Dalios Grinkevičiūtės vardą – Kauno gatvei


Print

Šiais me­tais mi­ni­mos Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės gi­mi­mo 85-osios ir mir­ties 25-osios me­ti­nės.

Ji sa­vo kū­ry­ba ir veik­la yra vie­na ryš­kiau­sių so­viet­me­čio trem­čių is­to­ri­jos liu­dy­to­ja.

D. Grin­ke­vi­čiū­tė gi­mė 1927 m. ge­gu­žės 28 d. Kau­ne. Jos tė­vas – Juo­zas Grin­ke­vi­čius – in­ži­nie­rius eko­no­mis­tas, Lie­tu­vos ban­ko va­liu­tų ko­mi­si­jos rei­ka­lų ve­dė­jas, mo­ky­to­jas.

Jis tu­rė­jo di­de­lės įta­kos for­muo­jant duk­ters Da­lios cha­rak­te­rį. 1941 m. bir­že­lio 14 d. šei­ma bu­vo iš­trem­ta iš Lie­tu­vos. Pa­vil­ny­je nuo šei­mos at­skir­tas tė­vas, iš­se­kin­tas ba­do, 1942 metais  mi­rė Sverd­lov­sko sri­ties la­ge­ry­je. Mo­ti­na su sū­nu­mi Juo­zu ir duk­ra Da­lia iš­trem­ta į Al­ta­jaus kraš­tą, po me­tų – į Ja­ku­ti­jos Ark­ties Tro­fi­mov­sko sa­lą prie Lap­te­vų jū­ros. 1947 me­tais jiems pa­vy­ko per­si­kel­ti į Ja­kut­ską, o 1949 me­tais Da­lia su ser­gan­čia mo­ti­na pa­bė­go į Lie­tu­vą.

Ji Lie­tu­vo­je slaps­tė­si pas gi­mi­nes ir pa­žįs­ta­mus, glo­bo­jo ser­gan­čią mo­ti­ną. 1950 m. ge­gu­žės 5 d. mi­rus mo­ti­nai, Da­lia, vyk­dy­da­ma mo­ti­nos va­lią pa­lai­do­ti ją Lie­tu­vo­je, ne­ga­lė­da­ma le­ga­liai to pa­da­ry­ti ka­pi­nė­se, slap­čia pa­lai­do­jo tė­vų na­mo rū­sy­je, Per­kū­no al. 60 A, Kau­ne.

Ru­de­nį Da­lia bu­vo sau­gu­mo su­im­ta ir ka­li­na­ma Gor­kio sri­ties Un­žla­go ka­lė­ji­me iki 1953 metų. Iš ten nu­ga­ben­ta ir pa­leis­ta gy­ven­ti Ja­kut­ske, iš kur ji su mo­ti­na pa­bė­go. Po me­tų jai bu­vo leis­ta sto­ti į Oms­ko me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. 1957 me­tais grį­žo į Lie­tu­vą ir tę­sė stu­di­jas Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te. 1960 me­tais bai­gu­si stu­di­jas įsi­dar­bi­no gy­dy­to­ja Lau­ku­vos li­go­ni­nė­je.

Ypa­tin­gai reikš­min­gas D. Grin­ke­vi­čiū­tės kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas. 1949–1950 me­tais, slaps­ty­da­ma­si Kau­ne, Da­lia kruopš­čiai fik­sa­vo žmo­nių li­ki­mus, ra­šė trem­ties me­tų at­si­mi­ni­mus. Nu­jaus­da­ma pa­vo­jų, ran­kraš­čius pa­slė­pė so­de po krū­mu, o grį­žu­si iš trem­ties jų ne­ra­do. 1974 me­tais at­si­mi­ni­mus pra­dė­jo ra­šy­ti iš nau­jo. Jie ta­po 1941 m. bir­že­lio 14 d. iš­trem­tų Lie­tu­vos žmo­nių li­ki­mų met­raš­čiu.

Au­to­rė sa­vo dar­bą ver­ti­no taip: „Man leng­va kvė­puo­ti nuo min­ties, kad aš, kiek lei­do ma­no jė­gos, pro­tas, su­ge­bė­ji­mai, pa­sta­čiau šio­kį to­kį pa­min­klą šiau­rės au­koms, pa­sau­lis su­ži­no­jo apie tūks­tan­čius be­var­džių kan­ki­nių bro­liš­kuo­se le­di­niuo­se ka­puo­se. To ne­ga­li­ma nei su­nai­kin­ti, nei iš­trin­ti. Tai is­to­ri­ja. Tai pa­min­klas ir ma­no Tė­vams“.

Da­lia sa­vo pri­si­mi­ni­mus slap­čia Mask­vo­je per­da­vė pir­mie­siems ver­tin­to­jams – E. Bo­ner ir aka­de­mi­kui A. Sa­cha­ro­vui. Aka­de­mi­kas, su­krės­tas žiau­rios tik­ro­vės, pa­reiš­kė, kad apie tai tu­ri ži­no­ti pa­sau­lis. Jie pir­mą kar­tą iš­spaus­din­ti 1979 me­tais ru­sų di­si­den­tų lei­di­ny­je „Pa­miatj“ Pa­ry­žiu­je.

Šio lei­di­nio re­dak­to­rius ra­šė: „…liu­di­ji­mų tik­ro­viš­ku­mas ne­ke­lia jo­kių abe­jo­nių: au­to­rė mi­ni tik­rą­sias gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų pa­var­des, tiks­liai nu­ro­do ge­og­ra­fi­nes vie­to­ves ir da­tas. San­tū­ru­mas, net­gi la­ko­niš­ku­mas ap­ra­šant tik­rai siau­bą ke­lian­čius Lie­tu­vos žmo­nių trė­mi­mo epi­zo­dus pa­ver­čia šiuos už­ra­šus be­veik ju­ri­di­niu do­ku­men­tu. Kar­tu D. Grin­ke­vi­čiū­tės už­ra­šai yra nuo­sta­bus žmo­niš­ku­mo do­ku­men­tas“.

1981 me­tais Da­lios at­si­mi­ni­mai pa­va­din­ti ,,Lie­tu­viai trem­ti­niai Ja­ku­ti­jo­je“ iš­spaus­din­ti J. Pruns­kio al­bu­me ,,Lie­tu­viai Si­bi­re“. 1988 me­tais Lie­tu­vo­je ,,Me­tų“ žur­na­le at­spaus­din­ti ,,Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“, at­si­mi­ni­mus pa­skel­bė ,,Lit­va li­te­ra­tur­na­ja“. 1995 me­tais Ja­kut­sko lei­dyk­la ,,Bi­čik“ kny­go­je ,,Lie­tu­viai prie led­jū­rio“ at­spaus­di­no Da­lios pri­si­mi­ni­mus ru­sų kal­ba. Vė­liau jie spaus­din­ti an­glų, vo­kie­čių, ru­sų, ita­lų ir ki­to­mis kal­bo­mis įvai­riuo­se lei­di­niuo­se.

1991 me­tais tvar­kant gė­ly­nus Grin­ke­vi­čių na­mo so­de bu­vo ap­tik­tas su­du­žęs stik­lai­nis, pil­nas su­drė­ku­sių la­pe­lių su Da­lios pri­si­mi­ni­mais. Lap­te­vų jū­ros trem­ti­nių bro­li­jos „Lap­te­vie­čiai“ pir­mi­nin­ko Jo­no Mar­kaus­ko ini­cia­ty­va ras­ta­sis teks­tas ,,At­si­mi­ni­mai“ bu­vo iš­šif­ruo­tas ir pa­skelb­tas spau­do­je. Gy­dy­to­ja D. Grin­ke­vi­čiū­tė, dirb­da­ma Lau­ku­vo­je, kū­rė mi­nia­tiū­ras, ap­ra­šė nuo­lat sau­gu­mie­čių per­se­kio­ja­mą sa­vo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Ran­kraš­čius „Gim­to­joj že­mėj“ 1977 me­tais Da­lia per­da­vė pus­bro­liui V. Sta­cins­kiui, 1977-ai­siais emig­ra­vu­siam iš TSRS į Pran­cū­zi­ją, ir žur­na­lo „Druž­ba na­ro­dov“ re­dak­to­riui P. De­la­zo­ni­ja.

J. Mar­kaus­ko pa­stan­go­mis šie ran­kraš­čiai su­ras­ti ir grą­žin­ti į Lie­tu­vą. 1997 me­tais bro­li­jos ,“Lap­te­vie­čiai“ ini­cia­ty­va Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do D. Grin­ke­vi­čiū­tės kū­ry­bą ben­dru pa­va­di­ni­mu „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“. Kny­go­je vi­sas Da­lios pa­li­ki­mas: „At­si­mi­ni­mai“, „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“, „Gim­to­joj že­mėj“ (mi­nia­tiū­ros, die­no­raš­tis, laiš­kai, min­čių frag­men­tai).

Ke­le­tas min­čių apie D. Grin­ke­vi­čiū­tės pa­li­ki­mą:

„Lie­tu­vių tau­tos pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­jo­je Da­liai Grin­ke­vi­čiū­tei pri­klau­so svar­bi vie­ta; jei bus ku­ria­ma to­ta­li­ta­ri­niams re­ži­mams są­mo­nin­gai pa­si­prie­ši­nu­sių is­to­ri­ja, lie­tu­viai de­le­guos į ją ir Da­lią Grin­ke­vi­čiū­tę, pra­plė­tu­sią įpras­tų pa­si­prie­ši­ni­mo bū­dų ska­lę ypa­tin­ga in­te­lek­tu­a­li­ne lai­ky­se­na. Iš­gy­ven­ti, kai tu­ri nu­mir­ti, yra pa­si­prie­ši­ni­mo bū­das. Bet mir­tis, kai ga­lė­tum iš­gy­ven­ti, taip pat yra pa­si­prie­ši­ni­mas“, – ra­šė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė.

„Jei­gu nie­ko ne­ži­no­tum apie Si­bi­ro kan­ki­nius, už­tek­tų vie­nos dak­ta­rės Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės ap­ra­šy­mų, kad iki die­nų pa­bai­gos ly­dė­tų ma­ne ne­lai­min­gų at­jau­ta ir pa­si­bai­sė­ji­mas tais, ku­rie trė­mė, kan­ki­no ir žu­dė….“ – sa­kė Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė.

„Gy­dy­to­ja Da­lia Grin­ke­vi­čiū­tė su sa­vo vie­nin­te­le kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“ at­si­sto­jo ša­lia K. Do­ne­lai­čio, A. Ba­ra­naus­ko, Mai­ro­nio, iš­ra­šiu­sių lie­tu­vių gy­ve­ni­mą „Me­tuo­se“, gies­mę ši­lui kaip sie­los na­mams „Anykš­čių ši­le­ly­je“ ir ne­blės­tan­čią Tė­vy­nės mei­lę ,,Pa­va­sa­rio bal­suo­se“, skau­džiai liu­dy­da­ma pa­stan­gas iš­gy­ven­ti ir iš­lik­ti Tė­vy­nės dva­sios erd­vė­je“, – sa­kė Ni­jo­lė Bau­žy­tė, te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tė.

Tar­si tes­ta­mentas yra Da­lios pa­ra­šy­ta min­tis: „Aš ne­tu­rė­jau ra­my­bės vi­są lai­ką. Mi­ru­sie­ji šau­kė­si, kad aš pa­pa­sa­ko­čiau apie jų kan­čias ir be­pras­mę mir­tį… O da­bar, kai jau pa­ra­šiau, kai ki­ti skai­to, už­jau­čia, jau­di­na­si, kai ki­ti pe­rė­mė ma­no skaus­mą, aš pa­si­da­riau lais­va, ra­mi ir net lai­min­ga“.

Bro­li­ja „Lap­te­vie­čiai“ nuo­lat rū­pi­na­si D. Grin­ke­vi­čiū­tės pa­li­ki­mu, at­min­ties įam­ži­ni­mu ir sklai­da. Ini­ci­juo­ja­mi jos kū­ry­bos ver­ti­mai į ki­tas kal­bas, li­te­ra­tū­ri­nis pa­li­ki­mas ir as­me­ni­niai daik­tai per­duo­ti į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį mu­zie­jų, pa­sta­ty­tas ant­ka­pi­nis pa­min­klas Kau­no Ei­gu­lių ka­pi­nė­se, pri­tvir­tin­ta pa­min­kli­nė len­ta prie na­mo Per­kū­no al. 60 A Kau­ne, ku­ria­me gy­ve­no šei­ma. 2009 me­tais Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių ben­dri­ja ap­do­va­no­jo D. Grin­ke­vi­čiū­tę (po mir­ties) „Vil­ties žvaigž­dės“ žen­klu.

Lie­tu­vos Sei­mo Pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­niams re­ži­mams da­ly­vių ir nuo oku­pa­ci­jų nu­ken­tė­ju­sių as­me­nų tei­sių ir rei­ka­lų ko­mi­si­jos Vi­suo­me­ni­nė ta­ry­ba (11 vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai), Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių ben­dri­ja, bro­li­ja ,,Lap­te­vie­čiai“ pa­siū­lė Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bei įam­žin­ti D. Grin­ke­vi­čiū­tės var­dą Kau­no mies­te pa­va­di­nant jos var­du gat­vę ar ki­taip. Ge­riau­sia tik­tų Per­kū­no al. Kau­no mies­te pa­va­din­ti Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės var­du.

Nuotraukoje: Da­lia Grin­ke­vi­čiū­tė.

Laikraštis „XXI amžius“

2012.06.25


Prisijunkite prie diskusijos