Danai – skundikų tauta?


Print

Gyvendamas Danijos Karalystėje stengiausi suvokti, koks tikrasis danų charakteris. Mandagūs, nuolat besišypsantys, paslaugūs. Tarsi niekur neskubantys, tarsi visiškai ramūs dėl savo ir savo vaikų ateities, tarsi visiškai patenkinti gyvenimu savo šalyje. Nerakinantys laukujų durų. Tokia danų išorė. Tačiau kas slypi po ramybės kauke? Pirmiausia į akis krito besąlygiškas paklusnumas įstatymams. Jeigu ant šaligatvio pažymėtas takelis dviratininkams, tai ant to takelio pėstieji nekelia kojos. Niekad niekada. Jeigu įmetei į pašto dėžutę laikraštį, kurio danas neužsisakė, tai jis, būk tikras, paskambins laikraščių platinimo firmai ir praneš apie klaidą. Būtinai.

Gintaras VISOCKAS
(Savaitraštis „XXI amžius“)

Teko girdėti pasakojant net tokią istoriją. Vienas danas tapo bedarbiu. Komuna, kuriam jis priklausė, nedelsiant puolė mokėti bedarbio pašalpą, kol šis susiras kitą užsiėmimą. Bet sykį kaimynai pastebėjo, kaip bedarbis danas namo nešasi puokštę gėlių, saldumynų, butelį šampano. Ir pranešė komunai, girdi, bedarbis nedovanotinai išlaidauja. Komunos vadovybė jau kitą dieną pasikvietė bedarbį nemaloniam pokalbiui – teiravosi, ar šis, neturėdamas pastovaus uždarbio, tikrai įsigijo prabangos daiktų. Bedarbis aiškinosi, kad kukliai pažymėjo žmonos gimtadienį (tikrai tądien jis sveikino žmoną sulaukus gražaus jubiliejaus). Komunos atsakymas nesugraudino. Ji nustojo bedarbiui mokėti pašalpą. Įsidėmėtina tai, kad po šio incidento bedarbis nesupyko ant savo kaimynų – jų nelaikė nei skundikais, nei niekšais, nei pavyduoliais. Bent jau neparodė, jog pyksta. Ir taip – visose srityse, visais atvejais. Tiek politikoje, tiek ekonomikoje. Jeigu danas mato, jog kaimynas, bendradarbis ar net nepažįstamasis nusižengia įstatymams, būtinai informuos valstybines institucijas apie pažeidimus. Vienas lietuvis, dirbantis naktiniu paštininku Kopenhagoje, papasakojo tokį atsitikimą. Paryčiui jo krepšyje liko keletas nemokamų reiklaminių laikraščių. Gal jis buvo daugiau pasiėmęs, nei reikia, gal suklydo platindamas. Nenorėdamas gaišti laiko, likusiuosius laikraščius, užuot vežęs atgal į M – Press ofisą, sumetė į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę. Jau po kelių dienų gavo raštišką firmos M – Press įspėjimą, kad liautųsi reklaminius laikraščius DATO ir TIMER 24 „mėtyti kur papuola“. Kaip darbdaviai sužinojo apie nusižengimą? Greičiausiai namo savininkas užsižiūrėjo, jog jo šiukšliadėžėje įmesta keletas tos pačios rūšies laikraščių, ir nepatingėjo perspėti M – Press vadovybę apie neracionaliai platinamus laikraščius, tegul ir reklaminius, tegul ir nemokamus. Lietuvoje tokią situaciją sunku įsivaizduoti. Kai kas iš lietuvių dėl šio bruožo danus paniekinančiai vadintų skundikais. Vargu ar tai teisingas apibūdinimas. Atvirkščiai – gal tai labai gražus bruožas, padedantis Danijos Karalystei išvengti tiek didelių, tiek mažų skandalų?

Policininkai kamantinėjo keletą valandų

Mums nesuprantamas danų smulkmeniškumas informuojant valdžios įstaigas apie pastebėtą menkiausią nusižengimą. Danams irgi sunkiai suprantami kai kurie mūsų gyvenimo vingiai. Štai kad ir latvio Edgaro, dirbančio naktiniu paštininku M – Press firmoje, susitikimas su danų policininkais. Į Daniją jis atvažiavo nuosavu automobiliu. Beje, ne bet kokiu, o SAAB klasės mersedesu. Kadangi Edgaras į darbą vykdavo savo nuosavu automobiliu, M – Press vadovybė jam pasiūlė dirbti atokiausiuose rajonuose. Edgaras sutiko. Kai reikėdavo, jis pavažiuodavo dviračiu, kai reikėdavo, važiuodavo savo apynauju „Mersedes“. Kartą jį sustabdė danų policininkai. Nors Edgaras buvo blaivut blaivutėlis, nors visi jo dokumentai buvo kuo tvarkingiausi, policininkai jį kamantinėjo keletą valandų. Skambino į M – Press firmą, teiravosi, ar tikrai pas juos dirba toks Edgaras iš Rygos, keletą sykių tikrino jo darbo sutartį, daug sykių vartė pasą. Policininkai nesuvokė, kaip žmogus, sugebėjęs nusipirkti „Mersedes“ klasės automobilį, dirba tokį sunkų ir palyginti menkai apmokamą, ne itin prestižinį paštininko darbą. Mat Danijoje turėti automobilį – didelė prabanga. Brangiai kaštuoja ne tiek pats automobilis, kiek visokie draudimai. Tad Edgaras, policininkų akimis, turėjo būti pasiturintis žmogus. Jie įtarė, esą emigrantas gali būti jei ne vagišius, tai narkotikų platintojas ar bent jau prostitučių tiekėjas. Suprask, reklaminių laikraščių platinimas – tik sumaniai parengtas akių dūmimas. Danų pareigūnai taip pat neteko žado, kai sužinojo, kiek Edgaras uždirbdavo, gyvendamas Latvijoje. Edgaro žodžiais, policininkai skėsčiojo rankomis ir nuoširdžiai teiravosi, kaip latviui iki šiol pavyko nenumirti badu. Dar viena įdomi detalė: kai vieną naktį iš Edgaro automobilio ilgapirščiai pavogė dokumentus, danų policininkai visiškai nerodė noro padėti. Tik užfiksavo įvykį, ir daugiau – nieko. Tingėjo net apžiūrėti vietą, kur buvo apvogtas latvio automobilis. Žinokis. Jei esi emigrantas, nei policininkai, nei profsąjungos, nei medikai Danijoje tavimi tikrai nepuls rūpintis taip nuoširdžiai, kaip danas rūpinasi saviškiu – danu. Skaudu? Gal ir skaudu. Bet juk tikriausiai kitaip ir būti negali.

Privalai mokėti danų kalbą

Panaši padėtis – ir darbo biržoje. Darbų Danijoje – kiek nori. Čia pat gali gauti užsiėmimą. Tačiau privalai mokėti bent jau šnekamąją danų kalbą. Jeigu nori dirbti valytoju, vis tiek privalai susikalbėti daniškai. Anglų kalbos per mažai. Tokius reikalavimus pateikia visos be išimties įdarbinimo agentūros. Žinoma, šią taisyklę galima nesunkiai apeiti. Kopenhagoje teko sutikti lietuvių, latvių, lenkų, kurie nė žodžio nesupranta daniškai, prastokai kalba angliškai, bet įsidarbinę statybose ar, sakykim, firmose, kurių darbuotojai rytais ir vakarais plauna įstaigų langus. Bet per įdarbinimo agentūras nemokėdamas daniškai darbo nerasi. Reikia ieškoti tiesiogių kontaktų. Geriausia, jeigu už tave laiduoja koks nors vietinis danas. Tada tikrai sulauksi viliojančių pasiūlymų. O įsidarbinęs kad ir valytoju, gali lankyti nemokamus danų kalbos kursus. Danų kalba – velniškai sunki. Panašiai kaip mums – estų ar suomių kalba. Bet ją galima išmokti. M – Press firmoje dirba keletas turkų. Jie laikraščių dviračiais nevežioja. Jų visai kitokia užduotis: jie autobusiukais laikraščius išvežioja į atokius punktus, kur juos jau pasiima žemesnės kąstos darbininkai: paštininkai – dviratininkai. Turkų triūsas – prestižinis. Ir lengvesnis (nereikia nei kojomis minti, nei po lietumi mirkti), ir solidžiau apmokamas. Turko vietą galėtų užimti bet kas iš Latvijos ar Lietuvos. Tereikia mokėti daniškai. Taip, visi laikraščių išvežiotojai automobiliais moka daniškai. Jeigu atvirai, būdavo pavydu. Ypač kai pliaupdavo lietus ar krisdavo šlapias sniegas: turkai sėdasi į šiltus automobilius, o mes, lietuviai, latviai, – sėdamės ant dviračių. Tačiau Danijos reikalavimas visiems dirbantiesiems mokėti danų kalbą – sveikintinas. Tokios pat pozicijos derėtų laikytis ir mums, lietuviams: jeigu koks baltarusis ar bulgaras nori dirbti Lietuvoje, privalo mokėti bent jau šnekamąją lietuvių kalbą. Ir jokių išimčių.

Lietuviška trispalvė nesiplaiksto

Kopenhagoje, kur teko keletą mėnesių dirbti, dažnusyk rasi iškeltą Danijos Karalystės vėliavą. Net jei valstybinės šventės – dar negreit. Danai virš savo namų iškelia vėliavą įvairiausiomis progomis. Pavyzdžiui, Andersonas ar Pedersonas švenčia gimtadienį. Štai tau ir pretekstas iškelti Danijos vėliavą. Tuo tarpu virš vadinamojo lietuvių namo Herleve lietviška trispalvė neplėvesuoja. Net per vasario 16-ąją trispalvės ten nebuvo. Tame name gyvenantys latviai savo vėliavos irgi nėra iškėlę. Kodėl? Lengviausia būtų pasmerkti patriotiškumo stoka tiek lietuvius, tiek latvius. Tačiau tokie priekaištai – vienpusiai. Priekaištauti – lengviausia. Nė vienas Herleve gyvenantis ir M – Press firmoje dirbantis lietuvis nenorėjo palikti Lietuvos. Jie buvo priversti laimės ieškoti svetur. Herleve apsistojusi Kristina R. mielai grįžtų namo. Bet Vilniuje jos telaukia menkai atlyginamas pardavėjos – kasininkės darbas. Ji yra triūsusi keliuose mūsų prekybos tinkluose – daugiausia maksimose. Darbas trunka daugiau nei 8 valandas, dirbti tenka ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, visiems pirkėjams privalu šypsotis, o atlyginimas – minimumas. Iš tų varganų 600 litų nei pavalgysi, nei buto nusipirksi. O Danijoje ji 600 litų užsidirba per dvi – tris dienas. Beje, „Maksimos“ prekybos tinklui priklausančioje parduotuvėje darbdaviai lietuviai su ja bendravo kur kas bjauriau, nei danų darbdaviai Kopenhagoje. Tos parduotuvės, kur ji, jos pačios žodžiais tariant, „plėšėsi“ keletą mėnesių, pavadinimas tapo bjauriausio keiksmažodžio sinonimu. Kristina R. tvirtina, kad danai taip kiauliškai tikrai neišnaudoja emigrantų, kaip lietuviško prekybos centro vadovai – saviškius. Štai ir visa aritmetika. Žinoma, prekybos centro vadovybė – dar ne visa Lietuva. Jeigu vienas ar net keliolika lietuvių su tavimi pasielgė kiauliškai, tai dar nereiškia, kad kalta valstybė. Tačiau nuoskaudų liko. Tad visai nenuostabu, kad jai, pabėgusiai nuo skurdo Lietuvoje, turtingoje Danijoje visiškai nekyla ranka virš balkono pakabinti lietuvišką trispalvę. Būkime atviri: tiek Kristina R., tiek Kazys Vileikis, tiek kiti Herleve gyvenantys lietuviai jaučia nuoskaudų Lietuvos valstybei. Jie greičiausiai pagrįstai teiraujasi: kodėl iš minimalaus daniško atlyginimo galima pakenčiamai gyventi, o iš lietuviško – ne. O danai diskutuojant ekonominėmis temomis mums pateikė tokį klausimą: kiek kartų skiriasi didžiausias lietuviškas atlyginimas nuo lietuviško minimalaus. Jie apstulbo sužinoję, esą skirtumas – kelios dešimtys kartų. Pasak danų, jeigu didžiausias ir minimalus atlyginimas skiriasi apie dešimt kartų – dar daugmaž normalu. Bet jeigu skirasi 20 ir daugiau sykių – tada tokia padėtis byloja, jog valstybėje nėra tvarkos. Aš tiksliai nežinau, kiek kartų skiriasi Kristinos R. atlyginimas nuo „Maksima“ savininkų atlyginimų. Bet būtų smalsu sužinoti.

Specialistai Lietuvai nereikalingi

Prieš keletą metų teko gyventi Didžiosios Britanijos Northamptono grafystėje. Norhamptono miestas – maždaug tokio pat dydžio, kaip Šiauliai. Ten sutikau keletą tvirtai finansiškai ant kojų atsistojusių lietuvių. Pavyzdžiui, Artūrą Dalinkevičių. Tačiau virš namo, kur gyvena A. Dalinkevičius, irgi lietuviška trispalvė nesiplaiksto. Pabandykime atspėti, kodėl. A. Dalinkevičius – tarptautinio lygio Signalų žvalgybos specialistas, keletą metų dirbęs Lietuvos karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM). Prieš pereidamas dirbti į AOTD, jis sėkmingai dirbo kitoje slaptojoje Lietuvos tarnyboje – vadovybės apsaugoje. Neturėjo jokių pravaikštų, jokių nuobaudų. Tobulino savo žinias universitete. A. Dalinkevičius buvo įsitikinęs, jog Lietuvos slaptosiose tarnybose tarnaus iki pat pensijos. Tačiau kažkas iš karinės žvalgybos ir kontržvalgybos kolegų parašė skundą, esą jis – įtartinas. Suprask, gali dirbti Rusijai. Ir tuometinis AOTD vadovas pulkininkas leitenantas Gintaras Bagdonas atėmė iš A. Dalinkevičiaus leidimą „dirbti su slaptais dokumentais“. O tai reiškia, kad A. Dalinkevičiui tą pačią dieną teko atsisveikinti su tarnyba. Iš pradžių atleistasis iš darbo pareigūnas dar ketino bylinėtis su AOTD vadovybe, bet greit nusispjovė, supratęs, kad teisybės greičiausiai neras, tik sugaiš daug brangaus laiko. Juk bedarbiui reikėjo išlaikyti niekur nedirbančią žmoną ir du mažamečius vaikus. Ieškojo darbo Lietuvoje, bet tarptautinio lygio signalų žvalgybos specialistui užsiėmimo, žinoma, Lietuvoje neatsirado. Ir A. Dalinkevičius buvo priverstas išvykti į Didžiąją Britaniją dirbti … juodadarbiu. Ten jis pluša iki šiol. Dabar akivaizdu, kad skundai, kuriais rėmėsi tuometinė AOTD vadovybė, buvo iš piršto laužti. A. Dalinkevičius – joks Rusijos agentas. Tačiau per trejetą metų, o būtent tiek jis gyvena Northamptone, signalų žvalgybos specialistui niekas nepasiūlė grįžti į Lietuvą. Viename seminare kalbėdamas premjeras Gediminas Kirkilas pasidžiaugė, esą bedarbystė mūsų šalyje – ne tokia jau didelė. Tačiau nesiteikė paaiškinti, kodėl nedidelė. Ogi nedidelė todėl, kad maždaug pusė milijono darbščių, energingų lietuvių išvyko laimės ieškoti į ispanijas, anglijas, danijas. Beje, prieš tapdamas premjeru G. Kirkilas dirbo krašto apsaugos ministru, o AOTD tiesiogiai pavaldus būtent KAM vadovui. Tad G. Kirkilas negalėjo nežinoti A. Dalinkevičiaus istorijos. Tačiau nė piršto nepajudino, kad neteisingai išvytas specialistas sugrįžtų atgal į Tėvynę. A. Dalinkevičius norėtų grįžti, jeigu jį kas nors pakviestų – pasiūlytų mėgstamą darbą ir daugmaž priimtiną atlyginimą. Bet Lietuva tyli. Lietuvoje rengiama daug konferencijų, seminarų, posėdžių, kur gvildenamos emigracijos problemos. Ir vis dėlto konkrečių žingsnių žengti vengiama. Lietuvai A. Dalinkevičius tarsi nereikalingas. Tad nenuostabu, kad virš namo, kuriame gyvena buvęs žvalgybininkas, Lietuvos trispalvė nesiplaiksto. Beje, tokia padėtis vargu ar įmanoma Danijos Karalystėje. Apie tai esu kalbėjęs su danų žurnalistais, duodamas interviu vienam vietiniam leidiniui. Danai tvirtino, jog Lietuva elgiasi kvailai, nebandydama susigrąžinti tokių specialistų kaip signalų žvalgybos žinovas A. Dalinkevičius. Vietoj žodžio „kvailai“ danai buvo linkę pavartoti kur kas riebesnį apibūdinimą: „idiotiškai“. Tačiau danai juk – mandagūs, santūrūs. Todėl tepasakė: jūsų premjeras – kvailys.


Prisijunkite prie diskusijos