Didysis lietuviškas paradoksas


Print

Praėjusios kelios savaitės labai panašios į ankstesnes dienas. Spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose, internetinėse erdvėse gausu triukšmingų diskusijų, kodėl mums reikalingos arba nereikalingos skalūninės dujos, kokią derėtų pasirinkti pensijos kaupimo formą, verta ar neverta turėti eurą, kaip vertintinas naujosios Vyriausybės šimtadienis…

LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės diskusijose įsimintina daug sykių skambėjusi pastaba, jog Lietuvos valdžios per dažnai kaitalioja senatvės pensijų skaičiavimo formules, ir didžiąjai visuomenės daliai, būtent tai, kuri negali pasigirti turėjusi solidžius atlyginimus, keblu atskirti pensijų kaupimo formulių privalumus nuo trūkumų. Ir nėra jokių garantijų, kad tos formulės artimiausiu metu vėl nebus patobulintos sunkiai besiverčiančiųjų sąskaita. Be to, Europos Sąjungos visuomenė sensta, tad pensininkų nuolat daugės, o dirbančiųjų – atvirkščiai. Argi pesimistinės prognozės nėra realiausios?

"Lietuvos ryto" televizijos laidoje "Nuoga tiesa", kuriai vadovauja aštrioji Rūta Janutienė, dėmesį patraukė pastaba, kad mes jau senokai nebeturime lito, nes mūsų finansinė politika, įstojus į Europos Sąjungą, reguliuojama ten, Briuselyje. Tik eurai, kuriais šiandien atsiskaitome Lietuvoje, kol kas dar vadinami litais. Žodžiu, mums anksčiau ar vėliau teks pamiršti litą.

Į klausimus, ar euro zonai neiškilusi žlugimo grėsmė, socialdemokratų atstovas Seime Gediminas Kirkilas tvirtino nemanąs, jog šitoks pavojus – realus. O jei vis tik euras žlugs, tai žlugs ir lietuviškasis litas, nes mes – sudėtinė Europos Sąjungos dalis. "Nuogoje tiesoje" kalbėjo ir buvęs premjeras Gediminas Vagnorius. Šis politikas nenorėjo sutikti su skeptikais, esą įsivedus eurą kainos Lietuvoje šoktelės, nes jos bus apvalinamos, kaip visuomet, ne pirkėjų, o pardavėjų labui. Lietuvos gidų atstovas tautininkas Ričardas Garuolis akcentavo, jog į Lietuvą atvykstantys turistai iš eurą įsivedusių šalių dažnai keikia šią valiutą. O ir estai vargu ar labai džiūgauja turį eurą. Tačiau verslo atstovai "Nuogoje tiesoje" gynė poziciją, girdi, "Lietuva bei euro – Lietuva be ateities". O kas pasakys, kaip yra iš tiesų?

Įsiminė triukšmingas privačių gydymo įstaigų vadovų susitikimas su Sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Andriukaičiu, surengtas kovo 14-ąją Vilniaus savivaldybėje. Privačia medicinine veikla užsiimantys medikai iš Vilniaus, Jurbarko, Panevėžio, Klaipėdos pasakojo, kaip jiems sunku konkuruoti su valstybiniam sektoriui priklausančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis – poliklinikomis, ligoninėmis. Privačių medicinos įstaigų savininkai tvirtino ir taip jau esą skriaudžiami, o jei šiandieninės sąlygos bus dar labiau pablogintos valstybinių įstaigų naudai, jiems dažnusyk teks bankrutuoti emigruojant į svečias šalis.

Valstybinei medicinai prioritetą atiduodantis Sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis pasielgė išmintingai, susitikdamas su savo oponentus. Tačiau ką mes, ne specialistai, žinome, kaip turėtų būti iš tiesų? Mes tik žinome, jog masiška lietuvių medikų emigracija į Vakarus būtų tikrai velniškai blogas dalykas.

Politologas Lauras Bielinis išleido dar vieną knygutę apie Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Šio politologo sąskaitoje – jau net dvi knygos apie šalies vadovę. Ir abi – ganėtinai kritiškos. Iš kur toks atkaklumas ieškant Prezidentės "achilo kulno"? Skubama iš anksto pasiruošti artėjantiems naujiesiems šalies vadovo rinkimams? Nieko smerktino, kai galvojama apie naujuosius rinkimus. Bet kad politologo L.Bielinio pastabos, man regis, – paviršutiniškos. Pavyzdžiui, daug dėmesio skiriama analizuojant Prezidentės bendravimo su visuomene, parlamentarais, premjeru bei užsienio diplomatais pasirinktą taktiką.

O juk Lietuvos valstybei ir jos piliečiams kur kas svarbesni visai kiti aspektai: ne tiek Prezidento elgsena, kiek realiai nuveikti Prezidento darbai. D.Grybauskaitės prezidentavimas akivaizdžiai kokybiškesnis nei Prezidento Valdo Adamkaus antroji kadencija. Bet politologas L.Bielinis kažkodėl laikosi kiek kitokios pozicijos. Kuri nuomonė teisingesnė, – parodys tik ateitis.

Negalima pamiršti Ūkio banko žlugimo sukeltų galvosūkių. Dar nespėjome užgydyti "Snoro" sukeltų žaizdų, o jau turime uždarytą Ūkio banką. Per pastaruosius dvylika metų, kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ėjo Reinoldijus Šarkinas, Lietuvoje nebuvo uždarytas nė vienas bankas. O kai šios pareigos buvo patikėtos Vitui Vasiliauskui, per maždaug pusantrų metų netekome net dviejų bankų. Kas tai? Žurnale "IQ" paskelbtas dėmesį patraukęs Mantoo Dubausko rašinys "Botagas vietoj meduolio", kuriame retoriškai klausiama: "Jeigu teisi dabartinė Lietuvos banko vadovybė bei "Snoro" ir Ūkio bankų laikinieji administratoriai, prižiūrėtojai pražiopsojo daugiau nei 5 mljrd. litų. Toks "Snoro" ir Ūkio bankų turto trūkumas. Tad ar priežiūra R.Šarkino laikais buvo aplaidi, ar V.Vasiliausko laikais ji per griežta?"

Bankų finansais jau senokai besidomintis M.Dubauskas taikliai pastebi: "Jeigu pasitvirtins, kad "Snore" ir Ūkio banke trūksta iš viso daugiau nei 5 mljr. litų, bus galima kelti klausimą, kas dėl to kaltas?"

Žinoma, kelti tokį klausimą – būtina. Juk penki milijardai litų – tai ne keliolikos centų vertės celofaninis maišelis, dėl kurio vagystės mūsų teisėsauga galėjo drąsiai numoti ranka, bet nenumojo, ir todėl po teismus ne taip jau seniai tampė vieną nelaimėlį. Logiškai svarstant, jei toks atkaklumas buvo demonstruojamas dėl prapuolusio keletą litų kaštuojančio maišelio, koks sujudimas turėtų kilti dėl penkių milijardų litų?

Bet čia ir slypi didysis lietuviškas paradoksas: skolą dėl pradanginto celofaninio maišelio mokame susigrąžinti, o penkių milijardų tikriausiai jau nebesusigrąžinsime. Tokia užduotis mums per sunki. Taip pat vargu ar kada nors tiksliai žinosime, kas gi iš tikrųjų atsitiko tiems dviems bankams. Mat maždaug tomis pačiomis dienomis per Baltijos televiziją teko matyti transliuojamą "Sąmokslo teoriją". Arno Klivečkos vadovaujamoje laidoje dažnokai skambėjo suklusti verčianti mintis, esą du nelaimėliai bankai uždaryti neturint rimto preteksto. Žodžiu, prastoka jų finansinė padėtis – nieko dėta. Bet kas šių eilučių autoriui paaiškins, kuri iš įvardintų versijų – teisingesnė?

Vertos dėmesio buvo ir LRT žurnalisto Virginjaus Savukyno "Įžvalgos", kuriose savo poziciją pateikė premjeras Algirdas Butkevičius. Interviu su premjeru – pačiu laiku. Vyriausybė, pakeitusi iki tol ketverius metus dirbusį Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetą, – švenčia šimtadienį. Lietuvoje galioja protinga taisyklė: naujosios Vyriausybės kritikuoti negalima šimtą parų. Po to – dažniausiai kimbama į atlapus. Bet visuomenės nuomonės apklausos byloja, jog socialdemokrato A.Butkevičiaus Vyriausybė – populiari. Vienas iš pagrindinių populiarumo priežasčių – neskubėjimas mosuoti kirviu. Akivaizdi priešingybė ankstensiosios Vyriausybės darbo metodams.

Jei konservatorių lyderis A.Kubilius pasižymėjo skubiai priimamais drastiškais sprendimais ir arogantišku nenoru bent jau formaliai pasiteirauti tautos nuomonės, tai jį pakeitęs A.Butkevičius elgiasi kardinaliai priešingai. Naujasis premjeras bent jau sudaro įspūdį, jog neskuba keisti visų dešiniųjų sumanytų planų. Ir dažnokai elgiasi taip, tarsi jam nuoširdžiai rūpėtų, ką mano tautiečiai. Net jei ši socialdemokratiška taktika – ir apsimestinė, ji vis tiek maloni tiems, kurie pavargo nuo konservatorių išdidžios laikysenos, esą tik jie "viską supranta ir išmano".

Lyginant premjerą A.Kubilių su premjeru A.Butkevičiumi derėtų atkreipti dėmesį ir į Lauryno Kasčiūno komentarą, neseniai pasirodžiusį portale 15min.lt. Labai jau intriguojantis publikacijos pvadinimas: "Kokios Tėvynės sąjungos reikia Rusijai?" Šis dešiniesiems simpatizuojantis autorius įvardina išties daug kam į akis krentančią konservatorių bėdą. Štai ji: "Paklauskime savęs, kodėl Kremliui naudinga būtent tokia TS-LKD, kokia ji yra šiandien? Užsidariusi didžiuosiuose miestuose, niekaip nesusikalbanti su mažesnių Lietuvos miestelių ir kaimo žmonėmis. Dar daugiau, kartais dėl šio nesusikalbėjimo linkusi kaltinti ne save, o tą pačią provinciją, kuri daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių būtent ir sudaro konservatyvių bei krikščioniškai demokratijai atstovaujančių politinių partijų atramą".

Skaudžiai, bet taikliai pasakyta. O ar nėra taikli ir šioji L.Kasčiūno pastaba: "Rusijai kaip tik yra naudinga tokia TS-LKD, kuri niekaip neranda recepto, kaip patekti į vargingesnių, socialinio solidarumo reikalaujančių ir kiek toliau nuo Vilniaus ir Kauno gyvenančių Lietuvos piliečių protus ir širdis. O juk būtent dėl to TS-LKD yra priversta likti opozicijoje ir taip užleisti vietą socialdemokratams bei kitoms rytietiškų geopolitikos pėdsakų turinčioms politinėms jėgoms."

Taigi konservatoriams simpatizuojančių stovykloje – tikrai liūdnokos nuotaikos. Kaip laidotuvėse. Turint omenyje paskutiniuosius dvidešimt metų, konservatorių – krikščionių demokratų vadovai neišmoko bendrauti su provincijos žmonėmis. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, privalėjo priverst save išmokti gero elgesio manierų … savo pačių labui. Lietuviškoji provincija – ganėtinai skaitlinga. Ji traukiasi, mažėja, silpsta, atiduodama savo jėgas pagrindiniams mūsų didmiesčiams. Tačiau nurašyti provinciją kaip neįtakingą – vargu ar protinga. Provincijos rinkėjų nevertinančias partijas greičiausiai ištiks bankrotas.

Keista ir tai, kad, kaip pastebi L.Kasčiūnas, Lietuvos dešinieji atsuko nugarą tautiškoms ir krikščioniškoms tradicijoms, kurios silpsta dar ir natūraliai – dėl populiarėjančių kosmopolitinių, globalistinių tendencijų. Juk natūralu, jog mažiau skaitlingos tautos turi daugiau pavojų ištirpti didžiųjų glėbyje. Bet dabartinė konservatorių vadovybė šias bėdas tarsi pamiršusi. Ji ignoruoja ir nūnai iškilusią polonizacijos grėsmę ypač Vilniaus kraštui.

Be to, būtina sutikti ir su L.Kasčiūno nuomone, jog "stebina kai kurių TS-LKD narių išskirtinis dėmesys užsienio kalbų pozicijoms Lietuvoje. Tai kiek keistokai atrodo, nes Tėvynės sąjungai labiau susirūpinti reikėtų valstybinės lietuvių kalbos reikalais, kuriuos Vyriausybėje esanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija nusprendė gerokai sujaukti".

Taigi vienintelis paguodžiantis praėjusių dienų įvykis nutiko kovo 19-ąją. Tądien grupė visuomenės veikėjų Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė beveik 17 tūkst. piliečių pasirašytą kreipimąsi dėl „Reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“. Tą pačią dieną toks pat laiškas įteiktas ir Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, ir premjerui Algirdui Butkevičiui. Laišką pasirašė istorikai akademikas Antanas Tyla, dr. Romas Batūra, rašytojas, dramaturgas, vertėjas Eugenijus Ignatavičius, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas hab. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotoja, Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė. Parašų rinkimas dar tęsiasi. 

Reikalavimai – tarsi pirštu į akį. Kad Lietuvos valdžia nepažeistų Lietuvos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo, kad nebūtų iškraipomi autentiškų etninių lietuvių žemių vietovardžiai bei įteisinami gatvių pavadinimai nevalstybine kalba, kita polonizuotų ar suslavintų formų viešoji rašyba. Pasisakoma prieš antikonstitucinius siekius Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nevalstybine kalba. Prašoma neatsisakyti valstybinės kalbos egzamino suvienodinimo bendrojo ugdymo mokyklose, o Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinto lietuvių kalbos valstybinio statuso nepaversti Lietuvos ir Lenkijos derybų objektu.Taip patprotestuojama prieš vadinamosios Lenko kortos dalinimą Lietuvos Respublikos piliečiams, kuri susaisto juos lojalumo ryšiais su Lenkija.

Lietuvos vadovybė raginama siekti, kad Lenkija pripažintų prieškarinę rytų Lietuvos okupaciją ir atsiprašytų Lietuvos už vykdytą prievartinę polonizaciją. Kreipimosi autoriai pabrėžia, kad tik pripažinus prieškarinius konfliktus ir jų pasekmes galima tikėtis pasitikėjimo dvišaliuose santykiuose tarp valstybių.

Ši akcija nuteikia optimistiškai. Vadinasi, Lietuva suvokia lenkiškosios ekspansijos keliamus pavojus. Tačiau šis optimizmas – vis tik keistokas. Kaip mes žemai kritome, jei po dviejų laisvės dešimtmečių priversti savo valdžiai priminti tokius akivaizdžius dalykus? Štai čia ir turime didįjį paradoksą: kuo daugiau metų Kovo 11-osios Aktui, tuo labiau silpstame. Nors įvykiai turėtų klostytis atvirkščiai: kuo ilgiau džiaugiamės nepriklausomybe, tuo jaučiamės esą stipresni ir atsparesni…

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2013.03.25


Prisijunkite prie diskusijos