Daiva Tamošaitytė. „Muzikos barų“ 85-mečiui. Pirmieji žingsniai (1)


Print

Kiek daug vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai Kaune 1931 metais spalio mėnesį pasirodė pirmasis muzikos ir meno žurnalas, skirtas plačiajai visuomenei! Kiek daug nuveikta, kad jis atgimtų nepriklausomoje Lietuvoje 1989-tųjų birželio 14 d. kaip dvisavaitinis Lietuvos muzikos draugijos leidinys ir iš nespalvoto, neiliustruoto nedidelio spaudinio taptų šešiasdešimt šešių puslapių apimties blizgiu storuliu, mirgančiu įdomiausiomis nuotraukomis ir turinčiu priedą – kompaktinę plokštelę, supažindinančią su naujausia ir archyvine dainininkų ir instrumentininkų, dirigentų ir kompozitorių veikla… 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinis žurnalo veidas tikrai nedarytų gėdos ne tik mūsų visuomenei, o ir bet kuriai turtingai ir didelei Europos šaliai; jis netgi prabangus, turint galvoje, kiek daug žinių lietuviai per šį laikotarpį sukaupė, surinko po kruopelę ir sudėjo į vienintelį profesionalų ir visas sritis apimantį muzikos leidinį.

Atsispindi jame ir per 50 metų nuveikti darbai sovietų Lietuvoje, tad muzikų draugijos valdybos pirmininko Povilo Dikčiaus iškelti kuklūs uždaviniai atgimstant žurnalui, galima sakyti, buvo įvykdyti su kaupu. Su Sąjūdžiu pasipylė ir publikacijos apie lietuvių muzikantų veiklą anapus geležinės uždangos. Dirbant redaktoriumi Vaclovui Juodpusiui, buvo atsiradusi labai vertinga „Kalbos kertelės“ rubrika, kurioje LMA terminijos komisijos mokslinis sekretorius Algimantas Kalinauskas nuosekliai supažindino su svarstytais muzikos terminais ir rekomendacijomis.

Ypač žurnalas atsinaujino ir gana greitai įgijo dabartinį pavidalą, 1998 metais jį ėmus redaguoti ir leisti Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, kiek pamenu, investavusiai į šį projektą daug ir asmeninių lėšų (pavyzdžiui, galingam leidybiniam kompiuteriui įsigyti). Čia ir muzikos kritika pradedant smulkiaisiais žanrais ir baigiant opera ir baletu, naujausių leidinių ir kompaktinių plokštelių pristatymai, ir jubiliejinės sukaktys, pokalbiai, pažintys, koncertinė kronika, istorijos puslapiai, žinios iš muzikos mokyklų ir LMTA, iš festivalių, konkursų ir meistriškumo kursų, analitiniai straipsniai, aktualios diskusijos – visko nė neišvardysi. „Muzikos barai“ turi internetinę svetainę ir iki šiol lieka svarbiausiu pagrindinių akademinės muzikos įvykių metraščiu – apima lietuvių veiklą tėvynėje ir svetur bei kitų šalių muzikantų indėlį į Lietuvos muziką, taip pat nušviečia plačiausią pedagoginę, atlikėjinę ir kūrybinę panoramą. Džiugu ir tai, kad jis tebetelkia rimtajai muzikai ištikimus pagalbininkus ir kol kas gana sėkmingai atsilaiko prieš populiariosios ir alternatyviosios kultūros iššūkius.

„Muzikos barų“ redaktorius ir leidėjas Motiejus Budriūnas įvadiniame straipsnyje „Naują barą pradedant“ rašė: „Muzikos menas Lietuvoje, neturėdamas savo spaudos, nors ir ne menkai valdžios, o kai kur ir visuomenės remiamas“, rodo stagnacijos požymių, „nes darbas dirbamas be tikslesnio jėgų apskaitymo, be patyrimo koncentracijos ir analizės.“ Nurodęs, kad iškilę daug aktualių, degančių klausimų, „kuriems net iškelti be muzikos laikraščio trūksta galimumų“, M. Budriūnas teigia: „Nebegalima taip pat ilgiau toleruoti, kad inteligentas mūsų muzikininkas turėtų tenkintis tik dienraščio informacijomis apie savo šalies ir užsienio muziką. Muzikos laikraštis gal dar ilgai mums turės pavaduoti ir savąją moksliną muzikos literatūrą, kurios atskirais stambesniais veikalais mūsų sąlygose kažin dar kada sulauksim.“

Muzikologijai įsitvirtinus kaip atskirai mokslo šakai ir atsiradus specializuotiems muzikos mokslo leidiniams, mokslo skiltis „Muzikos baruose“ apmirė, nes be profesionalių muzikologų geranoriško bendradarbiavimo ją plėtoti kažin ar išeina. O Budriūnų laikais teorijos žurnale buvo apsčiai. Štai ir pirmajame numeryje pats Motiejus skiria daug vietos muzikos psichologijai, muzikantus suskirstydamas pagal tipus, o pakviestas vienas pirmųjų bendradarbiauti Prahos muzikos akademijos profesorius Aloisas Haba pateikia išsamų straipsnį apie Jeronimo Kačinsko studijas Prahoje ir jo kompozicinius gabumus. Rašinyje jis svarsto naujovišką netematinio mokymo sistemą platesniame kultūrologiniame ir istoriniame kontekste, atkreipia dėmesį į užmirštas kultūrines tradicijas: „Diskusijose atkreipiau J. Kačinsko dėmesį, kad tematinį stilių, chromatiką ir diatoniką ir klasiškų formų tipus paveldėjome iš senesnių kompozitorių, kurie priklausė Vakarų Europos tautoms. Kas gi tada savo tautinio yra lietuvių, čekų ir kitų rytų Europos tautų muzikoje? Stilius ir tonacijų sistema? Ne. Forma? Tik iš dalies. Tai kas gi? Tipingos ritminės vertybės ir melodinis charakteris! Ketvirtinių tonų sistemą žinojo jau arabai prieš Kristų. Graikų teorijoje ketvirtiniai tonai laikomi intervalais enharmonijos tetrachorde. Mokslo patirta, kad choralų muzikoje (Montpelliero kodeksas Prancūzijoje) dar XII šimtmetyj buvo naudojamasi ketvirtinių tonų intervalais. Beveik visų tautų liaudies muzikoje yra intervalų, mažesnių kaip pustoniai.“

Prisimena, kaip bendradarbiaudama su „Muzikos barais“ pasiūliau ciklą straipsnių apie muzikos psichologiją, o apie klasikinės indų muzikos ypatybes, jų ketvirtatonių sistemą ir estetinę teoriją rašiau nepaisant didžiulio gal iš sovietmečio paveldėto muzikologų pasipriešinimo minčiai, jog būtina imtis studijuoti indų muzikos teoriją ir estetiką, nes visame pasaulyje ji pripažinta kaip sudėtingiausia ir turtingiausia muzikinė sistema, be kurios pažinimo kompozicijos studijos, bent jau JAV ir Vakaruose, yra nevisavertės. Kažin, ar požiūris labai pasikeitė per dvidešimt metų, nepaisant pavienių kūrėjų mėginimo skolintis įkvėpimo iš Rytų kultūrų? A. Haba padaro reikšmingą pastabą: „J. Kačinsko nuopelnas yra tas, kad ne 50 ar 100 metų vėliau, kaip kiti menininkai, bet pačioje pradžioje ketvirtinių tonų sistemos plėtojimosi netematiniu stiliumi bendradarbiauja, nešdamas pasaulinei ir lietuvių muzikai naujų kūrybinių vertybių.“

Šiame straipsnyje kalbėdamas daugiausia apie muzikos stilių, čekų profesorius pabrėžia kitą šiais laikais ignoruojamą būtinybę: „Kova už netematinio stiliaus muzikos formą yra kova už žmogaus dvasios potencingumo ypatybę tonuose. J. Kačinskas, jaunas ir labai talentingas lietuvių menininkas, skelbia naujas muzikos meno vertybes, realią muzikos meno reiškinių laisvę, įgyvendinimą meno pritaikymo dvasinės būtybės principų linkmei, kuri reiškiasi nepasikartodama, gyva, nežemiškos, nemirštamos žmogaus dvasinės ypatybės forma, įsikūnijančia laiko cikle kaskart naujose kūno formose. Tas kosmologijos tiesas visais amžiais mokė žmonių dvasios vadai“. Apie dvasinį primatą muzikoje ir apskritai menuose pomoderniais laikais kalbėti, žinia, pasidarė visai nepadoru, o žymių mąstytojų, – tokių kaip Rudolfas Steineris, kurio idėjos regimai autoriui darė didelę įtaką, – darbai ir mintys marginalizuojamos, joms neleidžiama įsikūnyti.

O dar A. Haba teigė: „Pabrėžiu, kad apie muzikos stilių mano aiškinama prasme nesusigalvota ištisais šimtmečiais, nesusigalvojama ir dabar. Šiandien muzika po impresionizmo ir ekspresionizmo stadijų gyvena nereikšmingo garsų žaidimo laiką (judėjimas judėjimui), garsai ir ritmai mechanizuojami (realizmas ir naujas mechaniškas romantizmas vietoje natūralaus XIX šimtmečio romantizmo). Kada muzika propaguojami politiniai ir socialiniai klausimai, kada ji naudojama grynai pasilinksminimams (užplūdimas populiarių jazzo šokių), galima pakelti ją dvasinio pagrindo aukštumon tik tada, kai jaunoji Europos kūrėjų generacija supras gyvą dvasinį inspiracinį pradą.“ Deja, tenka konstatuoti, kad tokio požiūrio laikosi vis mažiau žmonių, o pozityvizmas moksle kartu su masinėmis pramogų formomis ima viršų.

Dar kelios pirmojo numerio autoriams svarbios temos – pedagogika, dainų šventės, chorai ir opera. M. Rimtautas mokytojams skirtame straipsnyje propaguoja naujos priemonės – patefono – svarbą diegiant pažangias to meto technologijas į ugdymo procesą, o tūlas Chorvedis O. rašo apie būtinybę atsakingiau rengtis jubiliejinei 1933 metų dainų šventei. Kai kurias mintis verta pacituoti ištisai: „Lietuvių dainų švenčių ruošimo idėja pirmiausiai buvo kilusi Varšuvos konservatorijos auklėtinių lietuvių būrelyje 1913 metais, o jau sekančiais metais Marijampolėje buvo susidarąs dainos šventės ruošimo komitetas ir buvo pradėti paruošiamieji darbai. Tik užėjęs karas darbą sutrukdė. Po karo 1923 metais per šaulių šventę Kaune buvo suruoštas liaudies dainos vakaras, kaipo prirengiamasis mėginimas visos Lietuvos dainų šventei, kuri įvyko 1924 metais. Sekančios dainų šventės buvo suruoštos 1928 ir 1930 – Vytauto Didžiojo – metais.

Paskutinioji buvo dainininkų skaičiumi didžiausia, bet bendras choras net kitose dainų šventėse jau dainuotas dainas kartodamas, atliko jas gana primityviai. Iš visų dainų švenčių paaiškėjo iš vienos pusės didelis pasišventimas ir pasiaukojimas provincijos chorų dirigentų ir jų dalyvių, iš kitos pusės nemokėjimas ir nesugebėjimas laiku paruošti tinkamą chorams repertuarą ir pakelti mūsų dainų švenčių meninę vertybę. Mūsų kaimynai latviai, estai dainų šventėms ruošiasi 4–5 metus, ir mums laikas suprasti, kad dainų švenčių negalima ruošti paskubom. Čia reikia atsidėjus, visu rimtumu ir mokėjimu dirbti keletą metų, jei norime, kad mūsų dainų šventės atitiktų tikrąjį jų pavadinimą.“

Tai priminimas apie dainų švenčių svarbą ir šiandien. Vėl pabūsiu nepopuliari ir priminsiu, kad po šiai dienai Lietuvoje egzistuoja elitizmo bacila užsikrėtęs muzikologų formalistų sluoksnis, kuriam ne tik dvasingumo muzikoje nereikia, bet ir liaudies daina kelia nuobodulį, o dainų šventės yra „sovietmečio produktas“… Šį klausimą būtina ir vėl kelti, nes nepaisant dainų švenčių populiarumo ir pripažinimo pasauliniu paveldu UNESCO, panieka tebėra gaji, naujų tekstų, tyrinėjančių šią epochą beveik nematyti. Vis dėlto reikėtų parodyti daugiau pagarbos žmonėms, išsaugojusiems ir perdavusiems mums unikalią tradiciją bei tinkamai įvertinti pasiekimus, nuėmus „socialistinį“ sluoksnį, repertuare sudariusį tik paradinę ir labai mažą dalį.

Vilius K. rašo apie dainą Klaipėdos krašte ir daro išvadą: „Klaipėdos kraštas savo chorų organizacija ir darbu gali būti Didžiajai Lietuvai pavyzdžiu, nes tenai yra, bendrai paėmus, ne mažiau kaip 40 lietuvių ir vokiečių chorų, susiorganizavusių į atskiras giedotojų draugijas“. Kad chorinė kultūra visada buvo itin svarbi rodo ir tai, kad „Muzikos barai“ turėjo choro partitūrų priedą. Galiausiai keletas labai kritiškų (ir todėl, matyt, nepasirašytų) sakinių skirta naujai operos sezono pradžiai.

Antrajame žurnalo numeryje J. Kačinskas savo ruožtu pristato naująją čekų muziką, straipsnyje paminėdamas ir A. Habos, „ketvirtinių tonų“ (t .y. ketvirtatonių) mokyklos įkūrėjo ir žymaus kompozitoriaus, naująja sistema sukūrusio operą, nuopelnus muzikos evoliucijai. Miunchene pastatyta opera sulaukė didelio vokiečių pripažinimo. M. Budriūnas rašo apie vadovėlius ir metodikos problemas, dainų šventei skirta daugiau vietos. Jų svarbą apibrėžia Antanas Vaičiūnas įžangoje: „Tautoms, kaip ir pavieniams asmenims, tenka kovot už savo egzistenciją ir gerovę. Šitoj kovoj ypač mažosios tautos turi rūpintis, kad jos būtų tinkamoj civilizacijos ir kultūros aukštumoj ir savo kultūra imponuotų kitoms tautoms. Tam dera auginti visus savo kultūros privalumus, savumus, auklėti kas tautoje yra vertinga ir gražu. Vienas iš mūsų vertingų savumų, mūsų bočių mums paliktų, yra mūsų dainos, kurios mums davė dainų šalies vardą.“

A.Vaičiūnas rašo ir apie Česlovo Sasnausko kūno perlaidojimą – atvežimą iš Petrapilio į Kauną 1931 metais. Straipsnio pabaigą verta pacituoti, nes požiūris į savą kūrėją, savą inteligentą ir idėjų generuotoją simptomiškai nepasikeitęs ir šiandienos Lietuvoje: „Iškilmingas Č. Sasnausko laidojimas Lietuvoje, platus jo minėjimas periodinėje mūsų spaudoje, paskaitomis, koncertais primena, kad gyvą Č. Sasnauską geriau suprato ir įvertino svetimieji, negu savi. Tik vienas kitas savųjų jį gyvą tinkamai įvertino, kai kiti nenorėjo jo pripažinti. Bet varginga Č. Sasnausko jaunystė, nesusipratimai su tais, nuo kurių jis turėjo priklausyt, be abejo pakenkė jo sveikatai ir sutrumpino amžių. Ne vienintelis tai toks tragingas mūsų kultūros istorijoj faktas. Lyg kokio nelemto likimo persekiojami, mes ir šiandie tas pačias klaidas kartojam, nemokėdami įvertint gyvųjų ir su pavėluotu, gal dažnai ir nuduotu gailesčiu gausiai dėdami vainikų ant mirusiųjų kapų.“

Chorvedžio išsakyta karti tiesa tampa itin aktuali mūsų laikais, kai talentingiausieji išvažiuoja iš Lietuvos, nes čia jiems nėra nei darbo, nei pripažinimo, o grįžę vėl turi apsisukti ir važiuoti į užsienį, nes negali tėvynėje pramisti. Vienas iš svarbiausių klausimų šiandien turi būti toks: kas lemia, kad ketvirtį amžiaus nepriklausoma Lietuva elgiasi su savo kūrėjais panašiai, kaip anuomet? Ar toli nuėjome keldami bendrą kultūros lygmenį ir pasididžiavimą nacionaline kultūra? Be abejo, laimėjimų taip pat daug; tik klausimas, kokia kaina jie pasiekiami?

Analitinių straipsnių serija tęsiama: Antanas Budriūnas parašo apie Muzikos istoriją, skirdamas dėmesio senovės tautų, tarp jų japonų, kinų ir indų, muzikai. Pasirodo ir kritikos žurnalo atžvilgiu atgarsiai „Lietuvos aide“, kuriems Budriūnas randa tikslų atkirtį. M. Budriūnas rašo didelį tekstą apie muzikos estetiką. Brolių Budriūnų pasirinktosios temos nuosekliai tęsiamos per kelis leidinius (apie muzikos istoriją – per visus trejus metus); susiklosto ir pastovių bendraautorių draugė – tai pirmiausia A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas; Ignas Prialgauskas, Juozas Strolia (teigiamai apie modernizmą), čekų autorius Karelas Raineris, įdomiai svarstantis netematinio stiliaus komponavimo temą „tarptautinės liaudies muzikos“ atžvilgiu, ir kiti.

Dainų šventei ir chorinei muzikai skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat suprantamas muzikos metodikos gerinimo būtinumas, šia tema rašo keli autoriai. Tačiau ne tik brolių Budriūnų, bet ypač J. Kačinsko pastangos prusinti žmones atrodo labai svarbios, jo teoriniai ir apžvalginiai tekstai (antai V. Bacevičiaus kūrybos) aukšto lygmens, įžvalgūs ir nepraradę aktualumo. Jis mąsto apie svarbiausius bendruosius klausimus ir siūlo sprendimus.

Straipsnyje apie muzikos tautiškumą jis teigia: „Tautiškumo sąvoką reikia imti plačia prasme. Lietuviška gali būti ne vien tai, kas betarpiškai jungiasi su senųjų liaudies dainų struktūra ir dvasia. Pažinkime, kaip XX-jo amžiaus lietuvis traktuoja muzikos meną, kaip jis derina savo pažiūras su naujų priemonių atsiradimu. Kodėl dabartinis lietuvis kompozitorius, turįs daugiau iniciatyvos ir intuityvinio nujautimo, pažinęs ne tik savo, bet ir kitų tautų muzikos charakterio bruožus, negali laisvai kurti lietuvišką muziką taip, kaip kūrė ją senųjų laikų vaidilos? Senovės žmogus nejautė taip giliai priežastingumo, jo pažinimas nebuvo taip išplėtotas, kaip dabar, o vis dėlto mes jam pripažįstam teisę išreikšti savo individualinius pergyvenimus dainomis, raudomis, giesmėmis ir kitomis senosios lietuvių muzikos formomis. Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje — miškuose, upėse, ežeruose, — aplenkiam svarbiausią tautiškumo šaltinį — savo individualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai? Anuo keliu eidami, neįvertindami kūryboj savo individualybės, mes tik kartotumėm seniau žmonijos pergyventus kultūros etapus ir priešintumės kūrybinei evoliucijai. Negalima kitų savo tautos individų sudarytų muzikos vertybių subendrinti siaura prasme (melodijų, ritmo, harmonijos struktūros, mechaniškas; bendrinimas) su savo individualiniais savumais. Naujo individo kūrybinės vertybės yra savitos ir nesikartojančios. Tautiška muzika kuriama bendruoju meno kūrybos principu, kuris yra: laisvas savo asmens kūrybinių žymių traktavimas. Savitumas taip kuriančio lietuvio kompozitoriaus kūrybos, skirtumas nuo kitų tautų kūrybos ypatumų bus neišvengiamas.“ (Kačinskas J., „Tautiškos lietuvių muzikos kūrybos klausimai“.// „Muzikos barai“ Nr. 2, 1933, vasaris, Kaunas)

Tokie buvo pirmieji „Muzikos barų“ žingsniai. 1931-1933 metais ėjęs žurnalas buvo atnaujintas 1938-aisiais ir ėjo iki 1940 metų okupacijos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.02.18; 15:15