant.

Osceola. Gamtos istorijos muziejaus nuotr.

Pralaimėję lemiamus mūšius, pergudrauti ir atėjūnų antplūdžio nebeatlaikantys indėnai pradėjo kopijuoti atvykėlių manieras ir tradicijas, amatus, idant kaip nors išliktų. Gerai tai perpratę, jie kai kur net ėmė klestėti. Verpimo ratelis, tvirtesnių namų statyba, katilas maisto gamybai, sidabrakalystė (navajų itin sėkmingai perimtas pragyvenimo šaltinis), taip pat išmokta vergų pirkimo praktika (!) leido jiems atsipūsti.

Ilgas ir didingas indėnų kovų laikotarpis paženklintas daugybe pasitarimų ir sutarčių, kurios galiausiai būdavo sulaužomos; anglų, ispanų ir prancūzų veidmainiško žaidimo, stengiantis atskiras gentis patraukti į savo pusę ir jas supriešinti. Tačiau jeigu indėnų gentys būtų susivienijusios, ir jų, ir Amerikos ateitis būtų atrodžiusi visai kitaip. Čiabuviai būtų daugelyje vietų ne tik išlaikę kontrolę, bet ir sėkmingai bendradarbiavę su milijonais atvykėlių kaip lygūs su lygiais. Vienas didžiųjų vadų, supratusių šį reikalą, buvo garsusis šonių genties vadas Tekumzė. Jis keliavo per gentis ir mėgino jas apjungti. Garsusis seminolų vadas Osceola baltiesiems, du kartus mėginusiems užimti visą Floridą, surengė vieną galingiausių rezistencijų per visą JAV istoriją. Ir nors ilgainiui buvo išstumti, seminolai išliko pelkėse ir miškuose. JAV kariuomenė ir laivynas priėmė planą visus juos išnaikinti ir tuo tikslu išleido milijonus dolerių bei pasiuntė tūkstančius vyrų – deja, jiems teko pasiduoti. Po šiai dienai Floridoje gyvena išdidūs seminolų palikuonys, kurie turi teisę pareikšti, jog jie niekada nepasidavė Jungtinėms Valstijoms!

Išsilavinęs čerokių genties genijus Sekvoja sukūrė irokėzų kalbos abėcėlę, kuria buvo leidžiamas laikraštis. „Penkios Civilizuotos Gentys“ (Five Civilised Tribes) – čerokiai, čoktai, čikasai, krykai ir seminolai – padarė tai, kas istorijoje pasitaiko itin retai: per trumpą laiką pasivijo europiečius, išplėtojo savo rašytinę kalbą (Bibliją išleido krykų ir čerokių kalbomis), vaikai, moterys ir vyrai skaitė ir rašė laiškus, publikavo straipsnius savo gimtąja kalba savo spaudoje, išplėtojo industriją, žemdirbystę, liovėsi kariauti. „Penkios Civilizuotos Gentys“ savo įstatymus surašė, o čerokiai sukūrė formalią Kostituciją su įstatymų leidžiamaisiais organais. Susidarė padėtis, kai per kelias kartas ši Indėnų Valstybė būtų taikiai įsijungusi į Sąjungą.

Sekvoja. Gamtos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau indėnų žemėse buvo rasta aukso, ir šis faktas viską nulėmė. „Baltieji amerikiečiai to neleido. Jie troško indėnų žemių. Jie pavydėjo derlingų fermų ir plantacijų“, – rašo tyrinėtojas [la Farge, p. 41]. Tarp 1832 ir 1839 metų (užteko septynerių metų įvykdyti genocidą) „Penkios Civilizuotos Gentys“ papirkinėjimais, įtikinėjimais, klasta ir smurtu buvo išvarytos iš savo žemių ir nustumtos į Oklahomą, tolimą ir nesvetingą svetimą kraštą. Daugelis tremtyje išmirė, saujelė pasitraukė į kalnus, išsibarstė Misisipės apylinkėse, kai kurie už savo pinigus išsipirko sklypus Šiaurės Karolinoje. Tik į seminolų laukinius kraštus niekas nebedrįso kelti kojos. O darbštūs tremtiniai naujoje vietoje vėl prasikūrė. Tačiau ir Oklahomoje dar buvo geresnių žemių, kurios taip pat buvo atimtos. Galiausiai Indėnų Žemės buvo pasiskirstytos, o jų įstatymai sunaikinti.

Tačiau tai – dar ne viskas. Šiauriau nuo čerokių gyveno jiems giminingos gentys, kalbančios irokėzų kalbos dialektais. Jos gyveno Ohajo, Pensilvanijoje, Niujorke, telkėsi Kanadoje aplink Didžiuosius Ežerus ir Šv. Lorenco upę. Maždaug 1400-aisiais penkios Niujorko valstijoje gyvenančios gentys – senekos, kajugos, onondagos, oneidos ir mohaukai – susibūrė į Lygą, kurią pirmieji naujakuriai vadino „Penkiomis Tautomis“ (Five Nations). Baltais ir juodais karoliukais siuvinėti vampumai ant juos dėvinčiųjų kūnų buvo savotiškos „nešiojamos bibliotekos“, juos nešiojo pasiuntiniai. Vampumuose buvo surašytos žinutės ir dokumentai, genčių legendos ir istorija. Tik žinovai permanė sudėtingą vėrinių ir diržo detalių raštą, ir tik jie galėjo perskaityti žinias. Irokėzai buvo labai išplėtoję religines dvasines tradicijas, sapnų aiškinimą, ritualinius šokius su kaukėmis, o didžiausia ceremonija vykdavo per didįjį Naujųjų Metų festivalį. „Penkios Tautos“ savo garsiąją Lygą įvardijo kaip „Didžiąją Taiką“. Ši idėja kilusi didžiam pranašui Deganavidai, kuris regėjime išvydo milžinišką eglę, kurios viršūnė perskrodžia dangų ir atsiremia į Gyvybės Mokytojo žemę. Eglė buvo visų genčių seserija, o jos šaknys – penkios irokėzų gentys. Viršūnėje tupi erelis ir sergsti seseriją nuo priešų. Didžiosios Taikos idėja buvo savos rūšies Tautų Lyga, vadovaujama irokėzų. Oliveris la Farge‘as aprašo šios idėjos turinį: tai „kūno ir proto sveikata; taika tarp asmenų ir tarp genčių; teisingas elgesys ir mintys; teisingumas ir pagarba žmogaus teisėms; pasirengimas savigynai ir dvasinės galios orendos įtvirtinimas.“ [la Farge, 55]

Deganavidos regmę Lygos aktuose įveiksmino Hiavata. La Farge‘as pabrėžia, kad fiktyvus Longfellow personažas neturi nieko bendra su istoriniu valstybininku Hiavata.

Ši Lyga, penkių tautų konfederacija, galingai veikė tris šimtus metų, ir šiuo metu taip pat gyvuoja. Jos taryba sprendė karo ir užsienio reikalus, bet neturėjo teisės kištis į vidaus gyvenimą. Taryba susidėjo iš 50 narių, kilmingų vadų (sačemų), ir kas įdomiausia, juos rinko moterys vadovauti savo gentims. Dar įdomiau, kad šalia paveldimo tarybos nario posto (kada naujas narys perimdavo buvusiojo vardą) įsitvirtino demokratiška institucija – „Pušys“. Garbingą Pušies vardą galėjo pelnyti bet kuris pasižymėjęs vyras ar moteris nepriklausomai nuo kilmės. Paprastai Pušys buvo žymūs karo vadai. Taigi jie sudarė savotiškus atskirus Lygos kongreso rūmus, tik be teisės balsuoti. Lyga kartą per metus rinkdavosi onondagų šaly, vasarą, per tarybos posėdžius kalbėdavo tik sačemai ir Pušys, o kiti klausydavosi. Kiekviena gentis turėjo po vieną balsą. Balsuojama būdavo tol, kol būdavo pasiektas vieningas nutarimas.


Čerokių abėcėlė, sukurta Sekvojos. Nuotrauka: Smithsonian Institution

Atėjus baltiesiems, irokėzai surinkdavo nuo 500 iki 1000 karių jiems atmušti ir tokiu būdu ilgai išlaikė valdžią. Prisijungus galingiems delavarams, Lyga įgijo „Šešių Tautų“ vardą. Net baltieji, norėdami pirkti žemės, turėdavo gauti tarybos sutikimą. Labai išvystytos kultūros, draugiški sąjungininkams, irokėzai buvo priešui negailestingi, bet, keisčiausia, vietoj to, kad jo nekęstų, reiškė jam meilę ir pasigėrėjimą. Pasak tyrinėtojų, tai – viena didžiausių mįslių.

Per Revoliuciją Lyga palaikė britų pusę. Tačiau didžiam niujorkiečių nepasitenkinimui George‘as Washingtonas sudarė su irokėzais taiką. Tai turėjo didžiules pasekmes, nes 1812 metų karų metu, britams remiant, Tekumzė sudarė galingą sąjungą su gentimis tarp Ohajo ir Misisipės upės, ir tai buvo reali grėsmė šiaurės Jungtinėms Valstijoms. Irokėzai neprisijungė, jų sąjunga su britais baigėsi, ir jie prisiekė naujai nacijai. O jei irokėzai būtų susijungę su Tekumzės būriais ir britų armija, karas galėjo baigtis visai kitaip.

Deja, daugelis irokėzų po karo neteko savo žemių ir buvo išvaryti į Oklahomą. Keli tūkstančiai liko Niujorke ir tęsia Lygos tradicijas.

Daug liūdnų ir tragiškų istorijų lydi indėnų pasitikėjimą baltaisiais, kurie daugelį genčių visiškai išnaikino, arba jų išliko vargani likučiai nesvarbu, ar jie sugyveno, ar kovojo su atėjūnais. Tarp jų buvo nuosaikių, tokių kaip Williamas Pennas, kuris sudarė su delavarais taikos sutartį ir įkūrė Pensilvaniją. Taika tvėrė tol, kol jis buvo gyvas… Kita vertus, mėginusieji baltuosius išvyti, su kuriais kurį laiką „sutarė“, patyrė greitą ir siaubingą genocidą. Pietinėje Naujojoje Anglijoje didelio baltųjų draugo Masasua (Massassoit) sūnus sukilo ir karaliaus Pilypo kare sukėlė tokią grėsmę, kad Rogeris Williamsas iš Rodailendo, iki tol taikiai sugyvenęs su naragansetais, prisijungė prie kolonistų iš Masačiūsetso bei Konektikuto ir pradėjo žudynes. Indėnų vaikai ir moterys buvo žudomi šimtais arba gyvi deginami savo namuose kartu su vyrais, ir Naujosios Anglijos galia buvo palaužta. Šiandien naragansetų liko vienetai, kaip ir pekotų ar saujelė mohikanų. Bet tai – aštuntojo dešimtmečio pradžios duomenys. Po dvidešimt metų oficialiai buvo skelbiama, kad Šiaurės Amerikoje iš viso liko maždaug 2 milijonai indėnų iš 50 milijonų šimtų savitų genčių. Kažin, kiek jų yra dabar?

Pirčiupių kaimo istoriją primena Manhateno salą už dvidešimt dolerių nusipirkusių danų elgesys. Jie dažnai bausdavo niekuo dėtų kaimų gyventojus už neva kitų genčių įvykdytus išpuolius. Po vienų žudynių, kurių metu kūdikiai buvo sumėtyti į ugnį, maždaug 80 indėnų galvų buvo išstatytos Naujojo Amsterdamo gatvėse, kuriose valdytojo žmona su jomis žaidė futbolą. [la Farge, p. 81]. Kitas iškalbingas požiūrio į vietinius gyventojus pavyzdys – Gnadenhuteno žudynės 1782. Gnadenhutenas – Moravijos misionierių įsteigta delavarų krikščionių nausėdija. Britų patarimu, kad išvengtų pavojų, jie persikėlė į misiją Sendaskyje, tačiau senojoje vietoje buvo užsėti laukai, į kuriuos jie sugrįžo nuimti derliaus. Ten jie rado apie šimtą baltųjų, vadovaujamų pulkininko Davido Williamsono. Baltieji indėnus nuginklavo, surišo, ir tuomet išdaužė su tomahaukais, kirviais ir lazdomis. Tokiu būdu nepanaudojo brangios amunicijos. Tuo metu aukos meldėsi ir giedojo giesmes. 35 vyrai, 27 moterys ir 34 vaikai žuvo. [la Farge, p. 82]

Kai šiandien išgirsti apie žudynes vienoj ar kitoj pasaulio vietoj, Pietų Kaukaze ar Sirijoje, ar kitur, supranti, kad žiaurumas niekur nedingo, bet visada lieka aišku, kad jį vykdo nesikeičiantys pasaulio užkariautojai, atėję „su taika“. Kai dėl indėnų, jų likimą kartojo ir kartoja kitos tautos ar etninės grupės. Kad ir kaip būtų, legendos apie herojus ir didvyrius visada gali įkvėpti tautas, kurios atsidūrė „gero indėno – mirusio indėno“ vaidmeny. Štai apačiai ir jų dialektu kalbėjusios gentys, galiausiai susijungusios, taip pat navajai, garsėjo karo parengtimi. Jauni vyrai buvo treniruojami kovoms, išmokyti rungčių ir žvalgybos meno, ir parengti slapstytis iki laipsnio, kurį galima laikyti magišku. Kai atėjo baltieji, mažiau nei du šimtus karių turintys kočisai persekiojo JAV armiją daugiau nei dešimtį metų ir pagaliau privertė ją sudaryti taiką su nenugalimu priešu! [la Farge, p. 142]

Tai primena mūsų partizanų kovas su bolševikais, ir ne tik su jais, bet ir kitais atėjūnais per ilgą Lietuvos istoriją: kai kurie iš vadų ir kovotojų nebuvo paimti gyvi (pavyzdžiui, Kraujelis-Siaubūnas), ir jų vardas turi būti ne mažiau garsus, nei Amerikoje Vado Juozapo ir jo Nez Perce karių 1870-aisiais, Osceolos 1830-aisiais ar Sakagavėjos, šošonių „moteries paukštės“, kuri vedė Lewiso ir Clarko ekspediciją per Montanos perėjas. Apie tai savo įžanginiame žodyje jauniesiems skaitytojams apie Amerikos indėnus parašė prezidentas J. F. Kennedy.

Pripažinęs, jog Amerikos indėnai yra mažiausiai suprasti ir labiausiai klaidingai suprasti iš visų amerikiečių, J. F. Kennedy rašo, kad pamiršdami herojinę Amerikos indėnų praeitį, „mes susilpniname savo pačių paveldą. Mes turime prisiminti įnašą, kurį mūsų protėviai čia surado ir iš jo laisvai skolinosi. Pionieriai atrado pietryčių indėnus, išvysčiusius aukštą civilizaciją su saugikliais, užtikrinančiais taiką. Šios civilizacijos šiaurinė atšaka, Irokėzų Lyga, įkvėpė Benjaminą Frankliną nukopijuoti ją rengiant Valstijų federaciją.“ Prezidentas išreiškė poziciją, kuri negalėjo patikti tiems, kurie jį pašalino. Todėl pacituosiu visą pastraipą: „Mūsų santykiai su indėnais trukdė pastangoms išvystyti teisingą nacionalinę politiką, valdančią dabarties ir ateities elgesį su indėnais pagal jų ypatingą santykį su federaline valdžia. Prieš pradėdami sėkmės kelią, mes turime žinoti, kur einame, ir iki to laiko galime suprasti, kad privalome apsibrėžti, kur mes buvome praeityje. Pagrindinis reikalavimas yra išmokti mūsų indėnų istoriją. Amerika turi daug ko pasimokyti iš mūsų Amerikos indėnų paveldo. Tik tokiu studijų būdu mes kaip nacija galime padaryti tai, kas turi būti padaryta, jeigu nenorime, kad mūsų poelgiai Amerikos indėnų atžvilgiu būtų visiems laikams įrėžti kaip nacionalinė gėda“ [Kennedy, Įžanga].


Irokėzų klanų simboliai su vardais. Vidury – eglė, simbolizuojanti Lygą. Vampumas, vėlyvo modelio tomahaukas ir tabako pypkė.
Menų ir mokslo muziejus, Ročesteris, N. Y.

Bet šis straipsnis ne apie tai, kuo nusikalto ar nenusikalto Naujojo Pasaulio paveldėtojai ir ainiai. Jis apie tai, kad kiekviena tauta yra laisva pagal savo prigimtį. Apie du šimtus narsių karių, daugelį metų kovojusių ir nepasidavusių ginkluotai ir daug kartų pranašesnei svetimšalių kariuomenei. Apie dezinformacinį karą ir didvyrių niekinimą, neleidžiantį matyti tiesos. Pirmasis, į indėnus pažvelgęs kaip į sau lygius informaciniame kino industrijos lauke, buvo aktorius Kevinas Costneris, tik XX a. pabaigoje (1990) nusifilmavęs garsiojoje dviejų serijų juostoje „Šokiai su vilkais“. Šis filmas ir liko vienas mano mėgstamiausių, nes jis byloja apie žmogiškumo triumfą nepaisant kovojančių pusių, apie drąsą kalbėti tiesą. Įmanomą tik demokratiškoje visuomenėje. Apie nuostabią, savitą kitų kultūrų gyvenimo poeziją.

Galbūt šios istorinės nuotrupos, surašytos laisvalaikio pasiskaitymui – tam, kad mūsų neištiktų toks likimas, kai atėjūnų „gerą valią“ eilinį kartą nustelbs banalus godulys ir noras mus išnaikinti, nes gyvename labai gražioje gamtoje ir daug ką turime.

Tad ko mus moko Amerikos istorija, ar bent jau labiausiai nutylima jos pusė? Nepasitikėti klastingais sandoriais, savo teises įteisinti juridiškai, priimti visus įmanomus saugiklius prieš tai, kai galinga ir neįmanoma atlaikyti migrantų ir naujųjų kolonistų banga pakils į savo pražūtingą kelią jus nušluoti. Tačiau pirma ir visų svarbiausia – kovoti už savo žemes ir išlikimą ginklu, sudarius sąjungą su visais draugais ir susivienijus prieš priešą, kuris grasina ne tik užkariavimu, ne tik fizine, bet ir kultūrine vietos gyventojų baigtimi; o jei atėjūnas gerokai žemesnio dvasinio lygmens, tai ir įtvirtindamasvisokeriopą atkrytį ilgiems laikams.

Parengta pagal:

La Farge, Oliver, Josephy Jr., Alvin M. A Pictorial History of American Indian. Crown Publishers Inc., New York, 1976.

The American Indian. American Heritage Publishing Co., Random House New York, 1963.