Dėl buvusio Rygos omonininko Lietuva rizikuoja susipykti su Latvija


Print

Lietuva rizikuoja susipykti su Latvija. Oficialia susipykimo priežastimi gali tapti Medininkų žudynių byla. Latvijos Generalinė prokuratūra neleidžia Lietuvai teisti buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino pagal 100-ąjį straipsnį, numatantį atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui Lietuvos prokurorų pageidaujamoje apimtyje.

Tiksliau tariant, latviai nesutinka, kad prie lietuviškųjų karo nusikaltimų epizodų lietuviai prijungtų dar ir latviškuosius “nusikaltimus žmoniškumui”.

Mat latviškųjų epizodų tiesiog nėra. Latvijos generalinė prokuratūra neturinti jokių žinių, duomenų ir faktų, leidžiančių manyti, jog Latvijoje K.Michailovas būtų dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėjęs civilius gyventojus, juos kankinęs, žeminęs ar net žudęs.

Šiandien Latvijos teisėsauga buvusiam OMON milicininkui neturi jokių pretenzijų. K.Michailovas – Nikulinas už savo veiklą OMON struktūrose jau teistas Latvijoje. Bet ne dėl žmogžudysčių sunkinančiomis aplinkybėmis, kai gyvybė atimama oficialiems valstybės pareigūnams, ar karo nusikaltimų, kai prievartaujami ir žudomi su valstybinėmis struktūromis nesusiję civiliai gyventojai.

Latvijos Generalinė prokuratūra keletą kartų oficialiai informavo Vilnių, jog K.Michailovas kaip omonininkas Latvijoje buvo teistas viso labo už tarnybinių įgaliojimų viršijimą lygtine laisvės atėmimo bausme. Žodžiu, bausmę jau seniai atliko, ir nei Latvijos slaptosios, nei Latvijos specialiosios tarnybos jam neturi jokių pretenzijų.

Taigi Latvijos teisėsauga pasielgė itin korektiškai, solidžiai. Nepakenktų net pabrėžti – pasielgė bičiuliškai, broliškai. Šį omonininką oficialioji Ryga mums atidavė tam, kad mes galėtume jį teisti už nusikaltimus, padarytus Lietuvos teritorijoje. Atidavė demonstruodama absoliutų pasitikėjimą: jei broliai lietuviai reikalauja K.Michailovo galvos, vadinasi, kaltę patvirtinančių įrodymų turį užtektinai. Žodžiu, Latvija atidavė savo pilietį be menkiausių dvejonių.

Bet įsidėmėkime – ne dėl karo nusikaltimų, įvykdytų Latvijoje, ir ne dėl kriminalinių nusikaltimų, atliktų Latvijos žemėje. Prieš keletą metų į mūsų teisėsaugos rankas savo pilietį Latvija atidavė tam, kad mes galėtume jį teisti už nusikaltimus, padarytus Lietuvos teritorijoje. Tokią poziciją Latvijos teisėsauga ne sykį oficialiai išdėstė oficialiuose dokumentuose, ir anksčiau, ir šiais metais siųstuose Lietuvos prokurorams. Į Lietuvos teisinius reikalus oficialioji Ryga pabrėžia nesikišanti. Bet Latvija tuo pačiu nenorinti, jog mes bandytume kištis į jos vidaus reikalus ir teisingumo procesus.

Savo poziciją dėl buvusio omonininko likimo Latvijos generalinis prokuroras išguldė net viešai – vienai Latvijos televizijai. Mat mūsų Generalinės prokuratūros atstovai iki šiol elgiasi taip, tarsi neigiamo Latvijos kolegų atsakymo nė nebūtų.

Kokia pusė šiuo konkrečiu atveju elgiasi solidžiau, tegul sprendžia portalo Slaptai.lt skaitytojai. Mano supratimu, solidumo trūksta būtent Lietuvos prokurorams. Prieš keletą metų jie reikalavo, kad, remiantis Europos arešto orderiu, Latvija atiduotų savo pilietį, kaltinamą Lietuvoje įvykdžius žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis, kai gyvybė atimama ne mažiau kaip dviems oficialias pareigas ėjusiems valstybės pareigūnams. Latviai neprieštaravo tokiam Lietuvos generalinės prokuratūros sprendimui. Nepamirškime – pateikti įrodymų nereikalavo. Nereikalavo, nes demonstravo absoliutų pasitikėjimą.

Lietuvos Vilniaus apygardos teismas Latvijos pilietį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Nenuostabu, kad šį nuosprendį Lietuvos apeliaciniam teismui apskundė pats K. Michailovas ir buvusio OMON milicininko advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė.

Kalėjimas iki gyvos galvos – pati griežčiausia bausmė šalyse, kuriose panaikinta mirties bausmė. Būtų naivu manyti, jog apkaltintasis ir jo gynėjai nebandytų skųsti šitokio baisaus nuosprendžio. Be to, K.Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai turi puikų pretekstą skundui – byloje nėra K.Michailovo kaltę patvirtinančių įrodymų. Jei netikite, jog buvęs omonininkas nuteistas be jo kaltę patvirtinančių įrodymų, atidžiai perskaitykite Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagą. Būsite šokiruoti. Įrodymų nėra. Nė vieno.

Galų gale atkreipkite dėmesį į Medininkų žudynių bylą tyrusių prokurorų viešas kalbas – nė sykio nebuvo įvardintas nė vienas konkretus K.Michailovo kaltę pagrindžiantis įrodymas, užsiminta tik apie kažkokį mistinį “kaltę patvirtinančių įrodymų visetą”, kurio turinio ir jo sudedamųjų dalių iki šiol nesugebama atskleisti  bei paaiškinti visuomenei.

Ką jau bekalbėti apie šio nusikaltimo teisinę kvalifikaciją, pritaikytą pagal daugiau nei dešimtmečiu vėliau atsiradusį baudžiamojo kodekso straipsnį, pažeistus senaties terminus, galiojusius 1991-ųjų liepos mėnesį padarytiems nusikaltimams. Omenyje turiu oficialųjį 10-ies metų senaties terminą, jei kaltinamasis nesislapstė, 15-os metų senaties terminą, jei kaltinamasis slapstėsi, ir Lietuvos prokurorų kažkodėl pateikiamą pailgintą 20-ies metų senaties terminą. Beje, skaičiuojant senaties terminus, nepamirškime aplinkybės, jog K.Michailovas, gyvendamas Latvijoje, nuo šios šalies teisėsaugos niekad nesislapstė, nes oficialioji Ryga visuomet žinojo, kur jį surasti.

Tačiau keisčiausia, kad Lietuvos prokurorams palankų Vilniaus apygardos teismo sprendimą skųsti sumanė ir … patys teismui medžiagą atidavę prokurorai. Jie staiga pakeitė poziciją – esą buvusį omonininką derėjo teisti būtent ne kaip kriminalinį, o kaip karo nusikaltėlį. Šį sprendimą greičiausiai paskatino lietuviškosios politinės nuotaikos. 2011 metų kovo mėnesį Lietuvoje ypatingos skubos tvarka buvo priimtas 100-asis straipsnis, įvardinantis baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimus. Šio straipsnio ypatumas – karo nusikaltimams senaties terminų nepritaikysi. Karo nusikaltimai gali būti tiriami kad ir šimtą metų.

Lietuvos prokurorų sprendimą Medininkų žudynėse ieškoti karo nusikaltimų galima suprasti. Per dvidešimt metų Lietuvos teisėsauga nesugebėjo išnarplioti valstybei svarbios bylos. Tad senaties terminų panaikinimas – labai svarbus momentas. Jis tarsi leidžia turėti vilties, jog Medininkų žudikams atpildo vis tiek nepavyks išvengti. Jei per du dešimtmečius šioje istorijoje nepasistūmėta į priekį, tai gal bus pasiekta rimtesnių rezultatų po 30-ies ar 40-ies metų?

Ir vis dėlto teisė reikalauja griežto tikslumo. Bet kokiam žmogžudžiui karo nusikaltimų neprikergsi. Čia būtini trys elementai: sistemiškumas, masiškumas, o aukomis gali būti pripažįstami tik civiliai gyventojai. Tad akivazdu, jog tuos, kurie 1991-ųjų liepos mėnesį išžudė mūsų pareigūnus Medininkų muitinės poste, nėra paprasta apkaltinti grubiais nusižengimais žmoniškumui. Medininkų muitinės poste tą lemtingąją naktį budėjo ne civiliai gyventojai, o ginkluoti valdžios pareigūnai. Šio fakto nepaneigsi, net jei esi didžiausias Lietuvos valstybės patriotas.

Tad akivaizdu, kad 100-asis straipsnis labiau tiktų tiems, kurie 1991-ųjų sausuio 13-ąją žudė ir mušė civilius gyventojus Vilniaus mieste. Tačiau Lietuvos prokuratūra bent iki šiol nepademonstravo nė vieno žingsnio, leidžiančio manyti, jog Sausio 13-osios nusikaltimai bus perkvalifikuoti į nusikaltimus žmoniškumui. Taigi bent jau kol kas akis bado akivaizdūs dvigubi standartai. Sausio 13-osios smurtautojams 100-asis straipsnis vis dar netaikomas. Medininkų smurtautojams 100-ąjį straipsnį pritaikyti stengiamasi bet kokia kaina, net nesurinkus įrodymų, kokie asmenys suorganizavo ir nužudė mūsų pareigūnus. Bet kokiu atveju dvigubi standartai – labai pavojingas dalykas. Ypač teisę gerbiančioms valstybėms.

Be to, jei Generalinės prokuratūros prokurorai Mindaugas Dūda (pakeitęs prokurorą Saulių Versecką) ir Rolandas Stankevičius vis tik siekia primesti atsakomybę už karo nusikaltimus, dar mažų mažiausiai būtina įrodyti, kas konkrečiai padarė šį nusikaltimą ir tai, jog Medininkų posto užpuolimas nebuvo vienintelė tų nusikaltėlių nuodėmė. Konkrečiau kalbant, jei trokštama buvusį eilinį OMON milicininką K.Michailovą paversti karo nusikaltėliu, būtina įrodyti, kad jis bent jau buvo Medininkų poste 1991-ųjų liepos 31-ąją, bei ką konkrečiai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis būtent jis nužudė. Taip pat reikia įrodyti, jog Medininkų posto užpuolimas – ne vienintelė jo nuodėmė.

Taigi į pagalbą mūsų prokurorai bandė pasitelkti Latvijos teisėsaugą. Bet bandymas buvo nesėkmingas. Latvijos prokurorai pasielgė principingai – griežtai laikydamiesi įstatymų. Latviai neleido Lietuvai Medininkų žudynių byloje apkaltinti K. Michailovo nusikaltimais Latvijoje, nes tokie epizodai jiems nežinomi. O Lietuva nepateikė nė menkiausių įrodymų apie neva egzistuojančius latviškuosius buvusio omonininko nusikalstamos veiklos epizodus.

Lietuvos prokuratūra atsidūrė ties suskilusia gelda. Lietuvos Apeliaciniam teismui adresuotame skunde mūsų prokurorai įrodinėja, jog Medininkų posto užpuolikai, be kita ko, masiškai ir sistemingai užpuldinėjo civilius ir juos žudė tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Gal šioje versijoje ir esama tiesos. Bet leiskite paklausti, ar mūsų prokurorai perėmė Latvijos kolegų funkcijas bei įgaliojimus ir kuo čia dėtas K.Michailovas? Latvijos generalinė prokuratūra aiškiai pasakė, jog šiam savo piliečiui ji neturinti pretenzijų. Juolab – dėl nusikaltimų prieš civilius.

Negalima nesutikti, jog Lietuvos teritorijoje iki Medininkų skerdynių buvo užpuldinėjami muitinės postai, o ten budėję mūsų pareigūnai – mušami, žeminami. Ne vieną ir ne du kartus. Bet vėl leiskite nusistebėti – kuo čia dėtas Latvijos omonininkas K.Michailovas? Juk Lietuvoje 1990 – 1991-aisiais siautėjo būtent Vilniaus OMON smogikai. Latvijos omonininkai nėra šventi. Jie anuomet taip pat nesėdėjo sudėję rankų. Bet jie siautėjo Latvijos teritorijoje. O gal prokurorai M.Dūda ir R.Stankevičius turį įrodymų, jog ir kitus Lietuvos muitinės postus puldinėjo ne Lietuvos, o būtent Latvijos omonininkai, įskaitant ir K.Michailovą? Tokių duomenų byloje šiuo metu nėra. Ir niekada nebuvo.

Liūdniausia, kad mūsų Generalinė prokuratūra, sulaukusi nepalankaus Latvijos kolegų atsakymo, bandė apsimesti nieko negavusi, esą oficialioji Ryga viską leidusi ir neprieštaravusi. Kaip neprieštaravo, jei labai konkrečiai pabrėžė reikalaujanti pašalinti iš kaltinimo K. Michailovui bet kokias nuorodas į Latvijos teritoriją ir užuominas apie Latvijoje padarytus nusikaltimus. Jei Lietuvos prokuratūra būtų laiku reagavusi į šį reikalavimą ir bent jau pateikusi motyvuotą atsakymą, nebūtų buvę ir to Latvijos generalinio prokuroro interviu, pasirodžiusio Latvijos televizijoje.

Šių eilučių autoriui keista dar ir dėl to, jog Latvijos generalinės prokuratūros vadovo žodžius, išguldytus viešai, puolė komentuoti ne Lietuvos generalinis prokuroras, ko reikalautų elementarus mandagumas ir pareigybinė subordinacija, o viso labo eilinis Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Mindaugas Dūda, nors ir užimantis svarbias bei atsakingas pareigas. Kai kurie Lietuvos televizijų kanalai paskelbė prokuroro M. Dūdos nuomonę apie Latvijos Generalinio prokuroro interviu. Kaip suprasti prokuroro M.Dūdos komentarus – esą Latvijos pusė galbūt ne viską tiksliai supratusi?

O gal pirmiausiai susitvarkyti derėtų savame kieme? Klokite ant stalo K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančius įkalčius, ir nebeliks jokių bėdų. Atpuls bet kokie teisiniai ir moraliniai keblumai. Nebereikės susirašinėti su kolegomis Latvijoje ir svarstyti, kuris kurį neteisingai suprato. Tačiau svarbiausio dalyko – įrodymų – vis dar nėra.

Rugsėjo 3-iąją po vasaros pertraukos į posėdį vėl renkasi Lietuvos Apeliacinis teismas. Darbotvarkėje – skandalingoji Medininkų žudynių byla. Įdomu, kokios taktikos laikysis mūsų prokurorai dabar, viešai išaiškėjus nepalankiai Latvijos Generalinės prokuratūros pozicijai?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.08.27


Prisijunkite prie diskusijos