Didžiausios bėdos – kai kalbama puse lūpų


Print

Dabar jau aiškėja kai kurios naujos vadinamojo “pliušinių meškiukų desanto” aplinkybės. Jos leidžia kelti versiją, esą galbūt nesankcionuotas skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją tebuvo viso labo mums nenaudinga provokacija, kurios pagrindinis tikslas – ne demokratijos skatinimas Baltarusijoje, o tiesiog sumaniai užmaskuotas bandymas Lietuvą sukiršinti su … Švedija.

Būtent – sukiršinti su Švedija. Atkreipkite dėmesį – netrukus po daug triukšmo ir politinių aistrų sukėlusio nelegalaus skrydžio Švedija oficialiai pakvietė Lietuvą prisijungti prie jos vadovaujamos Europos Sąjungos Šiaurės šalių kovinės grupės. Prisijungimas numatytas 2015-ųjų metų viduryje. Tokį kvietimą Lietuvai įteikė ne kas kitas, o Švedijos ambasadorė Lietuvoje J.E. Cecilia Ruthstriom – Ruin. Kvietimą pasirašė pati Švedijos gynybos ministrė Karin Enstriom.

Šioje kovinėje grupėje be Švedijos ir Lietuvos dalyvauti ketina dar ir Norvegija, Suomija, Airija ir Estija. Pasak krašto apsaugos viceministro Vytauto Umbraso, “tai itin svarbus Lietuvos kariuomenei projektas, suteiksiantis galimybę prisijungti prie vieno iš pamatinių ES operacinių pajėgumų”. Junginį iš viso turėtų sudaryti apie du tūkstančiai karių. O tai jau tikrai veksmingas karinis dalinys.

Štai šis oficialus Stokholmo pasiūlymas ir paskatino atidesniu žvilgsniu pasižiūrėti į nelegalų Lietuvos – Baltarusijos sienos kirtimą. Kodėl mintis išmėtyti pliušinius meškiukus su demokratiškais laiškeliais virš Baltarusijos teritorijos kilo būtent Stokholmo karinio pasiūlymo išvakarėse, kodėl tokia idėja kilo būtent privačiai švedų reklaminei agentūrai ir kodėl sumanyta skrydį atlikti būtent iš Lietuvos teritorijos? Kodėl – ne iš Latvijos, kuri neturi tiesioginės sienos su Baltarusija? Kas tai – atsitiktinumai?

Gal ir atsitiktinumai. Gal toji privati Švedijos reklamos agentūra neturėjo jokių blogų tikslų. Tačiau tokiu atveju atkreiptinas dėmesys į dar vieną, mano supratimu, svarbią detalę. Neteisėtai į diktatoriaus valdomą Baltarusiją įsibrovusį lėktuvėlį turėjo pilotuoti labai drąsūs švedai. Juk nežinia, kas gali šauti į galvą sunkiai prognozuojamam Aleksandrui Lukašenkai.

O jei A.Lukašenka savo pasieniečiams būtų įsakęs šaudyti? O jei būtų nutaręs sučiupti – ilgiems dešimtmečiams įkalinti niūriame baltarusiškame kalėjime? Tokių liūdnų variantų nereikia atmesti, jų esama. Prisiminkime, kas nutiko orlaiviams, kurie pabandė į Baltarusijos oro erdvę nelegaliai įskristi jokios grėsmės nekėlusiais oro balionais. Apšaudė. Neišvengta nė žmonių aukų. Žodžiu, su diktatoriumi juokauti pavojinga. Bet privatūs švedų lakūnai vis tik leidosi į rizikingą žygį…

Ne itin linksmas mintis sustiprino ir neseniai per LRT televiziją parodyta diskusijų laida “Teisė žinoti”, kuriai vadovavo žurnalistas Virginijus Savukynas. Laida oficialiai vadinosi šitaip: “Kas slypi už pliušinių meškiukų istorijos?” Mano supratimu, laida buvo vykusi. Ir informatyvi, ir iškalbinga. Vaizdžiai tariant, daug ką paaiškinusi.

Pirma, “Teisėje žinoti” buvo plačiau papasakota apie švedus, kurie nelegaliai kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną. Bet laidoje pagarsinti duomenys tik dar labiau sustiprino ne itin palankią nuomonę apie nutrūktgalvius švedų pilotus.

Pasirodo, toji kompanija nebe pirmą kartą bando surengti abejotinos reputacijos akcijas, kuriomis žūtbūt stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį. Omenyje turimas kad ir jų pareiškimas apie vienoje Europos sostinėje atidarytą sekso koledžą. Vėliau paaiškėjo, jog žinia, girdi, Austrijos sostinėje pradeda darbą sekso mokykla, tebuvo pigus pramanas. Kelios užsienio televizijos buvo net pasiruošusios vykti į Vieną ir rengti iš ten išsamius reportažus apie “meilės žaidimus”, kai staiga paaiškėjo, jog tai – tiesiog pokštas, kurio prasmė težinoma “anties” autoriams.

Beje, “Teisėje žinoti” vienas laidos dalyvis atkakliai įrodinėjo, jog į Baltarusiją nelegaliai brovęsi švedai labai rimtai ir pagarbiai žiūri į žmogaus teises ir žodžio laisvę, jog šiomis vertybėmis jie tikrai neketina nei spekuliuoti, nei abejoti, nei juokauti. Tačiau istorija apie Vienoje pradėjusią neva veikti sekso mokyklą, matyt, leidžia abejoti bent jau kai kurių tokių įtikinėjimų nuoširdumu. Sutikite, kažkaip keblu šias skirtingas akcijas suplakti į vieną krūvą. Sąmoningą prasimanymą apie sekso pamokas ir susirūpinimą apvergtina demokratijos padėtimi Baltarusijoje lyg ir nėra lengva suderinti.

Antra, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog laidos vedėjas į diskusiją buvo pakvietęs ir Seimo NSGK pirmininką Arvydą Anušauską, ir KAM ministrę Rasą Juknevičienę, ir kariuomenės vadą generolą majorą Arvydą Pocių. Bet nė vienas iš jų į laidą išdėstyti savosios pozicijos neatvyko. Kai kada tyla – gera byla. Bet tik ne šiuo konkrečiu atveju.

Kodėl nei ministrė, nei Seimo NSGK vadovas nesiteikė rasti laiko ginčams? Kodėl į diskusiją atėjo tik valdančiuosius atstovauti bandžiusi Seimo narė Vilija Aleknaitė – Abramikienė, beje, nepriklausanti parlamento struktūroms, kontroliuojančioms šalies jėgos struktūras bei specialiąsias tarnybas? Sunku nesutikti su tąsyk “Teisėje žinoti” diskutavusiais parlamentarais Gediminu Kirkilu ir Valentinu Mazuroniu, jog valdantieji praleido puikią progą visuomenei paaiškinti savąsias tiesas ir versijas.

Čia būtų galima prisiminti ir ekspremjerą Gediminą Vagnorių, vienoje televizijos laidoje piktai kritikavusį Energetikos ministrą, nenorėjusį dalyvauti viešuose debatuose apie atominės jėgainės perspektyvas ir net neradusį reikalo į tokią diskusiją atsiųsti bent vieno savo atstovo. Tąsyk ekspremjeras G.Vagnorius piktinosi maždaug tokiais žodžiais: “tie, kurie nepasinaudoja proga viešai pateikti savo nuomonę, nusipelno labai didelio pasmerkimo”.

Buvusio dešiniųjų premjero žodžius galima pritaikyti ir Seimo NSGK bei KAM vadovybei, neatvykusiai į žurnalisto V.Savukyno vadovautą laidą. Šiuo atveju paaiškinimai tikrai buvo reikalingi. Pasirodo, Lietuvos – Baltarusijos valstybinė siena, kuri tuo pačiu metu yra ir išorinė Europos Sąjungos – Baltarusijos siena, – deramai nesaugoma. Ji – skylėta. Akivaizdu, jog nedidelių gabaritų lėktuvėliams, jei tik jie skrenda pažeme, tokią sieną kirsti nėra sudėtinga.

Taip pat akivaizdu, jog tokių nelegalių kirtimų pasitaikydavo ir iki šių metų vasaros. Tik apie juos stengtasi garsiai nekalbėti. Nenorėta išsamiai kalbėti net apie tragiškai pasibaigusius incidentus, kai lakūnas, gabenęs nelegalus, 2003-aisiais užsimušė. Užsimušė drauge su Indijos piliečiais, bandžiusiais nelegaliai patekti į Europą.

Nejaugi sunku suvokti, jog nemalonių atsitikimų slėpimas anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškėja? Bet kokius nutylėtus incidentus, net ir pačius menkiausius ir nekalčiausius, opozicija bei nedraugai būtinai panaudos savo reikmėms. Bent jau pasistengs juos pavaizduoti kaip labai rimtą problemą. Žodžiu, bet kokie kalbėjimai puse lūpų skaudžiai atsisuka kietu bumerangu pirmiausia prieš tuos, kurie vengia viešumos. Tokiais atvejais dažnusyk susidaro įspūdis, jog diskusijų vengiantys politikai ir pareigūnai nėra absoliučiai teisūs ir kažką nuo visuomenės bando nuslėpti.

Nejaugi keblu įsisąmoninti, jog tokiomis akimirkomis tėra vienintelis teisingas sprendimas – kuo greičiau pripažinti. Net jei prisipažinimas būtų akivaizdžiai perteklinė priemonė. Tik pripažinus egzistuojant problemą įmanoma iš oponentų rankų išmušti norą kuo skaudžiau ir ilgiau svaidytis kritikos strėlėmis. O visuomenei – gilintis į kritikos argumentus mėgaujantis kritika vardan kritikos. 

Kuo ilgiau Lietuvos valdantieji, įskaitant ir Lietuvos karinių oro pajėgų vadą, tvirtino, jog incidento Lietuvos – Baltarusijos pasienyje nebuvo, tuo ši istorija Lietuvos visuomenei, parlamento opozicijai ir mūsų nedraugams tapdavo įdomesnė bei sensacingesnė.

Parlamentarės V.Aleknaitės – Abramikienės bandymai teisintis tikrai neatrodė įtikinami. Laidos vedėjas bandė išsiaiškinti būtent incidento Baltarusijos pasienyje priežastis bei galimas pasekmes Lietuvos prestižui bei ekonomikai, o parlamentarė stengėsi kuo smulkiau papasakoti, kokių priemonių valdantieji imasi saugodami Lietuvos jūros sieną. Žurnalistas kėlė klausimą, ar švedų pilotuojamo lėktuvo skrydis neturi kokių nors sąsajų su atskleistais galimai egzistuojančiais kontrabandininkų keliais, o parlamentarė įrodinėjo, jog ji pirmiausiai … balsuotų už krašto apsaugos biudžeto padidinimą, nes tas biudžetas, suprask, per daug kuklus.

Tačiau kažkodėl pamirštama akivaizdi tiesa: jei valdančioji koalicija būtų norėjusi padidinti karines išlaidas, ji taip būtų ir padariusi. Šiam žingsniui atlikti ji turėjusi net ketverius metus.

Mes visi puikiai prisimename skaudų kalambūrą, kai vienos šalies prezidentas viešai pradėjo aiškinti, esą Lietuva praleido puikią progą patylėti. Šį kartą manyčiau, jog situacija – atvirkštinė. Mūsų valdantieji praleido puikią progą Lietuvos visuomenei išsamiau paaiškinti, kas, kaip ir kodėl.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas parlamentaras Arvydas Anušauskas.

2012.08.30


Prisijunkite prie diskusijos