Demokratijos patikra melo detektoriumi


Print

Dar 2008 spalį būsimasis ministras savo ištikimiausiems bendražygiams pristatė artimiausių penkerių metų veiklos planą, kurio vizija – stabilios ekonominės ir politinės valdžios sutelkimas savo rankose.

Šalyje ketinama sukurti stipriausią privačią saugos bendrovę, kuriai tariamą konkurenciją sudarytų per tarpininkus valdomos firmos, plečiamos visą apimančias saugos paslaugos… Ekonominiu valdžios perėmimo pamatu tapusi saugos bendrovė viešumoje turi būti atsieta nuo politiku virtusio verslininko, tačiau parduoti firmos jokiu būdu negalima. Kuriama sava partija, savų ir svetimų politikų pasiklausymo ir sekimo sistema. Veiklos principai apibendrinti taip: maksimalios pastangos siekiant iki minimumo mažinti mokesčių naštą, skatinti korupciją ir protekcionizmą.

Ne, tai ne Lietuvos, bet Čekijos įvykių apžvalga. Jau savaitę šią šalį krečia didžiulis politinis skandalas: viešumon iškilo dokumentai apie vienos valdančiąją koaliciją sudarančios partijos veiklą. Į Viešaisiais reikalais (Veci Verejny) pasivadinusią partiją vertėtų pažvelgti įdėmiau. Beveik vienuolika procentų balsų pastaruosiuose parlamento rinkimuose gavusi partija išpopuliarėjo tik rinkimų išvakarėse, kai jos pirmininku netikėtai tapo garsus komercinės televizijos veidas Radekas Johnas.

Aiškesnių nuostatų neturinčios, savo veiklą visų iki tol buvusių partijų – vadinamųjų politinių dinozaurų – niekinimu grindžiančių Viešųjų reikalų tikruoju šeimininku pasirodo buvo partijai net nepriklausantis, tačiau jos sąraše kandidatavęs, o vėliau susisiekimo ministru tapęs Vitas Barta. Šiandien didžiuoju mistifikatoriumu vadinamas Barta per savo, o vėliau brolio valdomą privačią saugos bendrovę ABL sukūrė sekimo ir papirkinėjimo sistemą ir sėkmingai artėjo prie svarbiausio siekio – visos šalies politinės ir ekonominės valdžios sutelkimo savo rankose.

Deja, mes neturime imuniteto prieš tokias politines karštines, kokia dabar krečia Čekiją. Todėl turėtume įdėmiai analizuoti šios negalios politinius simptomus ir galbūt pasimokyti. Profilaktika ir prevencija yra ne vien medicinos terminai.

Apmirusią, o dar geriau – naują – partiją ne tik Lietuvoje nesunkiai gali atgaivinti iš televizijos ekrano išspirtas populiarus veidas. Tačiau tokiu būdu galima susirinkti tik protesto balsus. Demokratine save laikanti šalis negali uždrausti klounui kandidatuoti į parlamentą, o parlamentarui pigiais juokais linksminti publiką. Pati publika, o svarbiausia politikai turi kurti ne taisykles ir draudimus, bet atmosferą, kurioje paikų pramogų pasaulis nesimaišytų su rimtais darbais. Bet kokiam politikui turėtų būti gėda stovėti prie auksinių svogūnų bei panašių produktų besidriekiančiose eilėse.

Čekų politinė krizė mums turėtų priminti ir prieš septynerius metus Lietuvoje plačiai linksniuotą planą Strekoza – Laumžirgis. Tai tikrai nėra unikalus ar vienetinis reiškinys, veikiau Vidurio ir Rytų Europos politinio gyvenimo kasdienybė. Kas šiandien pasakys, ar dabartinė Lietuvos ir Lenkijos santykių įtampa yra tik trumparegiškos Valdo Adamkaus užsienio politikos padarinys, kai bendraujant su Varšuva orientuotasi tik į vieną tarpusavyje susipriešinusių lenkų politikų pusę, pamirštant kitus. O gal tai eilinė laumžirgio mutacija.

Verslumą politikoje šiandien daug kas lygina su racionalumu. Tokiems nemaloniems palyginimams pamatą suteikia besitęsiantis merų rinkimų sezonas, daug kur tik didinantis nusivylimą politika. Žmones skaudžiai žeidžia užkulisinių žaidimų ciniškumas. Demokratinėje valstybėje reiktų gerbti rinkimus laimėjusį oponentą. Tačiau Lietuvoje pamirštame tradiciją iniciatyvą burti daugumą suteikti tam, kas turi daugiausiai mandatų. Jeigu pirmajam nepavyksta, tik tada darbo imasi antrasis… Žinoma, viešumas ir skaidrumas derybas dažniausiai tik apsunkina. Tačiau arčiausiai rinkėjo esančiame savivaldybių lygmenyje tai nebūtų per didelė kaina, kurią mokėtume už demokratijos sutvirtinimą. Tačiau tradiciją gerbti laimėtoją paniekinome prieš gerą dešimtmetį vardan taip ir neužgimusios vadinamosios naujosios politikos.

Čekijos politinis skandalas, kuris labai tikėtina ne tik nuvers vyriausybę, bet tikriausiai ir paskatins naujus parlamento rinkimus, priminė Lietuvoje jau galbūt įgrisusią, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbią slapto telefoninių pokalbių pasiklausymo problemą. Ministras Vitas Barta naudojosi gerokai modernesne apsaugos bendrovės ABL paslauga. Prieš skambindamas jis savo telefone galėdavo surinkti specialią skaičių kombinaciją, tuomet jo pokalbį įrašinėdavo saugos bendrovės kompiuteris ir analizuodavo specialiu garso melo detektoriumi. Po kelių minučių vadinamasis užsakovas gaudavo žinutę su tyrimo rezultatais: tiesą sakė, ar melavo pašnekovas.

Nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Aleknonis.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją, lrt.lt.

2011.04.17


Prisijunkite prie diskusijos