Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (3)


Dalius Stancikas, io teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netikri agentai

Lazda turi du galus. Ir šiuo atveju svarbu ne tai, kad nesąžiningai daužydama per itin jautrias istorijos žaizdas R. Vanagaitė antruoju galu skaudžiai įsikirto pati sau – susilaukė visuotinio lietuvių pasmerkimo.

Svarbu tai, kad Vanagaitė su Zuroffu ir Kremliaus įtakos veikėjais, sukeldami tarptautinį skandalą, kaip niekas kitas suvienijo lietuvius, ypač jaunimą (tūkstančiai jaunuolių veidaknygėse užsidėjo žymę „Aš esu Vanagas“), ir ypatingai išgarsino Adolfą Ramanauską-Vanagą bei visą partizaninį pasipriešinimą. Šioje pakilioje emocinėje aplinkoje po kelių dešimtmečių paieškų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai (kaip tik jo 100-ečio gimimo metais!) tapo geriausia patriotizmo paskata. Ir, be abejo, itin skaudžiu Kremliaus propagandos pralaimėjimu.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau labai greitai pamatėme, kad ta propaganda nesiruošia nei pasiduoti, nei atsitraukti. Tiesa, pastaruoju metu šmeižtai prieš A. Ramanauską-Vanagą Rusijos ar Vakarų žiniasklaidoje pasirodo antrame plane, dabar jie prikabinami prie kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Kaip tik todėl negalime tylomis praeiti ir pro kitus Vanagaitės mestus šešėlius Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadui ir bent trumpai jų nepaanalizuoti. Yra ir kita svari priežasti apie tai kalbėti – savo išpuoliais Vanagaitė privertė rimčiau pažvelgti į mūsų kartojamas KGB paliktas klišes ir permąstyti tokias dažnai istoriografijoje ir visuomenėje vartojamas sąvokas, kaip „išdavystė“ ar „KGB agentas“. Ypač, kai nagrinėjame penktą ir šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuomet okupacijų smaigratis kruvinai rėžė visus gyvus ir net mirusius.

Ar KGB agentu galime laikyti tą, kuris taip įvardintas KGB dokumentuose, bet nėra niekam pakenkęs? Ar tinkamas žodis „išdavikas“, kai kančios viršija fizines galias ir žmogus tampa nepakaltinamu? Ir šiuo atveju nebūtinai turim kalbėti apie tokius sadistinius kankinimus, kaip padų deginimas, smaugimas, panagių badymas ar lytinių organų plėšimas – užtenka, kad trečią ar ketvirtą parą nemiga kankinamas kalinys, privestas prie beprotystės ribos, nesusigaudo nei kas esąs, nei ką kalbąs.

Krikščioniškas Šventraštis, iš kurio dvasinės stiprybės rėmėsi partizanai, moko atvirumo, paprastumo ir atjautos, moko nesudievinti žmogaus, taip paliekant erdvės ir Dievo veikimui. Krikščionybės kertiniai asmenys yra ir dvasios galiūnai, ir riboti žmonės: Šv. Petras triskart atsižada savo Mokytojo, Šv. Paulius, prieš tai būdamas Sauliumi, persekioja Kristaus mokinius, pagaliau, pats Jėzus išgyvena silpnumo akimirkas, prašydamas Tėvo išlaisvinti Jį nuo Jam paskirtos žmonijos gelbėjimo misijos.

Žiūrėdami į partizanus kaip į granitines skulptūras, nesuvoksime, kodėl jie bijojo gyvi patekti į priešo rankas, kodėl bijojo kankinami neišlaikyti, kodėl beviltiškoje padėtyje stengdavosi susinaikinti patys, o Bažnyčia to niekada netraktavo kaip savižudybės. Kodėl egzistavo nerašytini susitarimai kaip nors atlaikyti pirmas kelias paras, kad bendražygiai spėtų pasitraukti iš slaptaviečių; kodėl „seniai“ mokydavo naujokus, kad tardymo metu reikia kalbėti apie žuvusius, suimtuosius, legalizavusiuosius, apie tuos, kam tai nesukels didelės grėsmės, nes visai nekalbėti bus neįmanoma.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Jei nepriimsime partizanų kaip žmonių su ribotomis fizinėmis galiomis, visas antrasis partizaninio pasipriešinimo etapas atrodys tik kaip ištisa „išdavysčių“ grandinė: yra išlikusių pasakojimų, kaip po ilgesnio laiko net artimi bičiuliai, susitikę miške, ilgai žvelgdavo vienas kitam į akis, bandydami suvokti, ar jo draugas dar neužverbuotas…

Būtų neteisinga tą itin dramatišką, skausmingą ir tuo pačiu herojišką mūsų istoriją sukišti į suprimityvintus juodai – baltus vanagaitiškus rėmus, nes tai neatitiktų tikro gyvenimo. Turime nebijoti pasakyti sau ir oponentams, kad mūsų herojai buvo ir didvyriški, ir silpni, ir teisūs, ir klystantys: pats A. Ramanauskas-Vanagas į jį su ypatinga pagarba žiūrėjusiems Dainavos partizanų vadams yra pabrėžęs „esąs tik vienas iš vanagėlių“. Šventraštis moko, kad heroizmą lemia ne nepadarytos klaidos („nebūk drugnas“), o auka už kitus (partizanų šūkis: „atiduok Tėvynei, ką privalai!“).

Prisiminkim Vanagaitės kaltinimus A. Ramanauskui-Vanagui.

„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį“.

Kaip ir savo knygoje „Mūsiškiai“, taip ir kaltinimuose A. Ramanauskui-Vanagui, Vanagaitė pateikia tikrų faktų ir melo mišinį. Išties, KGB byloje yra pažyma, kurioje A. Ramanauskas fiksuojamas kaip KGB agentas. Taip pat A. Ramanausko-Vanago kalbos teisme stenogramoje užrašyti tokie žodžiai:

Užėjus sovietams mane buvo sulaikęs Alytaus KGB viršininkas ir norėjo nei iš šio, nei iš to sušaudyti, bet mano draugo žmona jį užkalbino ir aš pabėgau. Rusų kariuomenės dalys sudegino Puvočių kaimą, sumetė į ugnį vaikus. Po to mane išsišaukė kartą saugumas ir norėjo užverbuoti, aš prašiausi, kad mane paleistų, nes tokio darbo nesugebėsiu dirbti, bet mane prigrąsino [Vanagaitė sako – „įtikino“] ir aš sutikau. Po savaitės sužinojau, kad ir mano draugas užverbuotas, kuriam įsakyta mane sekti, o man jį. Kada mačiau prievarta surištus naujokus, galvojau, kokia nauda iš prievarta paimtų kareivių. Gyventojus trėmė į Sibirą, nors dzūkų krašte gyventojai buvo neturtingi. Ir pats esu kilęs iš neturtingos valstiečių šeimos, bet galėjau mokytis, nes mane, kaip gerai besimokantį, atleisdavo nuo mokesčio. Tos visos priežastys paveikė mane ir aš pasitraukiau į pogrindį kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nes ir vokiečius, ir rusus laikiau vienodais okupantais“.

Vanagaitė melagingai teigia, kad A. Ramanauskas KGB buvo spaudžiamas 1940 metais, nes iš tiesų tai vyko ne pirmos, o antros sovietų okupacijos metu – 1945-aisiais. Vanagaitė taip pat meluoja, neva pati suradusi „bendradarbiavimo sutartį su KGB“: verbavimo faktas užfiksuotas ne tarp  jos vartytų 20-ies A. Ramanausko-Vanago baudžiamosios bylos tomų, o įslaptintoje sekimo byloje, kurios ji negalėjo gauti (ši byla yra įslaptinta, nes ten minimas vienas prisipažinęs agentas, o prisipažinę agentai yra laikomi valstybės paslaptimi).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kodėl reikėjo meluoti? Kieno informacija rėmėsi Vanagaitė, taip išpūsdama šį istoriškai nevertingą „užverbavimo“ faktą – ar ne vieno garsiausių lietuvių budelio, KGB pulkininko Nachmano Dušanskio, 1989 m. nuo teisingumo pasislėpusio Izrealyje ir ten savo (dez)informacija pasidalinusio su kitu knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriumi E. Zuroffu?

Kodėl Vanagaitė taip išpučia A. Ramanausko-Vanago kalbos teisme stenogramos dalį apie verbavimą ir nutyli, regis, žymiai svarbesnius žodžius, kad „ir vokiečius, ir rusus laikiau vienodais okupantais“? Gal todėl, kad šis teiginys kertasi su Dušanskio – Zuroffo šmeižtu, neva A. Ramanauskas-Vanagas buvo nacių kolaborantas ir Holokausto dalyvis“?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kodėl Vanagaitė, rašydama knygą apie Holokaustą Lietuvoje, tyrė partizanų vadų A. Ramanausko-Vanago ir Jono Žemaičio-Vytauto bylas – kažkas iš anksto buvo sumanęs įrodyti, kad partizaninis pasipriešinimas neva yra nusikaltėlių, Holokausto dalyvių maištas prieš nacizmo nugalėtoją Sovietų sąjungą? (2017 m. gruodžio 15 d. populiariam JAV žurnalui „The New Yorker“ R. Vanagaitė porino: „Kiekvienai valstybei reikia teigiamo mito apie save. Mūsų mitas yra, kad mes turėjome ilgiausiai trukusį pasipriešinimo judėjimą pasaulyje. A. Ramanauskas buvo puikus šio mito įsikūnijimas. Dabar aš sugrioviau ir šį mitą. Prieš pat savo mirtį aš parašysiu ir apie tą pasipriešinimo judėjimą“).

Kodėl Vanagaitė, teigdama, kad A. Ramanauskas-Vanagas „kaip agentas toliau nedirbo“, vis tiek taip sureikšmino šį jo verbavimo faktą? Juk, regis, net naiviam tyrėjui aišku, kad tai tebuvo mokytojo A. Ramanausko karinė gudrybė: jį, jau pasiruošusį išeiti į mišką, sulaikė NKVD, tad teko rinktis – likti suimtam ir gal net nušautam (Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius buvo pasmerktas myriop, nes nesutiko su NKVD bendradarbiauti) ar apgauti priešą, įstoti į partizanų gretas ir 7 metus kovoti už Tėvynės ir mūsų visų laisvę?

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Ne tik A. Ramanauskas, jo kolega mokytojas, taip pat verbuotas ir taip pat pasirinkęs partizano kelią, naudojo tą pačią gudrybę: yra dešimtys atvejų, kai bandydami atsikratyti KGB-istų spaudimo verbuojamieji sutikdavo tapti agentais, bet jais nedirbo – išeidavo į mišką, stengdavosi nepranešti to, kas kenktų kitiems, teikdavo visiškai nesvarbią informaciją. Tokius „nevertingus agentus“  po kurio laiko KGB-istai pervesdavo į „archyvinius“.

Nuslopinus partizaninį pasipriešinimą ir padarius rimtas patikras MGB (KGB) vadovybė nustatė, kad priverbuota daugybė fiktyvių agentų – agentų kiekis buvo vienas svarbiausių KGB-istų darbo vertinimo rodiklių.

Kita vertus, buvo agentų, kurie užsiverbuodavo partizanų pavedimu ir teikdavo KGB-istams klaidinančias žinias. Buvo stribų, kurie vėliau tapdavo partizanais (ar tai neprimena Sauliaus – Pauliaus virsmo?), ar partizanų rėmėjų, kurie partizanų pasiųsti eidavo tarnauti stribais. Ne viena tokia slapta misija baigėsi mirtimi: 1946 m. sausio 23 d. NKVD (KGB) sušaudė Pakuonio valsčiaus vykdomojo komiteto finansų skyriaus darbuotoją Vincą Juškevičių, perdavinėjusį informaciją partizanams (V. Juškevičius nuo 1944 m. buvo LLA narys); 1946 m. kovo 22 d. sušaudytas Pakuonio NKVD-istas, o iš tiesų – partizanas Kazys Aikevičius; 1946 m. birželio 21 d. užmuštas Gelgaudiškio valsčiaus milicininkas Antanas Žukaitis, nes apginklavo 7 stribus ir su jais išėjo pas partizanus (vėliau pasaloje buvo sugautas); 1946 metais taip pat nužudyti Lietuvos partizanų slaptieji agentai – NKVD darbuotojai Antanas Šilius ir Petras Brazauskas ir t.t. 1950-1951 metais A. Ramanauskui-Vanagui besislapstant Jiezno rajone, jo ryšininkais buvo sovietiniai pareigūnai – apylinkės pirmininkas ir sekretorius.

Tokius „agentus“ turėtume skirti nuo tų, apie kuriuos A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama“.

(Bus daugiau)

2019.10.03; 06:00

print