Dekano pareigos vyskupijoje


Print

Straipsnyje atskleidžiamos dekano pareigos vyskupijoje. Jas apibrėžia dalinė teisė (vietos ordinaro nurodymai, Vyskupų konferencijos nutarimai) ir bendroji, kanonų teisė.

Dekanas yra svarbus tarpininkas tarp vietos ordinaro, dekanato kunigų ir tikinčiųjų.

Kilus problemoms dekanas geriausiai gali patarti, kaip vykdyti Vyskupų konferencijos nuostatas.

The article discusses the duties of a Dean, which arise from the partial law, i.e. instructions from local Ordinary, decisions of the Conference of Bishops, and the common, cannon law. A diligent Dean implements an intermediate, indispensable role among the local Ordinary, the priests of the deanery and the faithful. When the problems arise, he may recommend the best how to implement the regulations of the Conference of Bishops.

Įvadas

Straipsnio tikslas – apibrėžti dekano pareigas vyskupijoje kanonų teisės požiūriu. Kanonai yra ne tik Bažnyčios įstatymai, tai gairės, kuriomis kunigai turi vadovautis pastoracinėje veikloje. Straipsnyje siekiama išryškinti dekano vaidmenį, kuris kanonų teisės nurodytais atvejais padeda kunigams atlikti pareigas. Dekanas yra tarsi tarpininkas tarp vyskupo ir vietos ordinaro (klebono ar administratoriaus). Dekanas, kaip ir kiekvienas kunigas, privalo vadovautis daline ir bendrąja, kanonų teise. Jos suteikia ordinarui galią spręsti, nurodyti vietinės Bažnyčios valdymo taisykles, patarti, kaip elgtis konkrečiu atveju. Dekanas, kaip ir kiekvienas kunigas, priimdamas sprendimus turi tartis su ordinaru ir laikytis kanonų nuostatų. Darbe taikomas kanoninis metodas – apibrėžiant dekano pareigas vyskupijoje remiamasi pagrindiniais bažnytinės teisės kanonais.

1. Dekano pareigybė

1.1. Pareigybės prigimtis

Dekano pareigos Bažnyčioje atsirado V a. ir galutinai įsigalėjo IX šimtmetyje. Antrajame tūkstantmetyje buvo priimtas šis teritorinis suskirstymas: vikariatai; didelės parapijos, padalytos į mažesnes; bažnyčios su pripažintomis parapijų teisėmis ir senųjų krikšto bažnyčių parapijos[i]. Pagal šiandienį Kanonų teisės kodeksą vyskupijos teritorija dalijama į parapijas, šios jungiamos į dekanatus. Kan. 374 § 1 teigiama: „Kiekviena diecezija arba kitokia dalinė Bažnyčia yra padalyta į atskiras dalis arba parapijas.“ Kan. 374 § 2 sakoma: „Siekiant bendromis pastangomis plėsti ganytojinę tarnystę, kaimyninės parapijos gali būti sujungtos į atskiras grupes, vadinamas dekanatais.“ Kelios parapijos sudaro dekanatą, tai administracinis pastoracinis Bažnyčios vienetas, mažesnis savo teritorija negu vyskupija. Gali būti steigiama ir ne pagal teritorinius kriterijus. Pavyzdžiui, dekanas gali būti ir kito rito tikintiesiems arba tame pačiame regione esantiems ligonių kapelionams. Dekano institucija yra nekilnojamai įsteigta didžiausioje dekanato parapijoje arba svarbiausioje vietovėje. Dekanatui vadovauja dekanas (vicarius foraneus). Kan. 553 § 1 nurodyta: „Dekanas, dar vadinamas arkikunigu, regiono vikaru ar kitu vardu, yra kunigas, vadovaujantis dekanatui.“ Praeityje dekano pareigybė buvo glaudžiai susijusi su parapija, t. y. dekanas privalėjo būti ir klebonas. Popiežius Paulius VI atšaukė šią taisyklę[ii]. Naujajame Kanonų teisės kodekse, remiantis Pauliaus VI motu proprio „Ecclesiae Sanctae“, teigiama, kad dekanas nebūtinai privalo būti ir klebonas. Kan. 554 § 1 tvirtinama: „Dekano pareigoms, kurios nėra susijusios su konkrečios parapijos klebono pareigomis, vyskupas, apsvarstęs vietos ir laiko aplinkybes, parenka, jo nuomone, joms tinkantį kunigą.“ Dėl kunigų stokos šiandien dekanu gali būti ir parapijos klebonas, kadangi įsakmiai nėra atskirta (uždrausta), tačiau būtini atskiri paskyrimai arba atskiras pareigybių paminėjimas tame pačiame rašte.

Vatikano II Susirinkimo dekrete Christus Dominus apibūdinamas vyskupui artimų bendradarbių ypatingumas: „Artimesni vyskupo bendradarbiai yra ir tie kunigai, kuriems jis paveda parapijos ribas peržengiančius pastoracijos uždavinius arba apaštalavimo darbus, apimančius tiek nustatytą vyskupijos teritorijos dalį, tiek tam tikras tikinčiųjų grupes, tiek ypatingą veiklos rūšį.“[iii]

Vyskupas dekaną parenka atsižvelgdamas į vietos ir laiko aplinkybes. Juo gali būti klebonas arba kitas vyskupijos kunigas, kuris gerai išmano pastoracinį darbą ir suvokia parapinio darbo savitumą. Dekanas turi reziduoti parapijoje ir būti pavyzdys kitiems kunigams. Labai svarbu, kad dekanas būtų paslaugus, atviras ir nuoširdus, kitiems kunigams keliantis pasitikėjimą ir pagarbą[iv]. Dekaną gali skirti tik vyskupas. Skiriant dekaną vyskupui dera pasiteirauti dekanato kunigų nuomonės dėl kandidatūros, tačiau teisė leidžia spręsti pačiam vyskupui. Kan. 553 § 2 nurodyta: „Nebent dalinėje teisėje būtų nustatyta kitaip, dekaną skiria diecezijos vyskupas, prieš tai išklausęs, jei mano, kad tai reikalinga, kunigų, einančių pareigas minimame dekanate, nuomonės.“

Taigi dekanas yra asmuo, kuris daugiausia tarpininkauja tarp vyskupo ir parapijų kunigų. Dekano pareigybė yra ordinarinė, kadangi suteikta pačia teise (ipso iure), ir vikarinė, nes vykdoma vyskupijos vyskupo vardu (kan. 553 § 1; 131, § 1 -2).

Pareigų trukmė nustatoma Vyskupų konferencijos. Šiuo metu Lietuvoje dekanas pareigas eina septynerius metus. Teisė nedraudžia pratęsti kadencijos antrą kartą, nebent būtų įrodymų apie netinkamą dekano dvasinį gyvenimą, pastoracinį darbą ir paaiškėtų, kad jo veikla nenaudinga Bažnyčiai. Kan. 554 § 2 teigiama: „Dekanas skiriamas konkrečiam dalinėje teisėje numatytam laikui.“ Iš dekano pareigų gali atleisti, jei yra teisėta ir rimta priežastis, irgi tik vietos ordinaras. Kan. 554 § 3 tvirtinama: „Esant teisingai priežasčiai, diecezijos vyskupas, remdamasis savo protingu sprendimu, laisvai gali atleisti dekaną.“

2. Dekano pareigos vyskupijoje

2.1. Pagal dalinės teisės nuostatus

Dekanas privalo vykdyti visus Vyskupų konferencijos, Vyskupų sinodo ir ordinaro nurodymus. Šie nurodymai, apimantys Bažnyčios gyvenimo normas, ir sudaro Bažnyčios dalinę teisę, kurią pripažįsta 1983 m. Kanonų teisės kodeksas arba bendroji Bažnyčios teisė (kan. 555 § 1). Dalinė (arba vietinės Bažnyčios) teisė gali suteikti dekanui tam tikrų teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į šiandienę situaciją, dekanui per vizitaciją reikia išsiaiškinti: Ar kunigas laisvai išsiverčia, ar nėra sunku pragyventi (ypač mažų parapijų kunigams)?

Kaip platinama katalikiška spauda (prenumeruojant ar per kuriją)? Kokia ir kiek egzempliorių?

Kokie santykiai su žiniasklaidos atstovais? Ar kunigas nebuvo neigiamai aprašytas spaudoje. Jei taip, tai kodėl?

Ar vietos kunigas nėra grubus, ar nepasižymi kokiomis nors neigiamomis savybėmis, kurios gali įžeisti parapijiečius?

Kas daroma atgavus apleistus parapinius namus? Ar kunigas yra iniciatyvus, ar ką nors supranta apie projektus, išmano, kaip ir iš kur gauti lėšų?

Tiek visuotinė, tiek dalinė teisė moko dvasininkus gyventi paprastai: priminti žmonėms amžinąjį gyvenimą, laikinąsias gėrybes panaudoti teisingai, pagal paskirtį, ir neužmiršti kilnių darbų. Vyskupai patys privalo rodyti pavyzdį, kad visi kunigai gyventų pagal Evangeliją. Turi tuos kunigus remti, jais pasitikėti ir su jais tartis. Bažnyčia atsinaujina ne per bibliotekas ar studijas. Daugiausia lemia tai, kiek kunigai stengiasi gyventi pagal Evangeliją ir kaip bendrauja su žmonėmis.

2.2. Bendrosios teisės įpareigojimai

2.2.1. Skatinti ir koordinuoti pastoracinę veiklą dekanate. Dekanas yra vyskupo paskirtas pirmiausia atlikti kunigo pareigas savo parapijoje. Be jų, turi įsipareigojimų, kuriuos išvardija Kanonų teisės kodeksas, ypač svarbūs kan. 555 nuostatai:

§ 1. Dekanas, šalia galių, kurias jam teisėtai priskiria dalinė teisė, turi šias teises ir pareigas:

1° skatinti ir koordinuoti bendrą ganytojinę veiklą dekanato ribose.

Nepažeisdamas atskirų bendruomenių teisėtos laisvės, dekanas skatina pastoracinę veiklą ir ją koordinuoja. Vatikano II Susirinkime buvo raginta, kad dekanų pastoracinis organizavimas ir visokia parama dekanato kunigams, atsižvelgiant į vietos ordinaro ir kitas sąlygas, būtų veiksmingi ir leistų siekti geresnių rezultatų pastoracinėje vyskupijos veikloje[v]. Dekano pareigybė reikalinga parapijų tikintiesiems, jų sielovadai ir drauge yra organizacinio pobūdžio. Dekano veikla peržengia parapijos ribas ir tampa jungiančiąja grandimi tarp kunigų ir vietos ordinaro.

2.2.2. Rūpintis, kad dekanato kunigai gyventų jų luomą tinkantį gyvenimą ir deramai vykdytų patikėtas pareigas. Kan. 555 § 1 (2°) teigiama: „Rūpintis, kad jo regiono kunigai gyventų su jų luomu suderinamą gyvenimą ir uoliai atliktų savo pareigas.“ Kunigai privalo reziduoti ir sklandžiai keistis vieni su kitais. Broliškai stebėti, kaip elgiamasi su Mišių stipendijomis. Dvasininko pareiga yra gyventi kukliai (kan. 282). Gėrybes, kurios atitenka vykdant bažnytinę tarnystę, patarnavimą ar užduotį ir kurios lieka, užsitikrinus atitinkamą pragyvenimą, turi stengtis skirti apaštalavimo ir karitatyviniams darbams. Kiekvienam kunigui, celebruojančiam, ar koncelebruojančiam šv. Mišias, galima priimti auką už šių Mišių aukojimą tam tikra intencija. Primygtinai rekomenduojama kunigams, kad jie taip pat, nepriklausomai nuo aukos dydžio, aukotų šv. Mišias tikinčiųjų, ypač skurstančiųjų, intencija[vi]. Visos aukos (išskyrus tas, apie kurias kalba kan. 281), gautos klebono ir kitų parapijoje dirbančių dvasininkų už jų atliktus pastoracinius patarnavimus, privalo būti perduotos į bendrą parapijos kasą, nebent būtų žinoma kita aukotojo, duodančio savanorišką auką, valia. Vyskupas, išklausęs kunigų tarybos nuomonės, gali išleisti nurodymus dėl aukų paskirstymo ir deramo honoraro klebonui ar kitiems parapijoje dirbantiems dvasininkams pagal kan. 281 (lyginant su kan. 531).

Į bendrą parapijos kasą neįeina savanoriškos aukos, skirtos patarnavimus atliekančiam kunigui (ar kitam apibrėžtam tikslui)[vii]. Tinkamas išlaikymas suprantamas kaip maisto, būsto, aprangos, namų ūkio, kultūros, poilsio, gydymo, svetingumo ir pan. išlaidos. Taip pat su pareigų vykdymu susijusios išlaidos, pastoracijos priemonių įsigijimas, mokesčiai, išlaidos, kai dalyvaujama pastoraciniuose kursuose ar teologiniuose-pastoraciniuose suvažiavimuose. Atliekamos gėrybės turėtų būti skiriamos Bažnyčios gerovei (bažnyčios remontui, parapinei veiklai, seminarijai, misijoms) arba artimo meilės darbams (badaujantiems, vargšams, nelaimingiesiems, našlaičiams ir pan.)[viii].

2.2.3. Dėmesingai rūpintis Bažnyčios sakraline tvarka. Kan. 555 § 1 (3°) teigiama: „Pasirūpinti, kad liturginės apeigos būtų laikomos pagal šventosios liturgijos nuostatus, kad pačios bažnyčios ir šventieji indai būtų puošnūs ir švarūs, ypač celebruojant Eucharistiją ir saugant Švenčiausiąjį Sakramentą, kad parapinės knygos būtų rūpestingai vedamos ir tinkamai saugomos, kad uoliai butu administruojamas bažnytinis turtas, galiausiai, kad parapiniai namai būtų tinkamai užlaikomi.“

Kanonų kodekse neįmanoma išvardyti visų atvejų. Nurodytos šios sritys:

Liturginė tvarka. Religinės apeigos turi būti švenčiamos pagal liturgines nuorodas, būtina rūpintis bažnyčios švara ir grožiu, visų pirma Eucharistijos šventimu ir laikymo vieta bei liturginiais reikmenimis, taip pat kad parapinės knygos būtų deramai vedamos ir saugomos. Su šventais dalykais elgiamasi šventai.

Bažnytinė teisė reikalauja, kad Žodžio liturgiją papildytų homilija (kan. 767 § 1). Homiliją per Eucharistijos šventimą leidžiama sakyti tik sakraliniam tarnautojui, kunigui arba diakonui. Vyskupijos vyskupas neturi galios dispensuoti nuo minėto kanono nuostatų, nes kalbama ne apie drausmės potvarkį, bet apie įstatymą, susijusį su mokymo ir šventinimo užduotimis, glaudžiai susijusias tarpusavyje[ix]. Pamokslą ne per Mišias, jeigu leidžia vietos ordinaras, gali sakyti ir pasirengę pasauliečiai, jeigu tam neprieštarauja teisė ir laikomasi visų bažnytinių nuostatų.

Bažnyčios priežiūra. Deramai prižiūrėti bažnyčią ir jos reikmenis, kurie naudojami visų pirma švenčiant Eucharistiją ir ją saugant. Švaros ir grožio puoselėjimas šventovėje, klebonijoje ir visoje dvasininkų aplinkoje.

Bažnytinės knygos turi būti vedamos tvarkingai ir deramai saugomos.

Tinkamas turto valdymas, protinga paveikslų priežiūra (dažnos vagystės ir gaisrai rodo, kad vertybių apsaugai skiriama mažai dėmesio).

Taktiškas bendravimas su žmonėmis (kunigai negali vėluoti atlikdami apeigas; bendraudami su parapijiečiais turi būti mandagūs ir kuklūs, nepiktinti ir neįžeisti, o žavėti žmones savo elgesiu).

2.2.4. Puoselėti kunigų intelektinę ir dvasinę kultūrą. Kan. 555 § 2 nurodyta, jog dekanas jam patikėtame dekanate:

1° rūpinasi, kad dvasininkai, pagal dalinės teisės nuostatus, nustatytu laiku dalyvautų paskaitose, teologiniuose susibūrimuose arba konferencijose pagal kan. 279 § 2 normą;

2° rūpinasi, kad jam patikėto regiono kunigai turėtų dvasinę paramą ir, atitinkamai, ypač būtų rūpinamasi kunigais, atsidūrusiais sunkioje situacijoje ar turinčiais problemų.

„Dvasininkai turi tęsti studijas ir gavę kunigystės šventimus, laikydamiesi Šventuoju Raštu pagrįsto pastovaus mokymo, perduoto iš praeities ir visuotinai priimto Bažnyčios bei ypatingu būdu apibrėžto Susirinkimų ir Romos popiežių dokumentuose, vengdami tuščių naujovių ir klaidingų mokymų.“ (kan. 279 § 1)

„Pagal dalinės teisės nuostatus kunigai turi lankyti ganytojinio pobūdžio paskaitas, kurios privalo būti numatytos po kunigystės šventimų, bei, laikantis teisės nustatytų terminų, dalyvauti kitose paskaitose, teologiniuose suvažiavimuose ar konferencijose, kur jiems suteikiama proga pagilinti šventuosius mokslus ar patobulinti ganytojinius metodus.“ (kan. 279 § 2)

„Jie turi siekti didesnio išsilavinimo kituose, ypač tiesiogiai besisiejančiuose su šventaisiais, moksluose, ypatingai atsižvelgdami į tai, kiek tai gali būti naudinga, vykdant ganytojinę tarnystę.“ (kan. 279 § 3)

2.2.5. Dekano dėmesys ir pagalba ligoniams kunigams. Kan. 555 § 3 sakoma: „Dekanas rūpinasi, kad jo regiono klebonams, apie kuriuos žino, kad jie sunkiai serga, netrūktų dvasinės ir materialinės paramos, o mirusieji būtų tinkamai palaidojami; jis taip pat imasi priemonių, kad jų ligos metu arba po mirties nepražūtų ar nebūtų išneštos knygos, dokumentai, šventieji indai ar kiti bažnyčiai priklausantys daiktai.“ Mirus klebonui pasirūpina laidotuvėmis, metinėmis, paminklo pastatymu.

2.2.6. Dekano administracinės pareigos. Jau buvo minėta, kad būtina tinkamai prižiūrėti bažnyčias ar klebonijas. Reikia remontuoti pastatus, ypač jų stogus, pageidautina apšildyti bažnyčias, sandarinti langus. Senyvo amžiaus ir ligotam klebonui dažnai sudėtinga tuo rūpintis. Tai gali atlikti stropus dekanas, tardamasis su vyskupu. Atgautą nekilnojamąjį turtą reikia panaudoti protingai.

Peržvelgus pagrindinius įstatymus ir įvairius potvarkius matyti, jog situacija dėl laikinųjų gėrybių tarp valstybės ir Bažnyčios labai pagerėjo (lyginant su pirmaisiais nepriklausomybės metais). Su materialinėmis vertybėmis susiję Lietuvos Respublikos įstatymai tapo aiškesni ir konkretesni, tačiau įstatymų įgyvendinimo procesas dar neretai sudėtingas ir komplikuotas. Tenka ilgai vargti ir net ginčytis, kol atgaunami bažnyčiai reikalingi pastatai.  Neužtenka klebono kompetencijos, bet dažnai reikalinga ir dekano parama, kad jis laiku atkreiptų dėmesį į situaciją ir Bažnyčia neprarastų savo turto. Remiantis kanonų teisės kodekso normomis, reikėtų parengti Bažnyčios turto valdymo ir administravimo normatyvus, kurie būtų pritaikyti Lietuvos bažnytinei provincijai. Tai labai palengvintų tikinčiųjų ir administratorių darbą, rūpinantis laikinosiomis gėrybėmis.

Bažnyčios materialinės vertybės turi būti administruojamos apdairiai, kad parapijos namai būtų rūpestingai tvarkomi ir saugomi (kan. 555 § 1, 3º).

Parapijos namai (klebonija ir kiti statiniai) turi būti rūpestingai tvarkomi ir saugomi (kan. 555 §§ 1, 3).

Be rimtos priežasties ir ordinaro leidimo negalima prarasti bažnytinio nekilnojamojo turto.

Patikrinama, ar atlikta inventorizacija, ar parašytas paties kunigo testamentas.

Dekanas, neįžeisdamas vietos klebono, turi teirautis apie pastoracinės tarybos veiklą ir ekonominės tarybos, kaip patariamosios klebono institucijos, darbą[x]. Dekanas kontroliuoja, kad parapijos ekonominė taryba (toliau – PET) vadovautųsi Kanonų teisės kodeksu, vietos ordinaro išleistais potvarkiais ir veiktų išvien su klebonu (arba administratoriumi) kompetentingai valdant parapijos turtą: padėtų klebonui rūpintis naujų parapijos objektų statyba, senų, parapijai naudingų statinių remontu, padėtų ieškant statybinių medžiagų ir jas perkant; padėtų prižiūrėti statybos ir remonto darbų kokybę, ieškotų finansavimo šaltinių parapijos vykdomiems darbams; padėtų tvarkyti žemės nuosavybės ir nuomos reikalus, vertintų pateiktus ūkinius projektus; patartų klebonui įvairiais buities klausimais ir informuotų apie parapijiečių nuomonę dėl projektų; apskritai patartų dėl visos ūkinės veiklos ir samdomų bei laikinų arba nuolatinių darbuotojų atlyginimo. PET visus sprendimus priima posėdžiuose.

Klebonas išklauso tarybos siūlymus. Jei klebonas nesutinka su tarybos siūlymais, privalo pagrįsti savo nuomonę. Parapijos klebonui mirus (arba susirgus ir nebegalint tvarkyti parapijos reikalų) parapijos ekonominei tarybai, iki bus paskirtas naujas klebonas, vadovauja dekanas arba vietos ordinaro įgaliotas kunigas. PET posėdžiuose turi teisę dalyvauti ir kiti parapijoje dirbantys dvasininkai. PET posėdžiai privalo vykti nors du kartus per metus. Esant būtinybei gali vykti ir dažniau. Posėdžio darbotvarkė ir laikas turi būti pranešti kiekvienam nariui bent jau prieš savaitę. Posėdžiui vadovauja klebonas. Visi posėdžio dalyviai privalo išlaikyti paslaptį, nebent būtų svarstomi vieši klausimai. Posėdį protokoluoja iš PET narių išrinktas sekretorius. Protokolas tvirtinamas posėdžio pabaigoje. PET posėdžių protokolai ir kiti dokumentai saugomi parapijos archyve ir tikrinami per dekano bei vyskupo vizitacijas. Kilus ginčui tarp PET ir jai vadovaujančio klebono, konfliktą sprendžia dekanas. Galutinė instancija – vietos ordinaras.

2.2.7. Dekanato parapijų vizitacija. Kan. 555 § 4 teigiama: „Dekanas įpareigojamas vizituoti savo regiono parapijas, laikydamasis diecezijos vyskupo nurodymų.“ Dekano pareiga – vizituoti savo dekanato parapijas bent kartą per metus, pagal vietos vyskupo nustatytą tvarką ir laiką. Kanoninės vizitacijos tikslas – priežiūra, kontrolė ir pastoracinės veiklos koordinavimas. Dekanas, suderinęs su ordinaru, privalo turėti parengtą sklandų vizitacijos-apklausos protokolą. Protokole turėtų būti nurodyta:

klebono vardas ir pavardė (adresas, mob. tel., el. p. adresas, testamentas);

kiti parapijoje dirbantys arba gyvenantys kunigai;

gyventojai (kiek jų lankosi bažnyčioje);

pamaldų tvarka ir tikinčiųjų dalyvavimas jose;

pridėtinės pamaldos parapijoje ir dalyvavimas jose:

Vasarą

Žiemą

Sekmadieniais

Šiokiadieniais

Sekmadieniais

Šiokiadieniais

katalikiškos parapijos organizacijos;

religinis auklėjimas ir švietimas (tikybos mokytojų bei katechetų darbo koordinavimas ir skatinimas parapijoje; tikybos mokymas mokykloje: a) parapijos tikybos mokytojai; b) katechetai, kurie rūpinasi parapine katecheze; parapinė katechezė; šeimų katechezė ir sielovada).

parapijos bendruomenės gyvenimas (Šventimas: pasauliečių įsitraukimas į liturgiją parapijoje; pasauliečių dalyvavimas (kitose) liturgijos dalyse; giedojimas liturgijoje: bendruomeninis giedojimas (taip, ne); chorinis giedojimas; specialios pamaldos liturgijoje: Kryžiaus kelias (taip, ne), gegužinės pamaldos, birželinės / spalinės).

kaip vykdoma parapinė katechezė ir kuriuo metu (1. Išpažintis; 2. Komunija; 3. Sutvirtinimas; 4. Santuoka; 5. Kita informacija);

pateikiami statistiniai duomenys už praėjusius metus (1. Krikštas: kūdikių, jaunuolių ir suaugusiųjų; 2. Šv. Komunija; 3. Sutvirtinimas; 4. Santuoka (be dispensos; nepilnamečių; mišrių; su dispensa); 5. Ligonių sakramentas; 6. Laidotuvės ir kiek atsisakyta laidoti pagal bažnytines apeigas, nurodant priežastis);

parapijos pastoracinė taryba; parapijos ekonominė taryba (kuriais metais buvo išrinktos, narių skaičius);

bendruomenė: tikinčiųjų dalyvavimas parapijos pastoracijoje ir ją administruojant; parapijos, kaip bendruomenės, kūrimas;

bažnyčios išorė: stogas, lietvamzdžiai, sienos, pamatai, bokštai, žaibolaidis, durys, langai; bažnyčios vidus: pagrindinis altorius, šoniniai altoriai, tabernakulis, klausyklos, lubos, grindys, sienos, zakristija, zakristijos spintos, liturginiai indai, liturginiai drabužiai, liturginės knygos, vėliavos, procesijos, drabužiai, vargonų tribūna, vargonai, statulos, krikštykla, baldakimas.

liturginiai indai, knygos, drabužiai ir kiti bažnyčioje naudojami daiktai (1. Liturginiai indai; 2. Liturginių indų priedai: korporalas, purifikatorius ir taurės uždangalas; 3. Liturginės knygos (išvardijamos) ir „Bažnyčios žinios“. 4. Liturginiai drabužiai; 5. Tradiciniai procesijos reikmenys ir kiti bažnyčioje naudojami daiktai);

šventorius: bendra tvarka, tvora, takai, vartai, varpinė ir kiti pastatai šventoriuje;

kiti parapijai priklausantys pastatai: pavadinimas, būklė, nuosavybės dokumentai;

atlikti ir planuojami remontai;

2010 m. įsigytas inventorius;

parapijos praėjusių metų finansai:

Pajamos

Išlaidos

Praėjusių metų likutis

Skolos

(Išsamią parapijos praėjusių metų finansų ataskaitą pagal pateiktą formą asmeniškai parengia klebonas ir atsiunčia kurijai iki sausio 20 d.)

aukos už religinius patarnavimus (laisvai aukojamos; klebono nustatytos);

parapijos tarnai (pareigos, amžius, mėnesinis atlyginimas, ar yra sutartis su „Sodra“, ar klebonas laiku atsilygina bažnyčios tarnams);

parapinės knygos (santuokų knyga, sutuoktinių apklausos protokolai, mirusiųjų knyga; stipendijų knyga; kasos knyga, gaunamų raštų byla; bažnytinio inventoriaus knyga);

ar tikintieji lankomi namuose (kalėda);

klebono pageidavimai;

dekano pastabos;

dekano parašas ir antspaudas;

klebono parašas, antspaudas ir data.

Finansų ataskaitoje nurodomos pajamos (praėjusių metų likutis, rinkliavos, aukos, dotacijos, nuoma, pasiskolinta; kitos pajamos), išlaidos (kurijai, seminarijai, vyskupijos „Caritui“, Šv. Petro skatikas, atlyginimai tarnautojams, komunalinės paslaugos, išlaidos statyboms ir remontams) ir šių metų likutis arba skola.

Būtina pabrėžti, kad visi šie klausimai reikalingi norint gauti išsamią informaciją apie parapijos pastoracinę ir ekonominę situaciją. Protokolas apima 20 lapų, jam pildyti kasmet tenka skirti nemažai laiko. Taigi geriau, pasitarus su vietos ordinaru ir net kunigais arba pastoracine taryba, tokią išsamią vizitaciją atlikti kartą per penkerius metus, o kasmet pažymėti tik tai, kas padaryta naujo, kas ištaisyta, kas įsigyta, kitus pasikeitimus ir naujoves. Perduodant parapiją naujam klebonui būtina viską patikrinti pagal užpildytą išsamų protokolą, kad atitiktų ir būtų aišku, kas parapijoje palikta ir kokios būklės. Dekanas, aplankęs dekanato parapijas, privalo raštu pateikti ataskaitą vietos vyskupui.

2.2.8. Visur ir visada bendradarbiauti su vietos ordinaru:

Jei būtina, vyskupas bet kokiu klausimu ar net skirdamas vikarą gali pasiteirauti dekano nuomonės (kan. 547).

Dekanai privalo dalyvauti vyskupijos sinodo sesijose (kan. 463 § 1, 7º).

Priklausymas vyskupijos taryboms. Kaip nurodo kan. 497, 2º, kai kurie iš dekanų privalo būti vyskupijos kunigų ir konsultorių tarybos bei vyskupijos pastoracinės tarybos nariais.

3. Dekano vaidmuo sprendžiant (ne)laidotuvių problemą

Situacija Kanonų teisės kodekse nėra aiškiai apibrėžta, bet jei dėl to kyla tikinčiųjų ir vietos klebono konfliktas, vyskupas dažniausiai siunčia pas dekaną. Kokį sprendimą dėl laidotuvių turėtų priimti kiekvienas kunigas ar dekanas? Visais atvejais Bažnyčia ragina prieš laidotuves ar po jų aukoti šv. Mišias už velionį, kviečia jose gausiai dalyvauti mirusiojo artimuosius ir visą bendruomenę. Apeigų tvarka parenkama atsižvelgiant į sąlygas ir tradiciją. Kunigo pastoracinis menas reikalauja ne bartis, o kviesti priimti sakramentus, atversti žmones meile ir tiesa. Dažnai priminti, paaiškinti, kad žmonės turėtų aiškią nuomonę, kas laukia vienu ar kitu atveju. Pastoracinis taktas reikalauja neatstumti žmonių, nesudaryti sąlygų sektoms ar bedievybei plisti.

Kardinolas A. J. Bačkis cituoja Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukciją: „Gavę žinią apie mirtį, ganytojai privalo ne tik labai atsargiai vertinti kiekvieną mirusįjį ir jo mirties aplinkybes, bet ir atsižvelgti į namiškių skausmą bei krikščioniškojo gyvenimo sąlygas. Ypač tekreipia jie dėmesį į laidotuvių proga liturginėse iškilmėse dalyvaujančius ir Evangelijos klausančius nekatalikus arba nepraktikuojančius, retai bažnyčią lankančius ar net visai tikėjimo netekusius katalikus.“[xi] Kan. 1183 aiškiai nurodo, ką galima laidoti pagal bažnytines apeigas: katechumenus, nes jie prilygsta tikintiesiems; nekrikštytus kūdikius, jeigu tėvai norėjo, bet dar nesuspėjo jų pakrikštyti (kunigas privalo gauti vietos ordinaro leidimą); krikščionis (ne katalikus), jeigu neprieštarauja jų testamentinei valiai, o artimieji negali rasti savo konfesijos dvasininko (vietos ordinaras, duodamas leidimą, taip pat įvertina visas aplinkybes).

Kan. 1184 išvardijama, ko negalima laidoti: žinomų apostatų, eretikų, schizmatikų; pasirinkusių kūno kremavimą dėl krikščioniškam tikėjimui priešingų motyvų; kitų viešų nusikaltėlių, kurių neįmanoma laidoti, nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo. Tiesa, paskutinį dešimtmetį Bažnyčios požiūris dėl kremacijos labai pasikeitė. Kremacija gali būti vertinama neigiamai, nebent ja norima paniekinti krikščioniškas tradicijas. Šiandien kremacija dažniausiai pasirenkama dėl atstumų ir kitų nepatogumų.

Kanonų teisės kodekse kalbama apie visus asmenis: ir apie ateistus, ir apie tuos, kurie kovojo prieš Bažnyčią, žemino bei niekino ją (pateisinama ir suvokiama geros valios kritika), o prieš mirtį neatsisakė savo pažiūrų arba nepriėmė Ligonių patepimo sakramento. Neužtenka to, kad jie buvo pakrikštyti, dar reikia sakramentinio bendravimo, nuolatinės vienybės su Bažnyčia ar bent fakto, jog jie nebuvo atsiskyrę nuo jos. Aiškiai nustatyta, kaip elgtis su tais, kurie pasisakė prieš Bažnyčią ir gyveno nesilaikydami Bažnyčios įstatymų. Jie negali būti laidojami pagal bažnytines apeigas. Svarbiausia, kad kunigas (ypač tada, kai negalima laidoti pagal bažnytines apeigas) gebėtų švelniai, taktiškai paraginti velionio (-ės) artimuosius ateiti į bažnyčią pasimelsti, susikaupti ir atlikti išpažintį[xii].

Nėra gerai kategoriškai vertinti tuos, kurie buvo pakrikštyti, bet seniai apleidę velykinę išpažintį; arba retkarčiais lankė bažnyčią, bet nepraktikavo. Jei vėliau rodė palankumą religijai, tikėjo Dievą ar kitais būdais atgailavo, galima juos laidoti pagal bažnytines apeigas ir atitinkamai pamoksle atskleisti, kad gerbė Bažnyčią arba jai padėjo[xiii].

Tie, kurie lankė bažnyčią, turėjo gerą valią tikėjime, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių jų šeimai iširus, nors ir gyveno be Santuokos sakramento, tokiu atveju, tikėkimės, kad šie tikintieji, mūsų broliai ir seserys suras Dievo gailestingumą ir palaimą amžinybėje. O senatvėje, kurie jau gyvena kaip brolis su seserimi, gali priimti sakramentus, todėl tokius galima laidoti pagal bažnytines apeigas.

Kiekvienas savižudis, prieš žengdamas paskutinį žingsnį, būna pakrikusios arba jau visai ligotos nervų sistemos. Todėl jei savižudis tikėjo ir lankė Bažnyčią, vadinasi, jį galima laidoti pagal bažnytines apeigas, jeigu nėra kitų kliūčių. Kas kita, jei savižudis nebuvo tikintis – tada taikoma ta pati išlyga, lyg jis ir nebūtų norėjęs katalikiškų laidotuvių. Pagal bažnytines apeigas gali būti laidojami Bažnyčios nariai, kurie jai priklausė. Tokiais atvejais tinka kan. 1184 § 3 nuostata – reikia žiūrėti, kad laidojant nebūtų papiktinti tikintieji. (Gal kartais tinka kompromisinis variantas, pavyzdžiui, aukoti šv. Mišias, o velionį (-ę) palydėti tik nuo kapinių (nepriimant karsto į bažnyčią.)

Kan. 1185 griežtai nurodyta: „Jei asmuo nelaidojamas bažnytiškai, jam turi būti atsakytos ir bet kokios laidotuvių mišios.“ Anksčiau kunigai aukodavo šv. Mišias už visus N giminės mirusiuosius, taigi kartu melsdavosi ir už netikėjusiuosius. Šiandien naujajame Laidotuvių apeigyne yra įvairiems atvejams Vyskupų Konferencijos patvirtintos įvairios maldos, reikia pasirinkti pagal situaciją.

Dėl keblesnių situacijų kanonas liepia atsiklausti vietos ordinaro (kan. 1184 § 2). Kanonų teisės kodeksas leidžia regioninei ar nacionalinei Vyskupų konferencijai nustatyti laidotuvių tvarką (pavyzdžiui, galima pasitikti prie kapinių vartų ir kunigui atlikti apeigas, dalyvaujant visiems susirinkusiems; ar, kur jau yra susiklostęs paprotys, atlydėjus į bažnyčią ir pradėjus Mišiomis baigti apeigomis prie kapo duobės). Lietuvos Vyskupų Konferencija patvirtino tris suaugusiųjų katalikiško laidojimo būdus. „Pirmasis dar plačiai praktikuojamas kaimuose – apeigos, kuriomis atsisveikinama su mirusiuoju prie jo kūno (karsto), atliekamos šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir kapinėse. Antrasis, vis labiau tampantis papročiu miestuose, – apeigos atliekamos šarvojimo vietoje ir prie kapo duobės. Trečiasis būdas – apeigos atliekamos tik šarvojimo vietoje arba prie kapo duobės.“[xiv]

Labai pageidautina siekti vienodumo pastoracijoje. Tai galima vienybėje su ordinaru, vykdant Vyskupų konferencijos nutarimus ir BTK nurodymus. Ypač jautri tema yra laidotuvės ir psichologinė įžvalga reikalauja žmones auklėti tikėjime, paguosti juos nelaimėje, bet neprarandant Bažnyčiai dvasinio veido, principų (tai ne laidotuvių biūras, kad visus iš eilės būtų siekiama palaidoti). Vengiami kraštutinumai, kai vieniems kunigams užtenka, kad pakrikštytas, o kiti dvasininkai „kabinasi“, pvz., kad vyras nebuvo priėjęs velykinės išpažinties ar panašiai, neperlenkime lazdos. Tokiu atveju paliekama Dievo gailestingojo teismui Dažniau per pamokslus reikia informuoti žmones, kada ir kokie negalima palaidoti su bažnytinėmis apeigomis. (Tik prisiminkime, kai rodė per televizijos laidoje su plakatais: “mes išstojame iš Bažnyčios”).

Tegul paskutinioji procesija nueina tuo pačiu keliu, kokiu vaikščiojo būdamas gyvas. Bažnyčia nėra laidotuvių biūras, o institucija, kuri išreiškia savo mylimiems vaikams paskutinę pagarbą. Jokiu būdu negalima nustatyti taksų. (O jeigu atėjusieji klausia, tai atsakykime: “kiek Jūs galite, nenusiskriauskite, aišku ir mums reikia atsilyginti ir bažnyčios tarnams…). Gaila, kad paskutinuoju metu padaugėjo tokių incidentų dėl laidotuvių. Jeigu jau kunigas nepragyvena, tai turėtų žiūrėti ordinaras, kaip jam padėti, bet kunigo dvasinis taktas privalo išlikti. Čia norėtųsi Ordinarų daugiau dėmesio.

Kai kurie kunigai  praleidžia gražią progą apaštalauti, laidodami be karsto bažnyčioje. Ryte mišios, o paskui palydi iš namų arba iš šarvojimo salės. (Tiesa, kai kur miestuose vežti į bažnyčią karstą yra neįmanoma). Čia irgi galėtų suvaidinti didelį vaidmenį dekanai kunigų dekanalinėse konferencijose, aptardami galimybes. Liturgija yra tokia svarbi ir kilni kunigo pareiga, kad negalima skubėti, formaliai atlikti apeigas, o reikia siekti, kad apeigomis priverstume žmones susimąstyti apie amžinąjį gyvenimą. Žiūrėtina, kad laidotuvės vyktų sklandžiai, kunigas nepavėluotų atvykti, kur galima, ir vargonų muzikai palydint. Ordinarai, išleidę potvarkius tegul irgi nuosekliai teprižiūri, kada galima, o kada netinka laidoti su bažnytinėmis apeigomis.

Nepageidautina šventinti duobę tiems, kurie nelankė bažnyčios, gal net niekino tikėjimą. Tokio velionio artimieji turi suvokti, kad jei nebijojo gyventi be Dievo, tai ir paskutinė procesija lydi jį (ją) be bažnytinės pagarbos. Bažnyčia privalo likti ištikima savo principams.

Išvados

Vyskupui labai svarbu pasirinkti tinkamą dvasingą kunigą, kuris galėtų būti jo ir kunigų tarpininkas. Dekano, kaip tarpininko, pareigos labai svarbios Katalikų Bažnyčioje. Jis prižiūri dekanato kunigų pastoracinę ir administracinę veiklą, rūpinasi kultūriniu ir religiniu švietimu. Ypač dėmesingai dekanas turi vizituoti parapijas.

Dekanas pažįsta savo aplinką, geba geriausiai įgyvendinti ir bendrosios, ir dalinės teisės nuostatas dekanate, todėl gali objektyviai spręsti konfliktus, problemas ir daug pagelbėti Ordinarui.

Pastoracijoje pageidautina laikytis bendrai priimtų principų. Būtina tartis su ordinaru, vykdyti Vyskupų konferencijos nutarimus ir Kanonų teisės kodekso nurodymus. Ypač aktuali tema – laidotuvės. Būtina auklėti žmones per tikėjimą, guosti juos nelaimėje, bet nepažeisti Bažnyčios principų.

Kai kurie kunigai praleidžia tinkamą progą apaštalauti, laidodami be karsto bažnyčioje. Liturgija yra labai svarbi ir kilni kunigo pareiga, tad negalima skubėti, formaliai atlikti apeigas. Tam įtaką galėtų daryti dekanai – turėtų aptarti galimybes kunigų dekanų konferencijose.

Būtina vengti kraštutinumų sprendžiant dėl laidotuvių pagal bažnytines apeigas. Per pamokslus reikia dažniau informuoti žmones, kada negalima laidoti pagal bažnytines apeigas. Bažnyčia yra institucija, turinti išreikšti paskutinę pagarbą, bet ir privalanti laikytis kanonų teisės principų. Ordinarai išleidžia potvarkius, tad nuosekliai teprižiūri, kada turi būti leidžiama laidoti pagal bažnytines apeigas, o kada ne. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis primena: „Katalikų Bažnyčia, žvelgdama į kiekvieno savo nario gyvenimo liudijimą, nenusako nei vieno žmogaus amžinojo likimo, visus pavesdama Dievo gailestingumui ir teisingumui. Tik vienas Dievas iki galo pažįsta žmogaus širdį, jo motyvus ir siekius.“[xv]

NUORODOS


[i] Apie teritorinį suskirstymą žr. Lenzenwerger J., Stockmeier P., Amon K., Zinnhobler R. Katalikų Bažnyčios istorija. Vilnius: Katalikų pasaulis. D. 1. 1996. P. 302.

[ii] Paulius VI. M. P. Sanctae Ecclesiae. Norme per l’applicazione di alcuni decreti del Concilio. 1, 19, § 1 // Enchiridion Vaticanum. Bologna. 1989. Vol. 2.

[iii] Dekretas Christus Dominus // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius: Aidai. 2001. Nr. 29.

[iv] Direttorio pastorale dei Vescovi: continuità increspata. Nr. 187, 3 // Regno–att. Nr. 8. 2004. P. 248.

[v] Dekretas Christus Dominus. Ten pat. Nr. 30, 1.

[vi] Codex Iuris Canonici. Libreria editrice Vaticana. 1983. P. 169.

[vii] Pawluk T. Prawo kanoniczne wedlug Kodeksu Jana Pawla II. Olsztyn. 2002. T. 1. P. 245.

[viii] Dekretas Presbyterorum ordinis // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Ten pat. Nr. 17.

[ix] Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas apie katechezę mūsų laikais Catechesi tradendae. 1979 10 16. Nr. 48. // http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_paraginimai/catechesi-tradendae.html. Žiūrėta 2011 05 10; AAS 71 (1979) 1277–1340; Dievo kulto kongregacija. Instrukcija Actio pastoralis. 1969 05 15; AAS 61 (1969) 809; Institutio Generalis Missalis Romani. 1970 03 26. Nr. 41, 42, 165.

[x] Codex Iuris Canonici. Libreria editrice Vaticana. 1983. P. 48.

[xi]Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcija. Laidojimo apeigos. 1996 02 22 // http://www.lcn.lt/b_dokumentai/Lietuvos_vyskupu_rastai/LVK-instr_laidojimo-apeigos1996.html. Žiūrėta 2011 05 10.

[xii] Kardinolas A. J. Bačkis. Ten pat.

[xiii] Chiappetta L. Il codice di diritto canonico. Commento giuridico pastorale. Vol. II. Napoli. 1988. P. 307.

[xiv] Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcija. Laidojimo apeigos. Ten pat.

16 Kardinolas A. J. Bačkis. Ten pat.

LITERATŪRA

1.        Chiappetta L. Il codice di diritto canonico. Commento giuridico pastorale. Vol. II. Napoli. 1988.

2.        Codex Iuris Canonici. Libreria editrice Vaticana. 1983.

3.        Dekretas Christus Dominus // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius: Aidai. 2001.

4.        Dekretas Presbyterorum ordinis // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius: Aidai. 2001.

5.        Dievo kulto kongregacija. Instrukcija Actio pastoralis. 1969 05 15. AAS 61 (1969) 809.

6.        Direttorio pastorale dei Vescovi: continuità increspata. Nr. 187, 3 // Regno–att. Nr. 8. 2004. P. 248.

7.        Institutio Generalis Missalis Romani. 1970 03 26. Nr. 41, 42, 165.

8.        Kardinolas A. J. Bačkis. Laidojimo apeigomis ir išoriniu iškilmingumu neturėtų būti išskiriami asmenys ar luomai // http://m.lrytas.lt/-12780597561277313730-kardinolas-a-j-ba%C4%8Dkis-laidojimo-apeigomis-ir-i%C5%A1oriniu-i%C5%A1kilmingumu-netur%C4%97t%C5%B3-b%C5%ABti-i%C5%A1skiriami-asmenys-ar-luomai.htm. Žiūrėta 2011 05 10.

9.        Lenzenwerger J., Stockmeier P., Amon K., Zinnhobler R. Katalikų Bažnyčios istorija. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1996. D. I.

10.     Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcija. Laidojimo apeigos. 1996 02 22 // http://www.lcn.lt/b_dokumentai/Lietuvos_vyskupu_rastai/LVK-instr_laidojimo-apeigos1996.html. Žiūrėta 2011 05 10.

11.     Paulius VI. M. P. Sanctae Ecclesiae. Norme per l’aplicazione di alcuni decreti del Concilio Vaticano II 6 agosto 1966 // Enchiridion Vaticanum. Bologna. 1989. Vol. 2.

12.     Pawluk T. Prawo kanoniczne wedlug Kodeksu Jana Pawla II. Olsztyn. 2002. T. 1.

13.     Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas apie katechezę mūsų laikais Catechesi tradendae. (1979 10 16) // http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_paraginimai/catechesi-tradendae.html. Žiūrėta 2011 05 10. AAS 71 (1979) 1277–1340.

Nuotrukoje: Robertas Pukenis, šios mokslinės studijos autorius.

Robertas PUKENIS

THE DUTIES OF A DEAN IN DIOCESE

Summary

This article thoroughly reviews the duties of a Dean according to partial and common law. He is the joining link between the Ordinary and local priests. His duties include not only visiting the parishes, but also taking care of priests’ intellectual and spiritual education by showing his own efforts.

The Dean mainly coordinates priests’ pastoral activities beyond the borders of parishes. It is especially important to advise the priests on how to administrate Church’s property in order not to waste but to allocate it to the public. People’s donations should be used for honourable apostolic purposes. The Church seeks for the priests not to exceed the living standards of an average citizen, but to live in a modest, evangelical way. It is also mentioned in the article that the legal base in Lithuania is not arranged yet. It is a pity that the Church pays less attention to the Catholic press. The Dean has to take interest in the activities of the Council of Pastoral Care and the Council of Economical Affairs of his parish.

He is responsible for ensuring that the orders of the Bishop are being implemented, looking after senior priests, taking care of the funerals. The issue of the funerals is also discussed in this article as priests consider this issue differently. Some state that the most important thing for a person is to be baptized; others stress the importance of the membership in the community. Priests have to follow not only cannons, but also the regulations of the Conference of Lithuanian Bishops when considering who cannot be buried with Church’s rituals.

There are three ways of burying the decedents in Lithuania. The homogeneous method of refusing to burry a decedent could lead to a better tact of the priests and would be an efficient mean of education. If a person contradicted with God’s commandments and did not change his ways before death, he/she would not be suitable for Church’s funeral services. Though, in all cases priests should invite the relatives of the late to participate in the Mass and express condolences and deliver a sermon about God’s love and mercy without hurting the relatives. Sadly, this important area is abandoned in many parishes. The liturgy teaches us that we must be able to relate death with life.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: dekanas, teisinės nuostatos, kanonai.

KEY WORDS: dean, legal regulations, cannons.

Robertas PUKENIS – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete bažnytinės ir civilinės teisės daktaras, italų civilinės teisės daktaras, Viešojo administravimo katedros docentas. Darbovietės adresas: Gedimino g. 44, 44240 Kaunas. El. paštas rev.pukenis@takas.lt.

Robertas PUKENIS – Doctor of Church and Civil Law, doctor of Italian Civil Law, docent at Department of Public Administration at Faculty of Political Science and Diplomacy of Vytautas Magnus University. Address of a working place: Gedimino g. 44, 44240 Kaunas. E-mail: rev.pukenis@takas.lt.

2011.09.15

 

 


Prisijunkite prie diskusijos