Dijana Apalianskienė. Mūsų atmintis


Ką tik paminėjome Vasario 16-ąją, kiekvienam lietuviui itin svarbią datą. Tai diena, kai 1918 metais, šimtmečiais carinės Rusijos engta lietuvių tauta, pagaliau nutarė tapti laisva, nutarė tapti teisėta savo žemės valdytoja.

Dijana Apalianskienė. Žurnalistė, istorikė

Bet toji diena buvo tik tolimesnių mūsų kovų už laisvę pradžia. Slinko skaudūs karo, pokario laikotarpiai – prasidėjusi nauja, itin žiauri sovietinė okupacija, kuriai, palyginti ilgai priešinosi Lietuvos partizanų judėjimas, o jo branduolys  buvo pats gražiausias, sąmoningiausias to meto Lietuvos jaunimas.

Tas laikotarpis  skausmingas bet kuriam Lietuvos gyventojui, nes, turbūt, nėra šeimos, giminės ar vietovės, kurių nebūtų palietę tragiški  to laikmečio įvykiai.

Gerai,  kad vis atviriau, garsiau kalbame apie tuos pokario laikus, puiku, kad deramai pagerbiame to meto didvyrius – žmones, paaukojusius savo asmeninius gyvenimus dėl mūsų ateities.

Mano šios eilės skirtos būtent tiems žmonėms – žinomiems ir nežinomiems kovotojams už Lietuvos Laisvę.


PĖDOS PŪGOJE

Tavo brolis išėjęs į nežinią
tyliai šnabždant maldoms paryčiais
graudžiu virksmu nakty atšlemenančias
garsas miršta kartu su gaidžiais

Tai šeimos giminė – kraujo klanas
pūgos slėpė įspaustas pėdas
paminklu partizanas jau tapęs
bet širdy tik į sielos gėlas

Rugių laukas seniai jau sunykęs
buvo krosnis, duonutė šilta
javų  grožis auksais išsipylęs
nakty virto gyvybės širma

Miškas tapęs ne vien tik didybe
ąžuolėlių ir liepų liaunų
tai lietuvio didvyrio nakvynė
glaudžiant skarą motulės namų

Viskas keičias, sniegynai ištirpsta
žodis gyvas, kol tu jį sakai
atmintis niekada  nesunyksta
jei ją saugo tauta, jos vaikai. 

2019

print