Dažnai dainuojame ne tai, ką reikėtų dainuoti


Print

Kovo 11-osios proga tikriausiai nederėtų prisiminti bjaurių momentų. Bet ar įmanoma pamiršti tai, kas temdo šventinę nuotaiką? Kaip atsikratyti blogos nuotaikos, jei kapituliantiškos erzelynės gausu ir aplink Lietuvą, ir pačioje Lietuvoje?

XXX

Nesuvokiu, kodėl per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga dėl šauktinių kariuomenės atgaivinimo. Girdi, sumanymas atgaivinti šauktinių kariuomenę – niekam tikęs, beprasmis ar biurokratiškas.

Tokią sudėtingai bjaurią geopolitinę padėtį turinčiai Lietuvai verkiant reikalinga kariuomenė. Ir ne taip svarbu, kaip konkrečiai ją pavadinsime – šauktinių, profesionalų, savanorių ar mišriąja. Ginkluotųjų pajėgų stiprumą lemia ne pavadinimai, o suvokimas, jog privalu gintis visais atvejais – net ir sulaukus daug sykių stipresnio priešo atakų. Ginkluotųjų pajėgų kietumą lemia dar ir supratimas, jog karus laimi nebūtinai tas, kuris nusipirko daugiau tankų. Pasaulio istorija užfiksavusi tūkstančius pavyzdžių, kurie primena, jog narsūs, drąsūs, užsispyrę mažiukai taip pat turi šansų laimėti.

Taigi didžiausia lietuviška kvailystė – manyti, esą mums kariuomenė nereikalinga, nes vis tiek nepajėgsime apsiginti nuo Rusijos, o štai Latvija ar Estija mūsų tikrai nepuls.

Kariuomenė mums būtina dar ir todėl, kad Lietuva taptų ne tik saugumo naudotoja, bet ir saugumo kūrėja. Teisūs tik tie politikai, kurie tvirtina, jog NATO mus gins, jei patys turėsime drąsos, ryžto ir užsispyrimo gintis. Kariuomenė mums reikalinga bent jau tam, kad pajėgtume priimti į pagalbą suskubusius NATO sąjungininkus.

Atrodytų, tokios paprastos, akivaizdžios, visiems suprantamos tiesos! Bet štai žiūrint žurnalistės Rūtos Janutienės kariuomenės temai skirtą laidą „Nuoga tiesa“ (lrytas.lt) beliko iš nuostabos gūžčioti pečiais. Iš kur kyla noras šaipytis iš valstybės pastangų atkurti šauktinių instituciją? Kodėl diskusijose, koks kariuomenės modelis Lietuvai labiausiai tiktų, samprotauja būtent diletantai?

Kai kada piktintis, nesutikti, šaukti – būtina. Tačiau kelti triukšmą privalėjome nebent tuomet, kai šauktinių buvo atsisakoma. Tuomet tikrai turėjome teisę prie gėdos stulpo kalti politikus, nusprendusius, girdi, geopolitinė padėtis lietuviams jau suteikia teisę atsipalaiduoti. Todėl dabar galėtume tik džiūgauti, jog valdžia atsikvošėjo.

Bet R.Janutienės „Nuogoje tiesoje“ – viskas apversta aukštyn kojomis. Net ir politikai, kurie tarsi ir neprieštaravo, jog Lietuva greičiausiai neišsivers be šauktinių institucijos, demagogiškai ieškojo bent menkiausių priekabių: visuomenei nepaaiškinta, visuomenė nesupranta, visuomenei keistas loterijos principas…

Brandžioje valstybėje tokių diskusijų išvis neturėtų būti. Reputaciją branginantys politikai, verslininkai, visuomenininkai bei žurnalistai tokias laidas privalėtų ignoruoti. Tiesiog – nedalyvauti, nesiginčyti. Koks skirtumas, pro kokias duris ar vartus pašauks? Svarbiausia – kad pašauks. Svarbiausia – kad pašauks ne į svetimą, o į savąją kariuomenę. Svarbiausia, kad kariuomenėje praleisti keli mėnesiai dar nepakenkė nė vienam vyriškumą vertinančiam vyrui.

Deja, Lietuvoje – įtartinai daug svarstymų, kodėl nereikalinga šauktinių institucija. Atsiranda net rėksnių, kurie klausia, kam kurstoma karinė isterija, kodėl erzinama Rusija bei kokios garantijos, jog lietuvaičiai nebus išgabenti į Ukrainos frontą.

Tokius „išminčius“ norėtųsi apibūdinti žodeliu – beviltiški. Jei nesupranta, kam Rusijos pašonėje gyvenančiai Lietuvai reikalinga kuo stipresnė, kuo profesionalesnė ir kuo gausesnė kariuomenė, tai jau niekad nieko nebesupras. Arba specialiai nenori suprasti, mat į Lietuvą specialiai žvelgia Kremliaus akimis.

Beje, internetinėje erdvėje nuvilnijo pranešimų, esą triukšmingųjų TV laidų vedėjai R.Janutienei nepriklausomybės šventės proga derėtų įteikti reikšmingą premiją ar medalį. Kas tai – piktas, ironiškas pokštas?

Jei būtų mano teisė rinktis, Kovo 11-osios proga solidžią premiją ar solidų medalį įteikčiau ne R.Janutienei, o Gintai Gaivenytei, „Lietuvos ryte“ parašiusiai du puikius straipsnius karinėmis temomis. Omenyje turiu G.Gaivenytės publikacijas „Šauktinius apkerėjo taikos balandžiai“ ir „Blondinėms karo nebūna“. Ten vaizdingai aprašytas paradoksas: kodėl nusiginkluodamas … didini karinio konflikto tikimybę. 

Vien už tuos du vaizdingus rašinius G.Gaivenytė nusipelnė bent jau Kariuomenės vado padėkos.

XXX

Kovo 11-osios išvakarėse buvo galima surengti daug solidžių, įsimintinų, išliekamąją vertę turinčių diskusijų. Sakykim, kokias klaidas padarėme per pastaruosius 25-erius metus ir kaip jas galėtume ištaisyti. Tačiau „Sąmokslo teorijos“ vedėjas Arnas Klivečka televizijoje lrytas.lt pajėgus surengti tik akivaizdžiai tendencigas laidas.

Nutaisęs povyzą, jog viską žino, viską supranta, viską išmano, temperamentingasis laidos vedėjas kėlė vienui vieną klausimą: ar jus nuvylė 25-eri nepriklausomybės metai? Klausimą kėlė tokiu tonu, jog buvo galima nuspėti, kokio atsakymo jis laukia.

Jam knietėjo išgirsti kuo daugiau „nuvylė“. Jis tiesiog džiūgaute džiūgavo, kai diskusijos dalyviai, įskaitant ir iki gyvo kaulo nusibodusį Rolandą Paksą, pasakojo apie … milžinišką nusivylimą. Tada laidos vedėjas išraiškingai mosteldavo rankomis – argi nesakiau?

Bepigu išdidžiai mosuoti rankomis, kai pašnekovai parinkti būtent taip, jog visi būtų nusivylę. Net žurnalistą Artūrą Račą, mėginusį kelti klausimą, nelygu ką su kuo lyginsi, stelbė nusivylusiųjų „argumentai“.

XXX   

Vis labiau stebina režisierius Rimas Tuminas. Stebino samprotaudamas R.Janutienės laidose, esą „Lietuvos neišgelbės keli modernūs tankai“.

Nūnai stebina duodamas interviu lrytas.lt portalui. Žurnalistei Kamilei Žičkytei jis sako: „Dabar jaučiu didelę karo grėsmę, bet esu įsitikinęs, kad galima susikalbėti. Ne aplinkui – per Maskvą, Minską ar Briuselį. Reikia važiuoti tiesiai į karo židinį ir pažadinti žmoniškumo ir atsakomybės jausmus. Suprantu, kad negalima palaikyti vienos pusės, negalima ignoruoti ir puolančiųjų. Reikia siekti ne karo, o susitarimų ir taikos. Suteikite man tokią misiją ir aš važiuosiu“.

Iš kur toks naivumas, iš kur toks primityvumas? Režisierius nuoširdžiai mano, jog „galima rasti bendrą kalbą su puolančiaisiais“? Režisierius nuoširdžiai įsitikinęs, jog taika įmanoma netiekiant Ukrainai modernių gynybinių ginklų? Režisieriui nežinoma JAV žurnalisto Gregorio Feiferio knyga „Beviltiška Rusija“, kurioje abejojama „mistiška Rusijos siela“?

Štai buvęs Ukrainos valstybės vadovas Leonidas Kučma apgailestauja: „Jeigu ukrainiečiai kariauja XX amžiaus ginklais, tai rusų kariškiai – XXI amžiaus ginklais“.

Gal būtent čia ir slypi tikroji užsitęsusio konflikto Rytų Ukrainoje priežastis? Ko labiau bijo Vladimiras Putinas – Vakarų tūpčiojimo ar Vakarų ryžtingumo? Kremliaus diktatorius dar labiau sužvėrėtų ar vis tik susigūžtų, gerai gavęs į dantis?

XXX

Vienintelė paguoda, jog turime ryžtingą prezidentę. Dalia Grybauskaitė – tarp reikšmingiausių Europos politikų. Amerikiečių internetinis portalas Globalpost.com pastebi, jog Angela Merkel – galingiausia Europos moteris, nes jai lemta vadovauti vienai iš galingiausių Europos valstybių. D.Grybauskaitė nėra Europos lyderė tik todėl, kad likimas jai lėmė vadovauti ne tokiai didelei valstybei kaip Vokietija.

Bet net ir šiuo atveju D.Grybauskaitė įrašoma į įtakingiausių Europos politikų penketuką. Dėl tvirtos laikysenos kritikuojant Rusiją, dėl suskystintų dujų terminalo „Independent“ ir sprendimo atkurti šauktinių karių instituciją.

Svarbu ir tai, kad Prezidentė kalba atvirai savo piliečiams: „Baltijos šalims iškilusi reali grėsmė, ir jos turi ruoštis karinio konflikto metu savarankiškai atsilaikyti bent tris paras, kol į pagalbą atvyks NATO sąjungininkai“.

Džiugu ir tai, kad garbingo amžiaus sulaukęs prof. Vytautas Landsbergis nesiliauja mums priminti: „vis dar esame, bet galime ir nebūti“.

Lietuviškosios televizijos skelbia jo perspėjimus: jei ir dabar Lietuvoje matytume dainuojančią revoliuciją, tai būtų ramiau. Bet dainuojančiųjų šiandien – mažai, arba dažnai dainuojame ne tai, ką reikėtų dainuoti.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.03.11; 08:40


Prisijunkite prie diskusijos