Derybos su “draugais” dėl pilietybės


Print

Jaučiuos pasimetęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) sukeltų ginčų dėl LR pilietybės logikos dulkėse. Manyčiau, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę ir lietuviams – Tėvynę, turėjo pasikeisti ir buvusios išeivijos bendravimo su Lietuvos valstybe forma ir būdai.

 Atsistačius valstybei užsieniuose, Vyriausiasis Lietuvai Išlaisvinti Komitetas (VLIK-as) sustabdė veiklą užsienyje, veikę diplomatai perėjo LR UR ministerijos žinion.

Dalis mūsų tautiečių atsidūrė užsieniuose kaip bėgliai nuo priespaudos jau Rusijos caro okupacijos laikais. Dviejų pasaulinių karų ir kelių priešų okupacijų pasėkoje užsieniuose atsidūrė net kelios pabėgėlių nuo priespaudos kartos.

Kaip matome, vėliausioji, švelniai tariant – „pasitraukėlių“, karta sukelia jos Tėvynei Lietuvai didžiausią galvos skausmą. O tikrumoje šiuo metu karų ir okupantų ekonominiai ir dvasiniai nuteriotai Lietuvai atstatyti reikia stiprios dvasinės ir ekonominės sveikatos bei jos vaikų visų turimų smegeninių išteklių.

Deja, okupaciniais metais veikusi PLB, Lietuvai nepriklausomybę atkovojus, lyg to fakto nepripažintų, nepakeitė nei savo veiklos pobūdžio, net pavadinimo, kad ir į buvusį – „Užsienio Lietuvių Draugija“. (Jei tiksliai prisimenu?). „PLB“ vadovybė užsispyrusi laikosi ko tai panašaus į lietuvišką pasaulinę valdžią. Kai kurie jos reikalavimai, ypač LR pilietybės klausimu, dvelkia bandymu šokdinti LR vyriausybę pagal iš tono išėjusią geopolitinę muziką. Įdomiausia (o gal – keisčiausia), kad į „Pasaulio“ lietuvių bendruomenę nepriimami mes, – LR gyveną lietuviai. Lyg mes gyventume kitoje planetoje, kaip Venera ar Marsas.

Tai patyriau asmeniškai. Gyvendamas JAV daugelį metų buvau PLB nariu. Tikrumoje, jau apie 1950-sius metus buvau (L.B.) „Lietuvių Bendruomenės“ nariu, kai dar nebuvo nei JAV, nei Kanados, nei Australijos L.B. Mat Konektikuto valstijoje, Stamfordo mieste (netoli Niujorko), apie 50 dviejų kartų lietuvių ateivių, Lietuvos laisvės bylai ginti susibūrė į „Stamford Lithuaniam Community“ – Stamfordo Lietuvių Bendruomenę. Tik vėliau VLIK-as suorganizavo PLB. Ir staiga, grįžęs Lietuvon, esu išmetamas iš PLB! Nejaugi grįžimas Tėvynėn tapo nusikaltimu? Nemanau, kad PLB vadovybė taip mano.

Tad kur tokios rūšies tautos suskaldymo filosofinės šaknys? Matau tik vieną to kilmę: įsikabinimas į antilogišką polit-filosofinį melą, kad dalis Tėvynę palikusių tautiečių apjungia ir atstovauja visą tautą pagal okupacinius dėsnius. Okupaciniais metais, tarp kitų pareigų JAV Lietuvių Bendruomenėje, buvau ir delegatu Pasaulio Lietuvių Seime, Niujorke. Tada mes atstovavome ir okupanto nutildytą pagrindinę tautos dalį okupuotoje Lietuvoje. Todėl kantriai sėdėjau kamputyje ir klausiausi kalbų prieš keletą metų Vilniuje vykusiame PLB Seime. Tai gerokai praplėtė mano susivokimą dabartinės emigracijos ir LR pilietybės frontuose.

Pertraukos kavai metu pakalbinau jauną, gerokai pasireiškusią siūlymais, ką Lietuva turėtų daryti pasitraukėliams emigraciją palengvinti. Paklausiau: „Kada grįšite Lietuvon?“ Ji garsiai nusikvatojo ir, drauge su kita PLB seimūne, apipylė mane aiškinimais „kodėl ne“. Šiandien tie opūs klausimai, kaitinami PLB vadovų žarstomomis žarijomis, apsunkina bėdomis apsikrovusią LR valdžią.

Maloniai nustebino televizoriaus ekrane pagautas LR valdžios atstovo – Seimo nario Vytenio Andriukaičio prie politinės tikrovės priartinantis (maždaug toks) pareiškimas: „Juk užsieniuose gyvenantieji nežino tikrovės apie mokesčius Lietuvoje“. Jeigu užsienyje susidarys du trečdaliai balsuotojų, jie nulems LR mokesčių reikalus. Nors labai retai pasitaiko, kad mano ir V. Andriukaičio politinės pažiūros neginčytinai sutaptų, laikausi principo, kad palankiai vertintinas kiekvienas drąsiai pasakytas tiesos žodis, iš kur jis beateitų. Todėl sveikinu šį LR valdžios asmens pasakytą šviesą skleidžiantį žodį.

Tačiau manau, kad jei net 51 proc. balsuotojų susidėtų iš užsieniečių piliečių, Lietuvos valstybei būtų avarija. Nes, dabartinei „pilietybės“ diskusijų linkmei išsilaikius, diduma tokių balsuotojų būtų Lietuvą palikusių dėl skanesnio „sriubos šaukšto“. Tokie „piliečiai“, tikėtina, apdėtų mokesčiais LR pensininkus, kad patys galėtų srėbti tirštesnę „sriubą“. Todėl būkime kietesni diskusijose pilietybės (jos tikrumoje atsisakantiems) klausime ir kalbėkime su Užsienio Lietuvių Bendruomene, o ne su melagingos priedangos miglose tebeveikiančia, savas dienas atgyvenusia PLB.

Neseniai PLB pirmininkė mus čia įspėjo, jog jei nepatenkinsime PLB reikalavimų pilietybės reikaluose, prarasime Lietuvos „draugus“ užsieniuose. (2010 04 20 „Lietuvos žinios“ straipsnis „Lietuva gali likti be draugų“). Išeitų, kad jau dabar jie nebėra lietuviai, o tik Lietuvos „draugai“.

Negi tikrai vyksta tokios keistos derybos?

Vytauto Visocko nuotraukoje – straipsnio autorius Vilius Bražėnas.

2010.07.03


Prisijunkite prie diskusijos