Darbuotojas turi teisę pats pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą


Print

Portalas Slaptai.lt jau dvejis metus atidžiai stebi, kaip "Karoliniškių poliklinikoje" dirbančiai Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkei Albinai Kavaliauskaitei sekasi ginti savo konstitucines teises.

Portalo Slaptai.lt manymu, A.Kavaliauskaitės tema – aktuali visai Lietuvai. Jeigu profsąjungos aktyvistei A.Kavaliauskaitei pavyks apginti savo kaip samdomos darbuotojos ir kaip profesinės sąjungos vadovės teises, lengviau savo teises ginti bus mums visiems visoje Lietuvoje. O jei "Karoliniškių poliklinikos" vadovybė sugebės sužlugdyti principingą poziciją užėmusią A.Kavaliauskaitę, vadinasi, tai taps blogu ženklu visiems, kurie nenori nusileisti darbdavių savivalei ir trokšta teisingumo.

Slaptai.lt šiandien skelbia advokato prof. dr. Raimundo JURKOS ir Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkės Albinos KAVALIAUSKAITĖS pasirašytą kasacinį skundą, adresuotą mūsų Temidei.

XXX

Darbuotojo teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir specialistą (LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d. aiškinimo ir taikymo) atliekant neeilinį sveikatos patikrinimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas Albinos Kavaliauskaitės argumentus, kad darbdavys (Atsakovas arba VšĮ Karoliniškių poliklinika) nurodydamas atlikti neeilinį sveikatos priežiūros patikrinimą konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje, suvaržė jos (Albinos Kavaliauskaitės) teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.) sprendime nurodė: „<…> asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), yra nustatyta speciali privaloma sveikatos tikrinimo tvarka, įtvirtinta Darbo kodekso 265 str., Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 str. ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakyme  Nr. 301. <…>

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad darbuotojų privalomų sveikatos patikrinimų teisinis reglamentavimas yra imperatyvus ir kad darbdavys privalo užtikrinti savalaikį ir tinkamą darbuotojų sveikatos patikrinimą.

Įgyvendindamas įstatymo reikalavimus dėl darbuotojų sveikatos patikrinimų, darbdavys turi teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir patikrinimo laiką. Tokie darbdavio nurodymai darbuotojui yra privalomi.“.

Vilniaus apygardos teismas, savo ruožtu netenkindamas Albinos Kavaliauskaitės apeliacinio skundo, Nutartyje nurodo: „Atlikus nurodytų teisės aktų analizę, apeliacinės instancijos teismo nuomone, visiškai aišku, kad darbdavys turi teisę nustatyti profilaktinių sveikatos patikrinimų savo darbuotojams tvarką ir akivaizdu, kad darbdavys nustatydamas tvarką, kuria remiantis darbuotojai turi pasitikrinti sveikatą, turi teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą, nes priešingu atveju jis neturėtų galimybių įgyvendinti teisę reikalauti darbuotojų sveikatos pasitikrinimo.“.

Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas Sprendime, tiek Vilniaus apygardos teismas Nutartyje, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 265 str., Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – SDDĮ) 21 str. 1 d., 33 str. 8 d. ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtintas Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (minėto įsakymo 13 priedas) 18 p. nuostatas, kiek tai susiję su Darbdavio teise parinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) specialistą darbuotojui, atliekant profilaktinį sveikatos patikrinimą, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto Sprendimo ir Nutarties priėmimui (CPK 346 str. 2 d. 1 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad dėl minėtų Kasatorės teisės aktų aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (dėl Kasatorės keliamo teisės klausimo, kiek tai buvo įmanoma patiktini teisminės praktikos duomenų bazėje, nėra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nei vienoje savo nutartyje), todėl sisteminis šių teisės aktų įvertinimas jų aiškinimo prasme, ne tik turės reikšmės vienodam teisės, kurios praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiais Teismas, aiškinimui ir taikymui, bet kartu įneš vienodumo ir aiškumo darbuotojų ir darbdavių santykiuose, o tai be jokios abejonės turės didelės reikšmės visuomeniniam interesui.

Atkreiptinas Kasacinės instancijos teismo dėmesys, kad Kasatorė neginčija ir neginčijo žemesnės instancijos teismuose, darbdavio teisės ir pareigos nustatyti profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos ar darbdavio teisės siųsti darbuotus neeilinio sveikatos patikrinimo. Kasatorė ginčija darbdavio teisę parinkti darbuotojui sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) specialistą, atliekant profilaktinius (tame tarpe ir neeilinius) sveikatos patikrinimus.

Pastebėtina, kad žemesnės instancijos teismai atskirai vertino ir aiškino Įstatymo nuostatas, jas atskirdami nuo SDDĮ, DK ir Aprašo nuostatų, taip joms suteikdami nepagrįstą pirmenybę. Šioje vietoje svarbu tai, kad kilusio ginčo tarp Kasatorės ir Atsakovo pasekoje, susikerta du viešieji interesai.

Iš vienos pusės – tai yra darbo ginčas, o Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2011).

Iš kitos pusės – asmens Konstitucinė teisė į sveikatos priežiūros paslaugas – Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija; žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Kasatorės nuomone, žemesnės instancijos teismai, nepagrįstai suteikdami pirmenybę būtent darbdavio interesams, juos iškeldami aukščiau asmens, kaip visuomenės sudedamosios dalies, interesų į sveikatos apsaugą, nepagrįstai apribojo asmens Konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 1 d.: „Žmogaus asmuo neliečiamas.“) įgyvendinamą per Įstatymo 4 str. 1-2 d. nuostatas (asmens teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą) (Žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga, inter alia <…>, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas byloje Nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad „Su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog minėtosios vertybės saugomos kartu: "Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę.“ (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad SDDĮ 21 str. 1 d. nustatyta: „Privalomi darbuotojų sveikatos patikrinimai atliekami darbuotojams, nurodytiems Darbo kodekso 265 straipsnyje. Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir sveikatos tikrinimo grafiką, kontroliuoja, kaip laikomasi šio grafiko.“, to paties įstatymo 33 str. 8 d. nustatyta, kad darbuotojai, rūpindamiesi savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata, privalo: „įmonėje nustatyta tvarka pasitikrinti sveikatą;“. T.y. įstatymų leidėjas nustatė darbdavio pareigą darbovietėje sudaryti darbuotojų, kurie privalo pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir grafiką (SDDĮ 21 str. 1 d.), o darbuotojams, patenkantiems į darbuotojo sudarytą sąrašą, nustatę pareigą grafike nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą (SDDĮ 33 str. 8 d.). SDDĮ 33 str. 8 d. įtvirtinta sąvoka „tvarka“ turi būti aiškinama ir suprantama ne kaip procedūrinė veiksmų atlikimo instrukcija (kaip tai aiškino žemesnės instancijos teismai), o suprantama tik kaip tvarka, apibrėžianti asmenų sąrašą ir sveikatos pasitikrinimo laiką (grafiką).

Toks aiškinimas atitinka Aprašo nuostatas, nes Aprašo 7 p. nustato: „Darbdaviui atstovaujantis ar jo įgaliotas asmuo, siųsdamas įsidarbinantį ar dirbantį asmenį tikrintis sveikatą, privalo išduoti ir pagal kompetenciją užpildyti Privalomo sveikatos patikrinimo medicininės pažymos formą (toliau – F Nr. 047/a) (įsidarbinančiam) arba Asmens medicininę knygelę (sveikatos pasą) (toliau – F Nr. 048/a) (dirbančiajam), patvirtintą <…>“,  Aprašo 8 p. nustato, kad: „Privalomai profilaktiškai darbuotojų sveikata tikrinama asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (toliau – ASPĮ), turinčioje licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai.“, o Aprašo 10 punktas reglamentuoja, kad: „Privalomus profilaktinius sveikatos tikrinimus atlieka šeimos medicinos paslaugas teikiantys gydytojai, kurie yra išklausę ne mažiau kaip 36 (trisdešimt šešių) valandų darbo medicinos kursą, kurio programa suderinta su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, arba darbo medicinos gydytojas, privalomai arba prireikus konsultuodamiesi su šiame priede nurodytų kitų profesinių kvalifikacijų gydytojais <…>.

T.y. minėtas Aprašas, nustatydamas sveikatos patikrinimo tvarką, nereglamentuoja konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje turi būti privalomai atliekamas privalomas/neeilinis sveikatos patikrinimas, o nurodo darbdavio įgalioto asmens pareigą išduoti darbuotojui būtiną užpildyti dokumentaciją ir kriterijus, kuriuos turi atitikti sveikatos priežiūros įstaiga ir sveikatos priežiūros specialistas atliekantys privaloma/neeilinį sveikatos patikrinimą.

Vėlgi, DK 265 str. 2 d. nustato: „Darbuotojai, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami – tikrintis periodiškai, pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafiką.“, t.y. ši teisės norma vėlgi nesuteikia darbdaviui teisės nustatyti konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto, pas kurį turi būti atliekamas darbuotojo sveikatos patikrinimas. DK 265 str. 5 d. nustato: „Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir su sveikatos priežiūros įstaiga suderintą sveikatos pasitikrinimų grafiką; su juo pasirašytinai supažindina darbuotojus.“. Kasatorės nuomone šią teises normą reiktų vertinti kartu su Įstatymo 4 str. 1-2 d. nuostatomis.

Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai, Sprendime ir Nutartyje nurodydami: „Šiuo atveju asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas, yra nustatyta speciali privaloma sveikatos tikrinimo tvarka, <…>“ ir: „akivaizdu, kad darbdavys nustatydamas tvarką, kuria remiantis darbuotojai turi pasitikrinti sveikatą, turi teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą, nes priešingu atveju jis neturėtų galimybių įgyvendinti teisę reikalauti darbuotojų sveikatos pasitikrinimo.“, atsietai aiškindami minimus teisės aktus, netinkamai identifikavo tarp šalių susiklostančius teisinius santykius, neidentifikavo sveikatos priežiūros įstaigos, kaip vienos iš susiklostančių teisinių santykių šalies, taip netinkamai nustatydami subjektų teises ir pareigas, t.y. nekreipė dėmesio, kad tarp darbuotojo ir sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto susiklosto asmens sveikatos priežiūros paslaugų teisiniai santykiai.

Tokią išvadą Kasatorė daro atsižvelgdama į Įstatymo 2 str. 10 d. Teisės teorijos požiūriu, teisiniai santykiai, tai teises normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kuriems suteiktas privalomas teisių ir pareigų vienovės pavidalas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisinių santykių subjektai vienas kito atžvilgiu įgyja teises ir pareigas. Taigi  Darbuotojo profilaktinio (šiuo atveju neeilinio) sveikatos patikrinimo atveju, susiklosto skirtingi teisiniai santykiai tarp skirtingų subjektų – darbo teisiniai santykiai, kylantys iš  darbo sutarties, susiklosto tarp darbuotojo ir darbdavio (pagal SDDĮ ir DK normas); ir – asmens sveikatos priežiūros paslaugų teisiniai santykiai susiklostantys tarp darbuotojo (paciento) ir sveikatos priežiūros įstaigos ir/ar sveikatos priežiūros specialisto (pagal Įstatymo normas).

Taigi, pirmuoju atveju, darbdavys, turėdamas pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas (DK 260 str., 265 str.), turi teisę nustatyti darbuotojų, kurie privalo pasitikrinti sveikatą sąrašą ir grafiką bei siųsti darbuotoją neeilinio sveikatos patikrinimo (DK 265 str. 2 d., Atprašo 18 p.), kuri užtikrinama DK 265 str. 7 d. pagrindu, darbuotojui atsisakius pasitikrinti sveikatą, darbdavys turi teisę jį nušalinti nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, o taip pat, pripažįstant tai šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu, taip suteikiant galimybę taikyti DK 136 str. 3 d. 2 p.

Tuo tarpu darbuotojas, turėdamas pareigą pasitikrinti sveikatą (įgyvendindamas darbdavio teisę), turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas bei konstitucinę garantiją į asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 1 d.), kurių viena užtikrinimo (įgyvendinimo) priemonių yra teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) sveikatos priežiūros specialistą (Įstatymo 4 str. 1-2 d.).

Pastebėtina, kad darbuotojo (paciento) teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) specialistą ir taip riboja ir konkretizuoja Aprašo 8 ir 10 p., kurie nustato kriterijus, kuriuos turi atitikti sveikatos priežiūros įstaiga ir (ar sveikatos priežiūros specialistas), o tai atitinka ir minimo Įstatymo 4 str. 1 d. nuostata „teisės aktų nustatyta tvarka“ bei 4 str. Kas savo ruoštu (ribojant) (Aprašo 8 ir 10 p.) kartu garantuoja ir darbdavio pareigos (užtikrinti sveikas saugias ir sveikas darbo sąlygas) įgyvendinimą, užtikrinant, kad privalomas (neeilinis) sveikatos patikrinimas bus atliktas kokybiškai.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad suteikiant Darbdaviui dar ir teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą darbuotojui jo neatsiklausus, pažeidžiamas DK 35 str. įtvirtintas protingumo, sąžiningumo principas bei iškreipiamas lygiateisiškumo principas. Tuo labiau, toks žemesnių teismų teisės aiškinimas: „<…> nes priešingu atveju jis neturėtų galimybių įgyvendinti teisę reikalauti darbuotojų sveikatos pasitikrinimo.“ yra perteklinis, nes pernelyg suvaržomas darbuotojas (pacientas), o darbdavys ir taip turi veiksmingų DK įtvirtintų priemonių garantuoti savo pareigų įgyvendinimą.

Tuo labiau, kad pagal susiformavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pripažįstama, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių, susiklosčiusių tarp darbdavio ir darbuotojo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004).

Nagrinėjant šias teises normas, aktuali ir Europos Sąjungos teisė. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 3 str. 2 dalyje nustatyta, kad medicinos ir biologijos srityse ypač svarbu gerbti įstatymų numatyta tvarka duotą laisvą ir informuoto asmens sutikimą (Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Nicoje).

Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinamos pilietinės, politinės, ekonominės ir socialinės piliečių ir kitų asmenų, gyvenančių Europos Sąjungos teritorijoje, teisės. Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje įtvirtinta, jog kiekviena intervencija sveikatos srityje turi būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą.

Šios konvencijos Aiškinamajam rašte pažymėta, kad „intervencijos“ sąvoka turi būti suprantama plačiąja prasme ir ji apima visus medicinos aktus, ypač intervencijos, siekiant prevencinių priežiūros, diagnostikos, gydymo ir reabilitacijos arba mokslinių tyrimų kontekste.[1] Taip pat aktuali ir teises mokslo doktrina, kurioje prižįstama, kad asmuo turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą, kitu atveju, tiek sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto veiksmai būtų neteisėti:

Informuoto paciento sutikimo koncepcija mokslinėje literatūroje dažniausiai kildinama iš pagarbos asmens autonomijai, kuri pasireiškia kaip asmens pasirinkimo laisvėir veiksmų laisvė . Medicinoje asmens autonomija suprantama kaip pripažinimas pacientogebančio priimti jo interesus atitinkantį sprendimą, nuspręsti, koks gydymas jam turi būti taikomas . Ši koncepcija pasaulyje įsigalėjo tik XX a. viduryje ir įsitvirtino sveikatos teisės doktrinoje 1997 m., Europos Tarybai priėmus Konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija) (toliau – Biomedicinos konvencija). Konvencijos tikslas – užtikrinti pagarbą asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir pagrindinėms laisvėms biologijos ir medicinos taikymo srityje . Ypatingą informuoto paciento sutikimo svarbą rodo tai, kad Konvencijoje šiam klausimui skiriamas visas atskiras II skyrius. Lietuvos teisės aktai imperatyviai reikalauja, kad sveikatos priežiūra ar slauga būtų teikiama tik tuomet, kai yra paciento sutikimas . Lietuvos teisės doktrina pripažįsta, kad tik informuoto paciento sutikimas padaro gydytojo intervenciją į jo kūną teisėtą.“ (Kutkauskienė, J., Rudzinskas, A. Informuoto paciento sutikimas: pacientui teikiamos informacijos teisinio įvertinimo problemos. Socialinių mokslų studijos. 2009).

Kasatorė įsitikinusi, kad žemesnės instancijos teismų Sprendime ir Nutartyje pateiktas šioje kasacinės justicijos byloje kvestionuojamas teisės aiškinimas ir taikymas (SDDĮ 21 str. 1 d., 33 str. 8 d., DK 265 str. 2 ir 5 d.) prieštarauja ir yra nesuderinamas kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis 18 str., 21 str. 1 d. nuostatomis bei Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.

Kaip jau minėta, Konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinant Konstitucijos 21 str. yra nustatyta: „Žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga, inter alia <…>, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas byloje Nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011). Taip pat nurodoma: „Su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje.

Žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei.

Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog minėtosios vertybės saugomos kartu: "Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę.“ (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant būtina užtikrinti interesų pusiausvyrą, vengti jų priešpriešos, atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisinės valstybės negalima kurti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens ir paneigiant kitų interesus.

Teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena iš svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės ir paneigiant kitų interesus ir teises.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime (Byla Nr. 27/01-5/02-01/03) išaiškino teisinės valstybės principo ir jo elementų turinį. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir Konstitucija; teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti garantuotos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jo esmė tokia – valstybė privalo užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių dalyvių teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teismas pabrėžė ir tai, kad teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo – vienos iš pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonių, tikslų.

Teisingumą galima įgyvendinti užtikrinant interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai.

Konstatuotina, kad pagal žemesnės instancijos teismų pateiktą ginčijamų teisės aktų aiškinimą išplaukia tai, kad darbuotojas, būdamas teisiniuose santykiuose su darbdaviu, turi tik pareigas,  jam yra eliminuojama bet kokia teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) sveikatos priežiūros specialistą, ir tampa beteisiu teisinių santykių subjektu. Tokios žemesnės instancijų teismų teisės aiškinimo ir taikymo įžvalgos aiškinant SDDĮ 21 str. 1 d., 33 str. 8 d., DK 265 str. 2 ir 5 d., Kasatorės nuomone, prieštarauja Įstatymo 4 str. 1-2 d. ir yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 21 str. 1 d. bei pačioje Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.

Atsižviegiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino materialinės teises normas, kas turėjo įtakos neteisėto Sprendimo ir Nutarties priėmimui, o Kasatorės aptartas teisės aiškinimas ir taikymas turi esminės reikšmės teisės aiškinimui ir taikymui, nes Lietuvos Aukščiausias Teismas nėra suformavęs dėl šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

 Visa tai rodo ir pagrindžia CKP 346 str. 2 d. 1 p. nurodytų kasacijos pagrindų buvimą bei suponuoja galimybę, vadovaujantis CPK 3 str., kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl SDDĮ 21 str. DK 265 str. 5 d.  normų atitikimo (jas aiškinant taip kaip nurodė žemesnės instancijos teismai Sprendime ir Nutartyje) Įstatymo 4 str. 1-2 d.,  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 21 str. 1 d. bei pačioje Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principui.

Dėl darbdavio nurodymo atlikti neeilinį sveikatos tikrinimą teisėtumo ir pagrįstumo  (Aprašo 18 punkto aiškinimo ir taikymo bei CPK 141 str., 414 str., 270 str. 4 d., 320 str. 331 str. 4 d. pažeidimai)

Kasatorė neginčija žemesnės instancijos teismų padarytų išvadų, susijusių su Aprašo 18 p. aiškinimu, nurodant, kad: „<…> priežasčių sąrašas, dėl kurių darbuotojas gali būti siunčiamas neeiliniam sveikatos patikrinimui, nėra baigtinis.“ (Sprendimas), bei: „Teisėju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priežasčių sąrašas, dėl kurių darbuotojas gali būti siunčiamas neeiliniam sveikatos patikrinimui nėra baigtinis“ (Nutartis). Tačiau Kasatorė negali sutikti su vėlesnėmis šių teismų išvadomis, kad: „Dėl priežasčių svarbos sprendžia darbdavys, kadangi jis atsako už darbuotojų saugą ir sveikatą“. Kasatorės nuomone, toks Aprašo aiškinimas nesuderinamas su teisingumo ir lygiateisiškumo principais ir suponuoja galimybę darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis (DK 35 str.).

Aprašo 18 punkte nors ir nėra nurodytas baigtinis priežasčių sąrašas, dėl kurių darbuotojas gali būti siunčiamas neeiliniam sveikatos patikrinimui, tačiau šio Aprašo punkte esanti nuoroda (ypač po sunkių onkologinių ligų ir jų gydymo, po operacijų, po sunkių traumų su ilgu laikinuoju nedarbingumu ir kt.) suponuoja išvadą, kaddarbdavys šiuo Aprašo punktu turi vadovautis tik esant išskirtiniam, ypač sunkiam ar sunkiam darbuotojo sveikatos sutrikimui ar po jo.

Tuo labiau, svarbu ir šios bylos kontekste, kad pats jau neeilinio sveikatos patikrinimo tikslas, yra ne išsiaiškinti ar darbuotojas gali dirbti šiuo metu jam priskirtą darbą, taip užtikrinant saugias sveikatai darbo sąlygas (tam numatyti periodiniai sveikatos patikrinimai), o tik esant išskirtinėms aplinkybėms, po ūmių ar sunkių sveikatos sutrikimų, nustatyti, ar darbuotojas vis dar gali eiti nustatytas pareigas, kaip jau minėta po sunkių susirgimų ar įvykių, nesukeldamas pavojaus papildomai savo sveikatai ir aplinkiniams.

Neneigiant darbdavio pareigos užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, pasakytina tai, kad šią pareigą darbdavys turi įgyvendinti vadovaudamasis ir DK 35 str. 1 d., kurioje imperatyviai nurodyta, kad vykdydamas savo pareigas darbdavys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, bei nepiktnaudžiauti savo teise.

Atsižvelgiant į tai, ir turint omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri pripažįsta, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykio šalis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004) bei tai, kad darbo bylos pagal aukščiau Kasatorės cituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priskirtinos viešajam interesui, darytina išvada, kad kilus ginčui tarp darbuotojo ir darbdavio, darbdaviui kyla pareiga proceso metu įrodyti, o teismui patikrinti, ar darbdavys, siųsdamas darbuotoją neeilinio sveikatos patikrinimo, tokį veiksmą atliko nepiktnaudžiaudamas jam suteiktomis teisėmis.

Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas tokio pobūdžio darbo ginčą, privalo patikrinti ir neeilinio sveikatos patikrinimo priežasčių, kurias nurodo darbdavys, pagrįstumą, perkeldamas įrodinėjimo naštą Darbdaviui. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Antai teismas yra nurodęs: „Tačiau, kadangi kilus ginčui dėl darbuotojo nušalinimo fakto ar nušalinimo priežasčių, pareiga teisme įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), jis turėtų atitinkamomis priemonėmis tai fiksuoti.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio mėn. 18 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalga Nr. 45, kat. 2.4; Teismų praktika 21). Tuo labiau, kad CPK 414 str. įpareigoją teismą veikti darbo bylose aktyviai.

Tačiau Kasatorės giliu įsitikinimu žemesnės instancijos teismai šios pareigos neįgyvendino.

Kasatorė pažymi, kad jai žinoma, jog kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo ir aiškinimo aspektu ir fakto klausimo nenagrinėja (CPK 353 str.). Tačiau kasatorė pastebi, kad šios kasacinio skundo dalies pagrindui yra svarbios tam tikros siauros ginčo bylos faktinės aplinkybės, kurias nustatė žemesnės instancijos teismai.

2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 kaip priežastis atlikti neeilinį sveikatos patikrinimą nurodoma: „<…> pabrėžiate, kad dėl turimo klausos sutrikimo nepastebite, kada pradedate kalbėti pakeltu tonu (aplinkiniams atrodo, kad rėkiate) ir šios situacijos negalite kontroliuoti.“. Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje teisingai konstatavo: „Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siuntime tikrintis sveikatos neeiline tvarka darbdavys iš esmės nurodė tik dvi priežastis, kuriomis buvo remiamasi siunčiant ieškovę tikrintis sveikatos neeiline tvarka.“. T.y. turėjo būti nagrinėjamos tik dviejų priežasčių, siunčiant Kasatorę neeiline tvarka tikrintis sveikatos, pagrįstumas.

Pirmos instancijos teismas Sprendime nurodė: „Dėl priežasčių svarbos sprendžia darbdavys, kadangi jis atsako už darbuotojų saugą ir sveikatą. <…> Atsižvelgdamas į paminėtus darbo įstatymų nustatytas darbdavio pareigas ir į tai, kad darbuotojų sveikatos patikrinimai visų pirmą yra skirti darbuotojų darbo teisių apsaugai, teismas sprendžia, kad darbuotojų sveikatos patikrinimai visų pirma yra skirti darbuotojų darbo teisių apsaugai, teismas sprendžia, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. darbdavio įgalioto asmens nurodymas Albinai Kavaliauskaitei atlikti neeilinį sveikatos patikrinimą atitinka teisės aktuose numatytus privalomų sveikatos patikrinimų tikslus, yra teisėtas ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

T.y. Žemesnės instancijos teismas, nors Kasatorė ir nesutiko su Teismo Sprendimo išvada ir išsamiai dėl jos pasisakė apeliaciniame skunde (apeliacinio skundo 1.3 ir 1.4 dalys), nagrinėjo darbdavio 2012 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 nurodytas priežastis siųsti ją neeilinio sveikatos patikrinimo ir pripažino jas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Albinos Kavaliauskaitės apeliacinio skundo 1.3 ir 1.4 dalį, Nutartyje nurodo: „Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu ji neginčijo darbdavio atstovo 2012-08-29 rašte Nr. R2-2.26-1729 nurodytų priežasčių, dėl kurių buvo nukreipta neeilinio sveikatos patikrinimui, egzistavimo. <…>“ Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliantės argumentų dėl to, ar apskritai buvo priežastys siųsti ieškovę neeilinio sveikatos patikrinimo.“.  

Su tokia Apeliacinės instancijos teismo Nutarties išvada sutikti negalima. Žemesnės instancijos teismas (Apeliacinės instancijos) pažeidė CPK 5 str., 6 str., 320 str. 1 d., 331 str. 4 d. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tuo labiau, kad CPK 320 str. 2 d.  Apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė peržengti apeliacinio skundo ribas esant viešajam interesui. Savo ruožtu, žemesnės instancijos teismo Sprendimas dalyje „Dėl darbdavio nurodymo atlikti neeilinį sveikatos tikrinimą teisėtumo ir pagrįstumo“ yra be motyvų (CPK 270 str. 4 d.), todėl turėtų būti naikinamas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Kasatorė ieškinyje pirmos instancijos teisme yra nurodžiusi: „Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir išsiaiškinti, ar toks 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 reikalavimas atlikti neeilinį sveikatos tikrinimą yra pagrįstas.“ (ieškinio 2.6 dalis). Teismo Sprendimo Aprašomoje dalyje nurodyta: „Ieškovės nuomone, svarbios priežasties siųsti ją neeilinio sveikatos tikrinimui šiuo atveju nebuvo. Darbdavio 2012 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-26-1729 „Dėl neeilinio sveikatos patikrinimo“, nurodoma, jog ieškovė yra siunčiama neeiliniam sveikatos tikrinimui dėl to, kad, darbdavio teigimu, pati ieškovė yra parėžusi, kad dėl turimo klausos sutrikimo ji nepastebi, kada pradeda kalbėti pakeltu tonu (aplinkiniams atrodo, kad ji rėkia) ir šios situacijos negali kontroliuoti. Tačiau ieškovė atkreipia dėmesį, kad jai nustatytas netektas darbingumas, susijęs su klausa, tiesioginiam darbui netrukdo ir tai patvirtina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2012 m. rugpjūčio 2 d. pažyma Nr. R-87181, kurioje nustatyta, kad ji „gali dirbti gydytojo darbą, nereikalaujantį geros klausos“.

Taip pat faktą, kad Albina Kavaliauskaitė kvestionavo siuntimo pasitikrinti sveikatą neeiline tvarka pagrįstumą priežastis patvirtina ir 2012 m. gruodžio 14 d. Teismo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad Kasatorė ginčijo tiek siuntimo priežasčių pagrįstumą dėl neįgalumo, tiek šias aplinkybes aiškinosi ir pirmos instancijos teismas (2012 m. gruodžio 14 d. Teismo posėdžio protokolo 4 – 6 puslapiai).

Tuo labiau, kad ir Atsakovas būtent pirmos instancijos teisme įrodinėjo siuntimo neeiline tvarka pasitikrintini sveikatą priežasčių pagrįstumą (2012 m. gruodžio 14 d. Teismo posėdžio protokolo 8 – 9 puslapiai). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Albina Kavaliauskaitė pirmos instancijos teisme kvestionavo ne darbdavio teisę siųsti ją neeilinio sveikatos patikrinimo, bet būtent neeilinio sveikatos patikrinimo priežasčių egzistavimą, todėl pirmos instancijos teismas priėmė Sprendimą be motyvų, o Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje nepagrįstai apskritai atsisakė nagrinėti šį klausimą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams.

Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą.

Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis.

Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2011).

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismai, turėjo preciziškai įvertinti ginčo bylos dalyką, nuosekliai ir išsamiai išnagrinėti bylą, bei kartu pasisakyti dėl visų Albinos Kavaliauskaitės keliamų klausimų, tame tarpe ir dėl priežasčių neeiline tvarka tikrintis sveikatos pagrįstumo, įvardintų 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729.

Tuo labiau, kad tiek teisinis reguliavimas (CPK 417 str.), tiek šiuo aspektu susiformavusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika Teismams suteikia teisę bylose pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr.  3K-3-541/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėlgi yra nurodęs, kad: „CPK 417 straipsnyje teismui suteikiama teisė išplėsti ieškinio pagrindą, t. y. savo iniciatyva įtraukti į įrodinėjimo dalyką faktus, kuriais šalys nesiremia.

Taip pat pažymėtina, kad nepakankamas teismo aktyvumas, nagrinėjant darbo bylas, gali sudaryti sąlygas nesąžiningiems darbdaviams išnaudoti darbuotojus. <…> Dėl to teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo interesą, tiek ir viešąjį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-113/2005).

Nagrinėjamoje kasacinės justicijos byloje, pirmos instancijos teismas teismo posėdžio metu nagrinėdamas siuntimo tikrintis neeiline tvarka priežasčių pagrįstumą ir Sprendime nurodydamas, kad jos faktiškai pagrįstos, tokių savo išvadų nemotyvavo.

Tai buvo padarytas CPK 270 str. 4 d. nuostatos pažeidimas. Tuo labiau nevertino Ieškovės pateiktų įrodymų (ieškinio priedas Nr. 15-16) reikšmės bei neteisingai paskirstė įrodymo naštą šalims, taip pažeisdamas rungimosi principą (CPK 12 str. 178 str.), kartu nukrypo ir nuo šių teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktikos suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Atsakovas nėra pateikęs į bylą nei vieno įrodymo, pagrindžiančio 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 nurodytų priežasčių neeiliniam sveikatos tikrinimui buvimą.

Tai Kasatorė išsamiai nurodė apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamoje praktikoje nurodoma: „Tačiau, kadangi kilus ginčui dėl darbuotojo nušalinimo fakto ar nušalinimo priežasčių, pareiga teisme įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), jis turėtų atitinkamomis priemonėmis tai fiksuoti.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio mėn. 18 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalga Nr. 45, kat. 2.4; Teismų praktika 21).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 1999 m. kovo 29 d. nutartyje nurodė, jog: „rungimosi principas <…> reikalauja, kad šalis ne tik įvardintų įrodinėjimo dalyką, t.y. nurodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą ar reikalavimus, bet ir šias aplinkybes įrodytu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/1999).

Tuo labiau, kaip jau minėta, vadovaujantis CPK 417 str. nesant tokių duomenų, žemesnės instancijos teismas privalėjo juos išsireikalauti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla ir Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-295/2006).

Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje nurodoma: „Ta aplinkybė, kad teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, neaiškūs, galėtų būti pagrindu naikinti teismo sprendimą kasacine tvarka tik tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad tokie neišsamūs ar neaiškūs teismo sprendimo motyvai iš tiesų yra pseudomotyvai, t.y. tokie teiginiai, kuriais remiantis negalima nustatyti, kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais remdamasis teismas priėmė sprendimą ar nutartį.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio mėn. 7 d. nutartis Nr. 3K-3-62), tiek ir Civilinės teisės doktrinoje, kurioje nurodoma, kad: „Teismo sprendimo motyvai būtini tam, kad būtų pagrįstas valstybės prievartos taikymas sprendžiant konkretų ginčą dėl teisės (Civilinio proceso teisė, II toms; autoriai – E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekročius; Justitia, Vilnius 2005, psl. 152-159)“, toks žemesnės instancijos teismo Sprendimo motyvų nebuvimas atitinka absoliutaus negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p.

Vėlgi, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai vadovaudamasis CPK 141 str., nenagrinėjo Albinos Kavaliauskaitės apeliacinio skundo dalies dėl neeilinio sveikatos patikrinimo, kuriuos nurodė darbdavys 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729, pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad Albina Kavaliauskaitė apeliaciniu skundu ginčijo tas aplinkybes, kurios nebuvo kvestionuojamos pirmos instancijos teisme.

Darydamas tokias išvadas, Apeliacinės instancijos teismas netinkami įsigilino į bylos medžiagą, taip neteisingai konstatuodamas civilinės bylos duomenis (ginčo dalyką) (tai Kasatorė išsamiai aptarė šios kasacinio skundo dalies pradžioje, išsamiai nurodydama ir cituodama tiek ieškinį, tiek teismo Sprendimą, bei pateikdama nuorodas ir į pirmos instancijos teismo posėdžio protokolą) ir darydamas šias išvadas, apeliacinės instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą (CPK 320 str. 331 str. 4 d) bei kartu nukrypo nuo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, o toks pažeidimas turėjo įtakos neteisėtos Nutarties priėmimui, kadangi Albinos Kavaliauskaitės atžvilgiu buvo užkirstas kelias apginti pažeistas ar ginčijamas teises ir įstatymu saugomus interesus (CPK 5 str.) bei tikėtis, kad jos atžvilgiu teisingumą įvykdys teismas (CPK 6 str.).

Kasatorė, pagrįsdama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (CPK 346 str. 2 d. 2 p.), pažymi, kad Kasacinės instancijos teismas ne vienoje savo nutarčių yra nurodęs, kad: „Teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie reikšmingas bylos aplinkybes, įvertinimą bei argumentus, kuriais remdamasis atmetė kuriuos nors įrodymus, prieštaraujančius toms išvadoms.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio mėn. 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51, kat. 94; Teismų praktika 22).

Šioje vietoje taip pat svarbu tai, kad kaip jau ne kartą Kasatorė minėjo, darbo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o CPK 320 str. 2 d. suteikia apeliacinės instancijos teismui, peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti darbdavio 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 nurodytų neeilinio sveikatos patikrinimo priežasčių pagrįstumą.

Tą pripažįsta ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas ir pirmąja instancija išnagrinėtos bylos ribų. Paprastai apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami reikalavimai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išskyrus reikalavimus, kurie yra neatskiriamai susiję su jau pareikštais pirmosios instancijos teismui (CPK 312 straipsnis).

Tačiau darbo byloms taikoma šių taisyklių išimtis – apeliacinės instancijos teismui įstatymu leista peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2011).

Konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino Aprašo 18 punktą, pažeisdami proporcingumo principą suteikdami darbdaviui neginčijamą teisę spręsti dėl neeilinio sveikatos patikrinimo tikslingumo, vėliau atsisakydami tikrinti tokio tikrinimo pagrįstumą, neimdami domėn, kad darbo ginčai yra viešasis interesas ir tokiuose ginčuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis, taip padarydami materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir toks pažeidimas turi įtakos neteisėto Sprendimo ir Nutarties priėmimui, tuo kartu nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Pirmos instancijos teismas Sprendime spręsdamas dėl neeilinio sveikatos patikrinimo tikslingumo ir pagrįstumo, pažeisdamas procesines teises normas (CPK 414 str. 417 str.) imperatyviai reglamentuojančias teismo aktyvų teismo vaidmenį darbo bylose, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178), savo Sprendimo nemotyvavo, taip nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Šie pažeidimai lėmė neteisėto Sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas Kasatorės apeliacinio skundo 1.3 ir 1.4 dalių, netinkamai aiškino ir taikė CPK 141 str. bei neįgyvendino CPK 320 str. 2 d. bei CPK 331 str. 4 d. pareigos tinkamai motyvuoti Nutartį, tuo grubiai nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Visa tai rodo, kad ši Kasatorės Kasacinio skundo dalis atitinka CPK 346 str. 2 d. 1-2 p. nustatytus kasacinio skundo pagrindus, o Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai yra svarbūs ir aktualūs, nes dėl Aprašo 18 p. aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs savo praktikos. Tuo labiau, kad ginčas yra kilęs darbo teisinių santykių pasekmėje, o tai pripažįstama viešuoju interesu, todėl tai reikalauja itin kruopštaus įsiklausymo.

Šio kasacinio skundo autoriai: advokatas prof. dr. Raimundas JURKA ir Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė Albina KAVALIAUSKAITĖ.

2013.07.04


[1]http://conventions.coe.int/Treaty/EN/Reports/Html/164.htm (žiūrėta 2013 m. birželio 18 d. 14 val. 59 min.)


Prisijunkite prie diskusijos