Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (7)


Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptos tarnybos

Labai sudėtingą Jono Noreikos veiklos tyrimą (jis sudėtingas ir dėl J. Noreikos drąsos imtis itin rizikingų veiklų dviejų okupacijų sankirtoje, ir dėl liudininkų, o ypač dokumentų trūkumo) dar labiau apsunkina šios istorijos tarptautinis politizavimas ir slaptųjų tarnybų veikla. Ir ne tik šiandieninė, bet ir ta, kuri vyko tuomet, XX amžiuje.  

JAV gyvenančių lietuvių pasipiktinimą A. Pakalniškio pateikta Plungės žydų žudymo versija sukėlė ne tiek ten minima Noreikos pavardė, kiek Pakalniškio kaltinimai, neva Plungės žydai išžudyti ne nacių, o lietuvių iniciatyva. Tai iš esmės kirtosi su kitų lietuvių emigrantų patirtimi ir žiniomis. Nacių okupacijos metu dėl žydų naikinimo lietuvių delegacijos ne kartą įvairiais lygiais kreipėsi į vokiečių vadovybes, bet sulaukdavo atsakymo, kad žydų klausimas yra išskirtinė vokiečių kompetencija. Dar daugiau – vokiečių slaptųjų tarnybų kompetencija.

Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis savo apsilankymą pas generolą Franzą von Roques prisimena taip: „Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimu ir naikinimu — Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo [pareiškė generolas]. — Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiksmų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią. Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš kalbėjau toliau: —  Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko generolui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui.“

Slaptieji sąrašai. Top secret

1-oje dalyje buvo cituoti nepriklausomos Lietuvos ministro kun. Mykolo Krupavičiaus liudijimai apie „žydų kilmės spaudos žurnalistą Serebrovičių“, kuriam Gestapo pavedė rašyti knygas „Kaip lietuviai žudė žydus”. Šį nacių pagalbininką Josefą Kaspi-Serebrowiczių mini ir vokiečių istorikas dr. Wolframas Wette savo knygoje „Karlas Jėgeris. Lietuvos žydų žudikas“. Šios knygos herojus Karlas Jėgeris, Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas okupuotoje Lietuvoje, SS štandartenfiureris 1941 m. gruodžio 1 d. slaptame raporte atsiskaitė: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000“.

Prisiminkim – būtent K. Jėgeris 1943 m. pripažino Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Apibendrindamas W. Wettes knygą Rimantas Jokimaitis rašo: „Dr. Wette knygoje nesureikšmina lietuvių vaidmens žydų žudynėse. Nėra nieko, kas leistų manyti, kad Lietuva nacių laikais turėjo bent minimalią veiksmų laisvę. Jo dažnai cituojamam Jägeriui tai buvo tiesiog dalis užkariautos erdvės, kur naciai vykdė tai, ką numatė įgyvendinti Rytuose. Jägeris rašė, kad atvažiavęs į Kauną, pirmiausia įvedė žydų ženklinimą, Vilijampolėje įsteigė getą. Tai buvo padaryta Einsatzgruppe A vado Stahleckerio nurodymu. Apie Jurgį Bobelį ir jo vaidmenį steigiant getą nėra nė žodžio. Tą epizodą, dažnai kartojamą lietuviškame naratyve, Wette apeina be komentarų. Skaitant knygą atrodo, kad apie lietuvių vaidmenį, priimant sprendimus dėl getų, Jägeris apskritai nebuvo girdėjęs.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

1941 m. birželio 17 d. [dar iki karo su Sovietų sąjunga] Jägeris ir dar apie 50 SS karininkų buvo iškviesti į Reicho saugumo tarnybos vyriausiąją būstinę Berlyne. Himmlerio pavaduotojas Reinhardas Heydrichas išdėstė einsatzkomandoms numatytus svarbiausius jų uždavinius, tarp kurių buvo žydų išnaikinimas. Keli instruktažo dalyviai po karo liudijo, kaip nustebo išgirdę, kad Rytuose turės sunaikinti visus žydus, neišskiriant vaikų ir moterų. Kažkuris iš karininkų net pasitikslino, ar teisingai suprato, kad jiems reikės žudyti žydus. Wette primena, kad istorikai iki šiol nesutaria, ar tikrai jau 1941 m. birželį Hitleris įsakė sunaikinti žydus, tačiau einsatzgrupių vadams toks klausimas nekilo – gavę nurodymus, jie juos vykdė“.

Garsus Holokausto tyrėjas Raulas Hilbergas taip pat rašo, 1941 m. birželio 17 d. Berlyne įvykusiame itin slaptame posėdyje SS ir policijos vadas H. Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams išaiškino, kad karo su Rusija atveju viena iš pagrindinių šių grupių užduočių yra žydų žudymas. Tyrėjas M. Wildtas pažymi, kad 1941 m. birželio 29 d. R.Heydrichas telegrama dar kartą priminė operatyvinių grupių vadams, kad jų tikslas yra skatinti lokalinius žydų pogromus, bet neišsiduoti esant šių pogromų iniciatoriais.

Lietuvos teritorijoje šiam nežmoniškam ir labai suktam planui vadovavo specialiosios operatyvinės A grupės viršininkas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris. W. Stahleckerio taktika buvo kuo daugiau žydų sunaikinti pirmuoju okupacijos periodu, kol Lietuvos gyventojai Vokietiją vis dar  vertino kaip sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.

Tarp Niurnbergo proceso dokumentų yra W.Stahleckerio raportas H. Himleriui, kuriame rašoma, kad W. Stahleckerio grupė „turėjo sukurti neginčijamą faktą, įrodantį, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi griežčiausių metodų prieš bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių nurodymai. Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukurstyti plačius pogromus prieš žydus. Tam pasitelkėme žurnalistą A. Klimaitį. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva“ (čia minimos 1941 m. birželio 27 d. žydų žudynės Lietūkio garaže Kaune).

Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas J. Ambrazevičius-Brazaitis prisiminimuose rašo, kad dėl šių žudynių pakraupusi Laikinoji vyriausybė per savo atstovus susirado ir ištardė A. Klimaitį: „Klimaitis verkęs ir aiškinęs, kad Stahleckeris grasinęs jam mirtimi, jei jis nevykdys įsakymų.“ Klimaičiui buvo įsakmiai patarta nebeklausyti tokių nacių nurodymų ir kuo greičiau dingti iš Lietuvos – šis taip ir padaręs.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Įdomu tai, kad po karo į JAV pasitraukusiam Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui buvo pradėtas tyrimas dėl galimo dalyvavimo Holokauste (po išsamaus tyrimo kaltinimai jiems buvo panaikinti), o štai Niurnbergo proceso dokumentuose kaip žydų žudynių dalyvis minimas Algis Klimaitis taip ir nenubaustas pragyveno sau Vakarų Vokietijoje ir mirė 1988 m. Hamburge. Dar įdomiau, kad A. Klimaičio gyvenamoji vieta po karo buvo žinoma ir KGB, ir vadinamajam nacių medžiotojui, R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriui E. Zuroffui. Specialistų nuomone, toks dvigubas teisingumas galėjo būti taikomas tik slaptųjų tarnybų agentams. Labai tikėtina, nes A. Klimaičio sūnus Algirdas Klimaitis jaunesnysis išlikusiuose KGB dokumentuose pažymimas ir kaip Vakarų spec. tarnybų, ir kaip Rytų Vokietijos slaptos policijos Stasi, ir kaip itin vertingas KGB agentas.

Tokių dvigubo teisingumo pavyzdžių yra ir daugiau. Šviežiai išleistoje Genocido tyrimo centro knygelėje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys“ (autorius dr. Arūnas Bubnys) išvardinti atsakingi už žydų žudynes Paneriuose. Sunku patikėti, bet iš žinomų septynių teistų šio būrio vadovaujančių pareigūnų net keturi Vokietijos teismuose išteisinti!

SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose – išteisintas.

SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose, žydų vaikų paėmimo akcijose – išteisintas.

SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeras, organizavęs žydų suėmimo ir sušaudymo operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų – išteisintas.

SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui, ne kartą pats buvęs žudynių Paneriuose metu – išteisintas.

Tuo tarpu Sovietų sąjungoje ir Lenkijoje teistiems šio būrio eiliniams nariams bausmės visai kitos: pvz., Lenkijoje teistas Wladyslawas Butkunas nuteistas mirties bausme (nuosprendį pakeičiant 25 metų kalėjimo); Viktoras Gilwinski Lenkijos teisme nuteistas 25 m. kalėjimo; Petras Černiauskas sovietų teismo nuteistas 25 m. lagerių, Antanas Granickas bei Stasys Livčinas sovietų sušaudyti ir pan.

Neturim žinių, kad A. Pakalniškis būtų susijęs su slaptosiomis tarnybomis, bet jo pasakojimas apie lietuvių inicijuotas žydų žudynes Plungėje labai atitinka tiek nacių, tiek sovietų propagandinius tikslus 1941 m. Birželio sukilimą vaizduoti kaip nacių pagalbinę operaciją, lėmusią Holokausto pradžią.

Prie tokio pobūdžio propagandinių priemonių reiktų priskirti ir šias vokiečių žiniasklaidoje paskelbtas dezinformacijas: į Vokietiją pasprukusio NKVD kontržvalgybos viršininko Aleksandro Slavino 1993 m. straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“ savaitraštyje „Die Zeit“ ir savaitraštyje „Der Spiegel“ 1984 m. išspausdintą Leonido Olschwango straipsnį apie neva Jono Noreikos organizuotą Plungės žydų išžudymą. Kaip minėta, žudynių metu už tūkstančių kilometrų buvęs L. Olschwangas ne tik plačiai atkartojo kitų šaltinių paneigtą Pakalniškio versiją, bet netgi parašė daugiau už Pakalniškį: aiškiai sukonkretino žydų žudymo organizatoriaus tapatybę – „Jonas Noreika-Generolas Vėtra“.

Olschwangas taip pat melagingai kompromitavo nacių ir sovietų okupacijoms priešinusį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), teigdamas, neva to baisaus Jono Noreikos „žmona Marija Noreikienė, kaip žinoma, eina milijoninio Lietuvių tautos fondo New York‘e sekretorės pareigas“. „Tai melas, – 1984 m. rašo „Akiračiai“. – Fondo sekretorė Marija Noreikienė niekada nebuvo kpt. Noreikos žmona. Kpt. Noreikos žmona gyvena Čikagoje ir Tautos fondo veikloje nedalyvauja.“

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Savo stiliumi labai darniai į šį kontekstą įsipaišo ir jau minėto JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. Gochino bei jo samdomo tyrėjo A. Kulikausko po pasaulį skleidžiamos štai tokios pseudoversijos: Reikėtų pastebėti, kad sukilimo klausimais K. Škirpa artimai bendravo su būsimosios Vansee konferencijos [šioje konferencijoje 1942 m. pradžioje naciai galutinai apsisprendė dėl visų – Rytų ir Vakarų – žydų sunaikinimo] dalyviu Georgu Leibrandtu, taip pat nacių partijos strategu Peter Kleistu, kuris jau 1939 m. rūpinosi slavų tautų iškraustymu. Lietuvoje žydų tautos genocidas prasidėjo anksčiausiai iš visų nacių Vokietijos okupuotų kraštų. Ar tai etninis valymas apie kurį Škirpa skelbia vyriausybės pristatymo deklaracijoje? Gal Škirpa tokį valymą siūlė Kleistui? Ar sėkmingas Lietuvos žydų išžudymas turėjo įtakos Europos žydų išžudymui?“. Plungės ir Telšių žydai buvo sulaikyti pirmomis karo dienomis, kada patys vokiečiai troško, kad lietuviai rengtų pogromus. O Jonas Noreika žinojo vokiečių troškimus, nes karo pradžioje vokiečių žvalgai jį nuvežė į pasitarimą Klaipėdoje. Paprasčiausia manyti, kad per Klaipėdą į Lietuvą vykstantis Einsatzkommando 2 dalinys su juo tarėsi žydų išžudymo klausimais“.

Glaustai tariant, Gochinas bando įteigti, kad Holokaustą sumanė ir pradėjo ne naciai, kaip skelbia visuotinai pripažinta istoriografija, bet lietuviai – neva Kazys Škirpa įteigė Holokausto idėją nacių strategui Kleistui, o Jonas Noreika neva savo iniciatyva ir nurodymu įvykdė pirmuosius masinius žydų žudymus Plungėje, Telšiuose ir Žagarėje. 

Atrodytų absurdiški paistalai, bet vien jų pateikimas tarptautinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose yra kenksmingas Lietuvai.

Bus daugiau

2019.10.30; 19:43

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.