Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (15)


Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku“ (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

print

6 komentarai

  • Didžiausia pagarba Daliui Stancikui!

  • Ar ne laikas atidžiai ir nuosekliai pradėti tirti žydų indėlį naikinant lietuvius?

    • Visa tauta dėkotų ir nebūtume veršiai. Dabar pila pamazgas kas nori . Žydai ,savo elgesiu.vėl nuteikia pasaulį prieš save. Kodėl?

  • Ačiū Autoriui,neesam veršiai,dar yra lietuvių Lietuvoj.

  • pagarba D.Stancikui. Už jo mokslinį ir dalykišką požiūrį į aktualią temą. Tai pavyzdys dvaro istorikams, kurie, kaip sovietmečiu, tiesiog siūlo „nevertinti“ mokslinių argumentų, ne juos paskelbė „ne tie“. Apie klouną Vinokurą iš viso nėra ko kalbėti – ten argumentų apskritai nėra, jis dirba kaip įtakos agentas, gaunantis pinigus iš kremliaus. Beje, patys žydų bendruomenės nariai rašė, kad F.Kukliansky yra pažeidžiama – jos tėvas buvo NKVD karininkas.

  • Sirdis atsigauna skaitant toki teksta.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.