Didžiausia prancūziška klaida


Print

NATO sostinėje tituluojamame Briuselyje viešėjau vieną sykį. Svečiavausi tuomet, kai Lietuva dar nepriklausė Aljansui ir, kalbant atvirai, tada abejojau, kad mes kada nors į šią organizaciją būsime priimti. Atrodė, jog Aljanso vadovybė neišdrįs pyktis su Baltijos šalių narystei aršiai besipriešinančiu Kremliumi.

Tąsyk žurnalisto, rašytojo, politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio vadovaujama grupė karinėmis temomis rašančių lietuvių žurnalistų aplankė ir pačią NATO būstinę, kur priimami politiniai sprendimai, ir netoli Briuselio esantį NATO karinį štabą Monse, kuriam nebaisios atominių bombų atakos. Šių eilučių autoriui NATO tuomet atrodė kaip viena didžiausių ir padoriausių pasaulio galybių.

Kokie jausmai apninka nūnai, iš televizijos ekranų žvelgiant į ištuštėjusį Briuselį, kur uždarytas ir metro, ir restoranai, ir maisto parduotuvės? Nuostaba, liūdesys, apmaudas, nusivylimas, gėdos jausmas… Visi šie epitetai neatmestini, visi jie tinka.

Briuselio gatvės, kuriomis kadaise susižavėjęs klaidžiojau įsimaišęs į turistų minią, – tuštutėlės. Belgai ir Belgijos svečiai išsigandę sėdi užsibarikadavę namuose, viešbučiuose. Gatvėse vietoj turistų – ginkluoti kareiviai bei šarvuoti kariniai automobiliai. Ar galima įsivaizduoti ką nors baugesnio, klaikesnio? NATO sostinė Briuselis nepajėgia sugauti iš Prancūzijos į šalį prasprukusio vienui vieno teroristo? Iš Prancūzijos atklydęs teroristas pajėgus paralyžiuoti NATO sostinės gyvenimą? O septynetas ar aštuonetas smogikų pajėgūs išžudyti šimtus taikių paryžiečių ir sukelti chaosą vienoje iš įtakingiausių, galingiausių Europos valstybių – Prancūzijoje?

Suprantu, jog nuo netikėtumų neapsaugotas net pats stipriausias, galingiausias ir įžvalgiausias. Šiems teiginiams iliustruoti tinka banalus paskutinysis lietuviškas pavyzdys: Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis dar taip neseniai tvirtino, jog į Lietuvą kartu su pabėgėliais iš Afrikos ir Sirijos neprasibraus nė vienas blogų ketinimų turintis smogikas, todėl Lietuva gali jaustis saugi, o pasirodo, kad iš mūsų uniformuotų pareigūnų automatą „Kalašnikov“ pajėgus atimti net antrankiais surakintas narkomanas.

Įžūlus narkomano Igorio Molotkovo pabėgimas iš jį saugojusių Lietuvos policininkų rankų jokiu būdu nereiškia, kad S.Skvernelis – prastas ministras, o Lietuvos specialiosios pajėgos, iškilus pavojui, nesugebėtų neutralizuoti teroristų. Ir vis dėlto abejonių jau atsirado. Kaip padaugėjo ir abejonių dėl NATO patikimumo. Tragedija Paryžiuje ir sumaištis Briuselyje nesiderina su įtakingo, galingo NATO įvaizdžiu.

Ne visos „Echo Moskvy“ radijuje komentarus savaitgaliais skelbiančios žurnalistės Julijos Latyninos įžvalgos šių eilučių autoriui priimtinos, tačiau šie jos žodžiai negalėjo neįsiminti: „Teroro aktai Paryžiuje surengti ne dėl karo Sirijoje, o todėl, kad Europa labai silpna“ bei „Nėra stipraus Islamo, yra tik silpna Europa“.

Kad ir kaip būtų skaudu mums, europietiškų vertybių gerbėjams, privalome pripažinti, jog rusų žurnalistės žodžiuose daug tiesos. Mes, vakarietiškų vertybių šalininkai, esame silpni, nes, ištikus bėdai, visuomet ieškome ne savų, o svetimų klaidų.

Bet juk pirmiausia derėtų narplioti savas klaidas. Kiek jų esame padarę, kokio pobūdžio tos klaidos?

Politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius teisus, portale delfi.lt sukritikavęs vakarietišką kairuolišką liberalizmą, užprogramavusį ir liberalią migracijos politiką, ir politinį korektiškumą. Būtent tai sukėlė chaosą visoje Europoje. Straipsnyje „Kruvinos skerdynės Alacho garbei“ jis pastebi, jog per didelis draugiškumas ir nuolaidžiavimas svetimiesiems negali atnešti taikos ir ramybės.

Šitaip teigdamas apžvalgininkas teisus. Tačiau jis neteisus štai kur: „Po eilinio išpuolio kurioje nors Europos sostinėje visi paverkia, parodo solidarumą, politikai pasako ugningas kalbas, tuomet būtinai išaiškina, jog „islamas, kaip visada, niekuo dėtas“, – ir vėl visi taikiai laukia naujų kruvinų skerdynių Alacho garbei“.

Ši citata verčia suklusti. Ar suplakdami į vieną krūvą visus musulmonus, mes tuo pačiu neatstumiame tų, kurie – neabejotini mūsų draugai ir sąjungininkai? Ar pabrėždami, jog Islamas yra „viskuo dėtas“, mes neįžeidžiame ir tų mūsų bičiulių musulmonų, kurie daugiau ateistai, nei musulmonai? Nejaugi ponas V.Laučius nežino nė vienos musulmoniškos bendruomenės ar valstybės, kuri būtų taiki ir nuoširdžiai smerktų smurtą?

Kalbant apie teroristus musulmonus, mums visuomet reikėtų prisiminti teroristus krikščionis. Dar visai neseniai, 1965 – 1984-aisiais metais armėnų teroristinės organizacijos Europos sostinėse, taip pat ir Paryžiuje, žudė turkų diplomatus. Žudė ciniškai – ir šaudydamos, ir sprogdindamos.

Šių sambūrių teroristams buvo nusispjauti, kad kenčia ne tik islamo religiją išpažįstantys turkai, bet ir niekuo dėti prancūzai, danai ar vokiečiai. Bet svarbiausia, kad armėnų teroristams Prancūzija buvo labai atlaidi. Teroristų iš Gnčak, Asala ar Dašnakcutiun nesušaudydavo vietoje, net į kalėjimą iki gyvos gavos nepasodindavo. Tiesiog po kelerių metų paleisdavo į laisvę. Ar toks dvejopas Europos požiūris į terorizmą – teisingas, toleruotinas, pagirtinas?

Trečioji ir pati didžiausia klaida – Europos flirtas su šiandienine Rusija. Rusija išties teroristinė valstybė. Rusija tikrai nesuinteresuota Europos gerove. Rusijai tikrai naudingas chaosas Europoje. Todėl, žvelgiant giliau, net atrodo, jog Prancūzijai, kurios prezidentas Fransua Holandas ir vėl flirtuoja su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, – neįmanoma padėti. Pagalba neįmanoma, nes prancūzai prašo užtarimo pas tuos, kurie ir netiesiogiai, ir tiesiogiai atsakingi už jų nelaimes.

Politologas Stanislavas Belkovskis radijui „Echo Moskvy“ teigia, jog Rusijos slaptosios tarnybos puikiai informuotos, kas dedasi ISIL kontroliuojamoje teritorijoje.

Štai beveik pažodžiui išversta citata iš S.Belkovskio komentaro: „Akivaizdu, jog Putinas žinojo apie Paryžiaus laukiančią bėdą iš anksto, nes jis turi daug sumanių patyrusių agentų Islamo valstybės vadovybėje. Islamo valstybės kariniai vadovai – buvę Sadamo Huseino kariškiai. Tai reiškia, kad jie itin lojalūs buvusiai Sovietų Sąjungai ir dabarinei Rusijai. Tad atmesti versiją, jog Rusijos GRU ar kitos panašaus pobūdžio struktūros neturi savo akių ir ausų Islamo valstybėje, – kvaila“.

Jeigu neįtikina S.Belkovskio įžvalgos, susiraskime 1978-aisiais į Vakarus pabėgusio aukšto rango sovietų slaptųjų tarnybų karininko Iano Michajaus Pačepos komentarus, bylojančius, jog Sovietų Sąjungos vadovybė tame regione turėjo dešimtis įtakingų agentų, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sovietinių laikų agentūrą neabejotinai perėmė į savo rankas ir šiuo metu kontroliuoja savo „geležiniu kumščiu“.

Ar prancūzai nesusipažinę su generolo Iano Michajaus Pačepos ir Ronaldo Ryčliakos prieš keletą metų į anglų kalbą išversta knyga „Dezinformacija“, kur smulkiai pasakojama apie iš pradžių Sovietų Sąjungos, o paskui ir Rusijos puoselėjamus teroristus? Belieka tik spėlioti.

Prancūzijai galima priekaištauti ir dėl nenoro įsiklausyti į Turkijos slaptųjų tarnybų perspėjimus. Jei Paryžius būtų išgirdęs Turkijos išorės slaptosios tarnybos MIT perspėjimus, policija būtų galėjusi dar iki lapkričio 13-osios tragedijos sučiupti vieną iš teroro aktų organizatorių bei vykdytojų. Omenyje turimas Paryžiaus pakraštyje gyvenęs 29-erių metų amžiaus Ismaelis Omaras Mostefaja. Būtent jis surengė teroristinį išpuolį Bataclan teatre.

Hasnainas Kazimas leidinyje „Der Spiegel“ rašo, jog Turkijos išorės žvalgyba MIT net du sykius (2014-ųjų gruodžio mėnesį ir 2015-ųjų vasarą) informavo Prancūzijos teisėsaugą, kur konkrečiai gyvena įtartinas jaunuolis.

Tad kaip ištiesti paramos ranką prancūzams, kurie, užuot prisiminę visas Rusijos teroristines akcijas Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Kaukaze, įskaitant ir gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje bei Volgodonske bei Aleksandro Litvinenkos nužudymą Londone, priešiškumą Europos Sąjungai bei  ypatingą neapykantą Amerikai, drįsta užuovėjos ieškoti Vladimiro Putino užgrobtame Kremliuje?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tūkstantį kartų teisi, sakydama, jog Rusija – teroristinė valstybė. Teisingi ir svarstymai, jog Lietuvai nedera dalyvauti tarptautinėse Europos operacijose, kuriose koją įkėlusi ir Rusija.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2015.11.25; 15:01 


Prisijunkite prie diskusijos