Stalino padėjėjas taip ir neįstengė surasti Berijos


Print

Prieš 60 metų – 1953-ųjų kovo 1-ąją – Josifą Staliną, žmogų, kuriam buvo lemta pakeisti XX šimtmečio istorijos eigą, ištiko infarktas. Ilgą laiką, kaip rašo Vokietijos leidinys “Die Welt”, pasaulis nieko apie tai nežinojo. O Sovietų vadovybei prireikė 12 valandų, kad suprastų, jog visagalis diktatorius daugiau niekada nebegrįš valdyti šalies.

Tačiau net dabar, pabrėžia leidinys, praėjus 60 metų po tų įvykių, apie Josifo Stalino mirtį žinoma toli gražu ne viskas. O ryšium su tuo, kad vos keletą savaičių iki to vadas grasino keliems aukštiems partijos funkcionieriams atstatydinimu ir net pašalinimu, kovo pirmosios – dienos, kai valdžia išslydo iš jo rankų, – rekonstrukcija komplikuojasi.

Juk požiūris į tuos įvykius priklauso nuo įpėdinių skirtingų interesų, apologijų ir propagandos. Britų istorikas Simonas Sebag Montefiorė savo knygoje „Stalinas. Raudonojo monarcho rūmai“ rekonstravo Stalino mirties kroniką. “Die Welt” savo puslapiuose spausdina įdomius tos dienos faktus.

Taigi, 1953 metų vasario 28-osios vakarą 7 valandą vadas paliko savo vilą Kunceve ir išvyko į Kremlių, kad pasišnekėtų su CK nariais Berija, Chruščiovu, Malenkovu, Bulganinu ir pasižiūrėtų su jais filmų – daugiausia amerikiečių gamybos. Dažniausiai tai būdavo vesternai, detektyvai arba komedijos. Maršalas Vorošilovas prisimena, kad prieš žiūrint filmą vadas atrodė „guvus ir patenkintas“.

Po sočios vakarienės, artėjant 11-ai valandai vakaro, su gausybe gruziniško vyno aukščiausieji Sovietų valstybės vadai toliau šnekučiavosi, daugiausia kalbėjo apie vadinamąjį gydytojų sąmokslą. „O kadangi dauguma jų buvo žydai, tai ir prisiuntė juos amerikiečių žvalgyba“.

Pokalbių metu taip pat kliuvo ir naujajam MGB vadovui Sergejui Ignatjevui, kuriam Stalinas žadėjo „sutrumpinti galvą“, jeigu tas galų gale neišpeš iš jų reikalingų parodymų. Kovo pirmosios apie ketvirtą valandą ryto Stalinas išlydėjo savo svečius ir nuėjo į savo kambarį. Pirmieji įtarimai, kad kažkas ne taip, apsaugininkams kilo arčiau dvyliktos valandos dienos – priešingai savo įpročiui, vidurdienį vadas neatsikėlė.

Tačiau apsauga nedrįso įeiti į Stalino apartamentus, juk „vien tik ramybės sudrumstimas gali reikšti kelią į GULAG‘ą ar net sušaudymą“.

6 valandą vakaro kambaryje, kuriame miegojo Stalinas, užsidegė toršeras. Apsaugininkai nusiramino, bet neilgam – juk 10 valandą vakaro atėjo korespondencija iš CK, ir apsauga, kuo tyliau, įeina į Stalino kambarį, kur jis guli be sąmonės ant kilimo. 22:15 čekistai paguldo drebantį nuo šalčio Staliną ant kušetės didžiojoje svetainėje – ten daugiau oro – ir praneša Ignatjevui, atsakingam už valstybės vadovo saugumą. Tačiau tas skelbia esąs neprieinamas, ir įsako kreiptis į Malenkovą ar Beriją.

O prisiskambinti Malenkovui taip ir nepavyko, sakoma straipsnyje. Tikriausiai Berijos nebuvo namie. Greičiausiai tas buvo pas vieną iš savo meilužių.

Šaltinis: “Die Welt”

2013.03.16


Prisijunkite prie diskusijos