Diskusija: lietuvių kalbos ir literatūros likimas


Print

2011 metų  pabaigoje įvyko Lietuvos ir užsienio mokyklų lituanistų konferencija „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“.

Ją organizavo asociacija „Lituanistų sambūris“, Lietuvos mokslo ir švietimo ministerija, Vilniaus universitetas, Vilniaus edukologijos universitetas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Ugdymo plėtotės centras, Anykščių A. Baranausko vidurinė mokykla. Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis.

Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros Vidurinio ugdymo bendroji ir Brandos egzaminų programos, o nuo 2013 m. abiturientai laikys egzaminą pagal naują Brandos egzaminų programą.

Permainų esmė maždaug tokia: etninę lietuvių literatūros sampratą keičia Lietuvos literatūros koncepcija, leidžianti į programą labiau įtraukti europietiškuosius istorinius Lietuvos kultūros kontekstus ir stiprinti europietiškąją mokinio savimonę, laisvinti ją iš etninio provincialumo ir teikti universalesnius pilietinio sąmoningumo bei patriotizmo pagrindus.

Didesnė reikšmė teikiama ir gimtajai kalbai, siekiama įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, humanitarinio ugdymo paskirtį, atsisakant siauro požiūrio į lietuvių kalbą tik kaip į komunikacijos instrumentą. Taigi gimtoji kalba suvokiama kaip svarbus kultūrinės tapatybės pagrindas.

Brandos egzamino permainos esmė: atsisakoma nuo 1997 m. įsigalėjusios literatūros kūrinio interpretacijos, kuri dėl egzaminavimo praktikos bei gebėjimų tikrinimo metodų tapo pernelyg formalizuota ir atskyrė mokinį nuo literatūros, blokavo gyvą kūrinių skaitymą ir kartu slopino natūralius grožinės literatūros skaitymo bei laisvo mąstymo įgūdžius.

Vietoj formalizuotos kūrinių fragmentų interpretacijos mokinio gebėjimai bus tikrinami pasirinktinai literatūriniu ir samprotaujamuoju rašiniu, kuriuo mokinys parodys sugebėjimus skaityti literatūros kūrinius, jausti gimtosios kalbos galimybes, išreikšti bei argumentuoti mintis ir literatūros idėjas susieti su aktualiais lietuviškosios kultūros kontekstais. Tai lyg tas pats tradicinis mokyklinis rašinys, bet jau praturtintas moderniais kūrinio interpretacijos (jo elementų analizės ir prasmės aiškinimo), jo artimo ir visuminio skaitymo gebėjimais.

Šiomis permainomis realizuojama aktuali, laiko iššūkius atitinkanti švietimo ir mokslo koncepcija – teikti pirmenybę kultūrinei tautinei mokinio savimonei ir gimtosios kalbos prioritetų įtvirtinimas.

Permainos būtinos ir reikalingos, tačiau jos, be abejo, išjudino mokytojų lituanistų bendruomenę (mokykla – neišvengiamai yra konservatyvi ir jautriai reaguojanti į bet kokias permainas), todėl Anykščių konferencija buvo itin aktuali, o jos dviejų dienų darbas – efektyvus. Natūralu, jog nuo konkrečių programų permainos problemų konferencijoje pereita prie esminių klausimų – prie lietuviškosios tapatybės ir prie gimtosios kalbos būklės Lietuvos mokyklose ir apskritai mūsų gyvenime. Siūlome baigiamąją konferencijos diskusiją, kurioje kaip tik ir sukosi šie ne vien mokyklai svarbūs klausimai.

Regimantas Tamošaitis. Įvykusios konferencijos tema – gimtoji kalba ir literatūra, lietuviškumas kaip kultūrinės tapatybės branduolys. Aš tik sveikinu naują idėją – pereiti nuo etnocentrinio prie europietiškojo, universalesnio lietuviškosios tapatybės modelio, suteiksiančio mūsų naujajai kartai stipresnius pilietinio sąmoningumo bei tautinio orumo pagrindus.

Savaime aišku, kad lietuviškumas prasideda ne nuo Maironio poezijos ir Žemaitės raštų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ne tik istorijos, bet ir literatūros dalis, kurią būtina aktualizuoti per lietuvių literatūros pamokas. Tačiau iš patirties žinau, kaip greitai visos puikios idėjos realybėje yra iškreipiamos, ypač kai jos suabsoliutinamos. Bijau, kad literatūros pamokos neatitrauktų mūsų nuo meninio literatūros suvokimo ir netaptų idėjų istorija ar istorijos pamokų priedėliu.

Tautinės tapatybės ugdymo politikoje slypi ideologizacijos pavojus, o mokytojai yra labai imlūs visokiems ideologiniams arkliukams. Suprantu, kad būtina ugdyti lietuviškąjį sąmoningumą ir pilietiškumo jausmą, bet tik ne baksnojant pirštu į autoritetus. Mums tų išaukštintų ideologijos objektų jau užtenka. Tegul niekas negalvoja, kad dabar jau nebereikia giluminės literatūros kūrinio analizės ir interpretacijos. Be skaitytojo estetinių galių ugdymo mes vėl greitai grįšime prie trafaretinio sovietinio rašinio, tik idėjos bus jau išpuoštos kitokių spalvų plunksnomis.

Man lietuviškumas savaime nėra jokia vertybė – aš savo lietuviškumo nesukūriau, aš jį gavau kaip kultūrinį buvimo būdą, kartu su savo egzistencija. O atradau jį kaip vertybę jau per individualias sąmonėjimo pastangas. Pirmiausia atradau knygą, joje – kalbą, o kalboje – save. Kažkada labai aiškiai suvokiau, kad visa, ką galiu jausti, mąstyti ir pasakyti, turi kalbinę formą. Aš gyvenu kalboje. O ši kalba yra lietuviška ir ji – kokia ji yra manyje – prasideda kažkur nuo XX a. pradžios, kartu su mūsų nacionaline literatūra ir kalba. Taigi esu padarytas iš kalbos, ir ta kalba yra ne apskritai kažkokia lietuviška, bet net regioninė, labai konkreti, joje buvo ir tebėra mano krašto realybė, joje esu ir aš pats. O kur manęs nėra, tos teritorijos man visada lieka šiek tiek svetimos.

Žinoma, man įdomus visas pasaulis, aš ir senovės Indijos kultūrą tyrinėju, bet į viską žiūriu iš savo žemaitiško trobesio… Žvelgdami į didingos istorinės Lietuvos viziją nepraraskime konkrečiosios etninės realybės pagrindo. O kūrinio meniškumas man yra gyvoji kalba, jos aesthesis galia, t. y. jutimiškumas, siejantis žodį su gyvenimu, net su daiktiška realybe.

Irena Smetonienė. R. Tamošaičio mintis, kad jis yra šio laiko ir šios vietos žmogus, yra svarbi. Kas suformavo, tarkime, Regimantą? Jį ir mane, mus abu suformavo ta pati Žemaitija, mūsų tarmė. Kokie mes esame, tokie ir liksime, – iš mūsų neatimsi nei užsispyrimo, nei požiūrių, nei visų kitų ypatybių. Jei pasakiau žodį, tai ir nukirtau kaip kirviu. Tokie mes iš ten atėjome, tokie ir esame. O tai, kad dabar atsidūrėme kitokioje terpėje – gyvename tarp lietuvių, kad mes ėmėme tuos savo aštrius kampus šiek tiek bukinti, tai jau kas kita.

Žmogus ir kalba nėra sustingusios kategorijos. Matau, kad laikui bėgant darausi kažkiek geresnė, tolerantiškesnė, kitaip žiūriu kad ir į studentų darbus, tai yra aplinkos, kurioje gyvenu jau trisdešimt metų, poveikis. Ir visgi manau, kad mes esame lietuviai pirmiausia todėl, kad yra tokia kalba, toks mąstymas, tokios metaforos, sintaksė, žodžių daryba, kurie mūsų charakteriams suteikia kažką, ką ir vadiname lietuviškumu.

O į klausimą – ar mes, mokydami jaunus žmones kalbos, mokome tik kalbos – šioje konferencijoje jau labai aiškiai atsakė profesorė Viktorija Daujotytė. Apmąstydama kultūrinės sąmonės formavimąsi ji vardijo įvairius autorius – Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, – ir visą laiką kartojo: kalba, kalba, kalba… Literatūros nėra be kalbos ir kalbos nėra be literatūros. Todėl teigčiau, jog kalba yra pagrindų pagrindas. Daugelis dalykų tautos gyvenime pastatyta ant to paties kalbos pagrindo, net ekonomika. Kai atėjau dirbti į Kalbos komisiją, man buvo keistas Vyriausybės sprendimas kalbą strateginių prioritetų sąraše prirašyti prie kryždirbystės. Strategijos sąraše buvo ekonomika, finansai, visa kita, po to – kultūra, ir joje saugotini dalykai: kryždirbystė ir kalba.

Labai keistas požiūris – tarsi kalbą reikėtų suvokti kaip paminklą! Juk nei ekonomika, nei politika, nei finansai – jokia mūsų gyvenimo sritis neįmanoma be kalbos. Aišku, visai kas kita yra kalbos konkretybė: stilius, žanrai, kurie, beje, dabar padrikę kaip ir visa kita. Grynųjų kalbos žanrų nebeturime, bet vis tiek jie yra ir jų reikia mokytis. Gyvename permainų laikais, natūralu, kad su visais reiškiniais kinta ir kalba. Ji prisitaiko prie pasaulio, prie gyvenimo realijų, bet vis tiek mes būsime lietuviai tol, kol kalbėsime lietuviškai.

Kęstutis Bredelis. Palaikydamas Irenos mintis kreipsiuosi į Jurgą Dzikaitę – gal ji galėtų patvirtinti, papildyti ar paneigti išsakytus teiginius? Gal ji ką paporins ir pritars, kad taip ir turi būti, kaip šiandien yra.

Jurga Dzikaitė. Nežinau, ar aš paneigsiu, ar paporinsiu pritardama, pirmiausia noriu pasidalyti viena patirtimi, kurią išgyvenau prieš mėnesį, kai vaikų (pirmokų, antrokų ir penktokų) paklausiau – kas juos mokė kalbos. Vaikai atsakė paprastai. Vyresniuosius kalbos mokiusi mokytoja – vienokia ar kitokia, bet kuo vaikas mažesnis, tuo atsakymas buvo raiškesnis, tikresnis ir paprastesnis. Vienas berniukas pasakė: mane kalbos mokė mano tėvai. Po jo žodžių pasipylė ir daugiau atsakymų: pasirodo, ir kitus vaikus lietuvių kalbos mokė tėvai. Taigi pirmiausia mažą žmogų gimtosios kalbos moko mama ir tėtis. Kokios tos jų pamokos, tai jau individualūs dalykai, bet jie visada yra pirmieji mokytojai.

K. Bredelis. O jūs, Jurgita, irgi teigiate, kad kalbos jus mokė jūsų tėvai?

Jurga Dzikaitė, Jurgita Girčienė. Be abejonių. Kas gi gali tai paneigti?

J. Girčienė. Konferencijos pranešimuose buvo konstatuota, jog kalba kinta, nes keičiasi kalbos vartotojų poreikiai. Bet neabejotinai yra ir grįžtamasis ryšys. Dėl gyvenimo pokyčių pakitusi kalba keičia ir mus. Prisiminkime Ludwigo Wittgensteino filosofiją, kitų teoretikų įžvalgas… Bet kad pirmaisiais kalbos mokytojais iki šiol lieka vaiko mama, tėtis, šeima, dėl to neabejoju.

K. Bredelis. O kaip lietuvių kalba anapus Lietuvos? Kokios yra Seinų krašto lietuvių kalbos problemos? Ką dar, mokant kalbos, galima padaryti kitakalbėje aplinkoje?

Irena Gasperavičiūtė. Kitos kultūros aplinkoje vien šeimos nepakanka. Namų kalba yra lietuvių, bet pereinama prie kitos tautos tapatybės, ir šeimos kalba lieka tik buitiniame lygmenyje. Todėl kultūrinės tapatybės problematika ir namų kalbos vaidmuo užsienyje yra visai kitokie. Todėl galėtume svarstyti, ko mums dar reikėtų, kad lietuviškumas už Lietuvos ribų būtų tvirtesnis.

R. Tamošaitis. Noriu patikslinti kai kurias savo anksčiau išsakytas mintis. Kaip jau minėjau, esu „padarytas iš kalbos“. Gimiau be kalbos rūbo, tiesiog kaip žmogiškasis individas su „valia gyventi“, su elementariu gyvybės instinktu, kuris nieko nežino apie kalbą, kuris apskritai nieko nežino ir nesirenka. Bet iš šito elementaraus egzistencinio ir biologinio lygmens buvau įvestas į kalbos pasaulį ir tapau kultūros subjektu. Kokios tos kalbos šaknys, toks ir aš pats – kaip savimonę turintis asmuo.

Juokais sakau, Kristijonas Donelaitis yra mano tėvas, Žemaitė – mano motina. Bet Kafka yra mano brolis… Tačiau nereikia manyti, kad toks kultūrinės tapatybės procesas yra savaiminis ir tolydus. Dažnas, paklausęs mano kalbų apie lietuvių literatūrą, gali pagalvoti, jog aš – gimęs ir augęs kaime – labai džiaugiausi žemdirbio gyvenimu, jo buitimi ir darbais, mėgavausi gamtos artumu ir pan., todėl man nieko kito nebeliko kaip tik patetiškai kalbėti apie lietuvių literatūrą ir šlovinti joje randamus agrarinės kultūros elementus.

Nieko panašaus – nemėgau to kaimo nuo pat paauglystės ir stengiausi iš jo pabėgti kuo toliau, į didžiuosius miestus, kur daug kultūrinio judėjimo, kūrybinės veiklos, kur žmonės mato kažką daugiau nei burokų laukus ir kiaulės uodegą. Gamta žmogų bukina, o žemės darbai – alina. Jokio čia grožio ir prasmės. Visą kaimo gyvenimo prasmę sukuriame mes, išsilavinę žmonės, intelektualinės veiklos sferoje sustiprinę savo vaizduotės galias. Žvelgiame į kaimišką pasaulį neva ieškodami etinių vertybių ir amžinųjų gyvenimo archetipų, bet iš tikrųjų buvusiame laike ieškome savo ištakų ir individualiosios savasties.

Mokykloje lietuvių literatūrą ignoravau, nes jos horizontai man buvo per siauri, bibliotekoje buvo svarbios tik tos knygų lentynos, ant kurių matydavau užrašą – „Užsienio literatūra“. Atrodo, kad tik per šias knygas išeidavau į platųjį pasaulį ir įgyvendindavau natūralų laisvės troškimą. Anapus kaimo ir sovietinės imperijos ribų vėrėsi prasmės ir laisvės horizontai. Aišku, visa tai buvo iliuziška, bet tikra buvo pati motyvacija, prasmės, gėrio ir grožio ilgesys, kuris vertė daug skaityti, studijuoti filosofiją ir pan.

Jaunystėje man nerūpėjo nei gimtosios kalbos, nei tautos reikalai, man rūpėjo tik mano paties buvimo prasmė, tik mano savastis, neišsitenkanti provincialioje kasdienybėje. Bet toje savastyje jau glūdėjo ir tautinės tapatybės branduolys – aš esu lietuvis, todėl niekas manęs nesurusins ir nepavers sovietinės imperijos vergu. Visas šitas ieškojimas, skaitymas, filosofavimas stiprino individualiąją sąmonę, o stiprėjanti sąmonė ilgainiui įveikė individualistinę izoliaciją ir ėmė atrasti sąsajas su pasauliu, su kultūra, su žmonėmis.

Ypač studijuodamas universitete – su dėstytojų ir tos pačios lietuvių literatūros pagalba – atradau savo individualios savasties tautines ištakas, suvokiau, iš kur esu atsiradęs kaip kalbanti ir mąstanti būtybė. Universitete išmokau skaityti Donelaitį ir Žemaitę, ir tai buvo kur kas sunkiau, nei skaityti Kafką, kurį buvau išmokęs skaityti pats. Ir tada labai tolimi bei iliuziški dalykai pasidarė labai artimi ir tikri.

Lietuvių literatūra yra ir etniška, ir universali, bendražmogiška, kaip ir bet kuri išliekanti literatūra. Taip nuo individualios savimonės aš pakilau iki aukštesnio, universalesnio savivokos lygmens – aš atrandu save gimtojoje kalboje ir literatūroje. Vis dėlto nesu iššokęs labai aukštai – mano tapatybė pasiekė tik etninės savasties lygmenį. Iki tautinės kultūros, aprėpiančios visą dabartinę ir istorinę Lietuvą, aš nesu išaugęs. Jau aiškiai matau, kad man gyvybiškai svarbūs ir intuityviai jaučiami tik tie dalykai, kurie mane formavo tiesiogiai. Mane dabar jaudina tas pats kaimas, jo lėti žmonės, jo santūri, bet labai stiprių magiškų galių gamta. Net tie patys burokų laukai ir kiaulių uodegos – visa tai buvo ir tebėra mano savastis, niekur nuo jų nepabėgau.

Gyvenimas – tai mistinė spiralė: prarasdamas namus, kartais iš jų pabėgdamas, išeini į pasaulį tam, kad atrastum savo namus į juos sugrįždamas. Visa, ką kalba manyje atgaivina, yra mano ir yra tikra. Bet valstiečio sąmonė visgi ribota. Ir man svetima visa tai, ko nebuvo mano ar mano tėvų bei senelių patirtyje. Manęs nejaudina į lietuvių kalbą išversti lotyniški ir lenkiški tekstai (jei tik juose nėra analogijų mano patirtims, kokių randu, tarkim, Czesławo Miłoszo (Česlovo Milošo) „Isos slėnyje“), man nelabai įdomi ir ta šlovingoji Lietuvos istorija su visais jos kunigaikščiais ir mecenatais. Tai tik dekoruotų mirusiųjų didikų panteonas. Tai man svetimas pasaulis, jame tikriausiai man duotų lazdų ir įkinkytų į baudžiauninko jungą – kodėl turėčiau tuo žavėtis? Aš juk skaičiau Jono Biliūno „Lazdą“… Man užtenka Lietuvos praeitį žinoti ir ją gerbti, bet šiaip man ji svetima.

Mano Lietuva prasideda XIX–XX a. sandūroje. Prisipažįstu, jog tai ribota, todėl gerbiu mūsų kultūrinį elitą su „pilna kultūrine tapatybe“, kaip antai – Darius Kuolys. Jis svarsto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrines problemas tarsi savo kiemo reikalus – čia literatūra pereina į idėjų istorijos ir tiesiog istorijos teritoriją – todėl jis yra ne tik literatūrologas, bet ir kultūros politikas. Tai aukštesnio rango sąmonė, bet aš neapsimetinėsiu, kad ir aš toks esu. Ne, aš turiu konkrečias savasties ribas, o už jų esantys pasauliai – nebe mano kompetencija. Tačiau tauta ir visuomenė be tokių kvalifikuotų ir aukštos kultūrinės savimonės asmenybių būtų nepilna ir bejėgė.

Darius Kuolys. Vis dėlto grįžčiau prie anksčiau mūsų svarstytų temų. Iš garbiųjų kalbininkų pasisakymų atrodo, kad jokios problemos nėra. Kalba – mūsų kultūrinės tapatybės pamatas ir ją mes saugome. Tačiau ar tai savaime suprantama? Ar nėra šiandien Lietuvos visuomenėje ir kitų tendencijų?

Štai lietuvių tėvams pasirinkus, švietimo politikams pritarus, mokytojams entuziastingai dirbant Lietuvos mokyklų dalyje mūsų vaikai nuo penktosios klasės Lietuvos istorijos mokosi anglų kalba. Kadaise teko girdėti, kad kai kuriose katalikiškose mokyklose lietuvių vaikai sužino, jog Dievas nesupranta lietuviškai…

Daugiakalbio mokymo programos į Lietuvą ateina iš Vidurio Europos, kur jos gana populiarios. Tačiau mūsų entuziazmas kiek stebina. Tėvai ir mokytojai, regis, nori, kad vaikai kuo greičiau integruotųsi į tą pasaulį, kuris jiems atrodo gražesnis, patrauklesnis, patogesnis, kur viskas daug puikiau negu Lietuvoje. Švietimo politikai apie tokių procesų ilgalaikes pasekmes plačiau nediskutuoja. Tautinės bendruomenės istorinė patirtis tarsi pamirštama. Taigi gimtosios kalbos klausimas tikrai nėra kartą ir visiems laikams atsakytas.

Ar šiandien pakanka tik įsitikinimo, kad mums kalbos vaidmuo savaime aiškus, ar vis dėlto jaunajai kartai turėtume pradėti aiškinti giliau ir esmingiau, kas yra kalba žmogui ir tautai? Kalba – kaip būties namai. Ar nebūtų verta prisiminti ir su mokiniais aptarti, pavyzdžiui, Antano Maceinos, Martino Heideggerio idėjų, kad jaunuomenė žinotų, jog kartu su gimtąja kalba prarandama ir svarbi tapatybės dalis, asmens egzistencijos dalis. Tad ar nereikėtų mums, XXI a. pradžios lietuviams, matantiems, kokioje erdvėje šiandien gyvename, pradėti stipriau reflektuoti – ką mes su kalba įgijome ir ką su ja galime prarasti.

Gal mokykloms reikėtų šiek tiek kalbos filosofijos, išdėstytos paprastai ir patraukliai? Ar užtenka tik kalbos dėstymo – gramatikos, fonetikos, sintaksės, kalbos kultūros? Taigi mano klausimas būtų toks: ar dabartinis gimtosios kalbos mokymas mokykloje toks ir turėtų likti, ar jį derėtų papildyti jaunosios kartos kalbinę savimonę žadinančiais, stiprinančiais akcentais?

J. Girčienė. Be abejo, kalbininkai pritartų, kad reikia gelminti kalbos mokymą, mokinio santykis su gimtąja kalba turėtų būti sąmoningesnis. Kalba nėra vien komunikacijos instrumentas.

Vanda Juknaitė. Vakar kalbėjausi su dviem mokytojomis. Viena pasakė labai svarbius žodžius, kurie šioje konferencijoje dar nenuskambėjo. Ji pasakė: aš kartais galvoju, ar dar pati tikiu savo žodžiais, ar jau ne. Manau, šis sakinys turi būti pasakytas garsiai. Išgyvename didelį sociokultūrinį lūžį, ir mes esame suaugę žmonės, bet bijome sau pripažinti, kaip mes bijome gyvenimo. Ir bijome vaikui sakyti: nebijokime laiko pokyčių, būkime kartu, gyvenkime kartu.

Grįžtu prie kalbos temos. Yra nepaprastai įspūdinga Giedros Radvilavičiūtės esė puikiu pavadinimu „Tėvynė ir kitos jungtys“. Kalbos esmė yra jungtis. Tai ne tiesiog komunikacinė funkcija, bet gilioji materija, susiejanti mus su kitais žmonėmis, taip pat su pasauliu. Kai į užsienius emigruoja mūsų vaikai, jie nesuvokia, kas jų laukia, nes mes nedrįsome ir nemokėjome jų perspėti. Ne todėl reikia perspėti, kad pavydime jiems jų laimės užsieniuose, bet jau vien dėl to, kad žmogui priprasti svetimoje šalyje reikia bent dvidešimt metų.

Algirdas Julius Greimas, puikiai įsitvirtinęs kitoje kultūroje, pripažintas visame pasaulyje, yra pasakęs tokį sakinį: namie aš jau nebesijaučiu niekur. Žmogus, svetimoje šalyje neturėdamas kalbos kaip gimtosios jausmo, negali savęs pasakyti viso iki galo.

Turime dar vieną pavyzdį, Tomą Venclovą, šiaip įsitikinusį kosmopolitą. Kalbos tema jo poezijoje yra bene svarbiausia. Vieno iš įspūdingiausių jo parašytų eilėraščių – „Komentaras“ – pirmoji eilutė yra iškalbinga: „Taigi, mylėti kalbą.“ Internete radau jo pokalbį su vienu rusų nacionalistu, kuris klausinėja, ar poetas esąs lietuvis, ar tik vilnietis, kas jam svarbu ir pan. Vienas klausimas yra toks: ar jums neliūdna, kad rašote lietuvių kalba? Rašytumėte rusiškai, turėtumėte šimto dvidešimties milijonų skaitytojų auditoriją! Rašytumėte angliškai, turėtumėte jų dar daugiau. Iš karto didesnė Nobelio premijos laureato tikimybė… T. Venclova atsako: man visiškai užtenka trijų milijonų skaitytojų. Nes kiekvienoje tautoje, kad ir kokio dydžio ji būtų, poezijos skaitytojų yra apie penkis tūkstančius.

Tokie pavyzdžiai ir tokie argumentai turi būti nepamirštami, ir niekas kitas to vaikams aiškiau nepasakys, nei mes. Nes į užsienius išvažiuoja ne tik vaikai, bet ten važiavo ir jų tėvai, kurie kalė pinigus jau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ir neturėjo savo vaikams laiko. Priežastys be galo paprastos, tačiau kažkas turi pasakyti, kad gimtoji kalba (kaip sako vokiečiai – Mutersprache, motinos kalba) gyvybiškai yra dar svarbiau už pinigus.

Jau daug pasakojo Asta Karaliūtė, kaip jos mokiniai iš Vilniaus licėjaus išvažiuoja iš Lietuvos ir gyvena Anglijoje su iraniečiais ir indais – jie patenka į kultūrinį tarpeklį, kuriame niekada nebūsi savas. Kalba ir literatūra, kas tai? Literatūra iš esmės yra santykis su kalba, kūrybinis santykis su gyvu kalbos pasauliu, tai nenuilstama kalbos kūryba. Taip suformulavus teiginį nebelieka klausimo, ar, mokydami literatūros, mokome kalbos, ir atvirkščiai.

R. Tamošaitis. Mokiniams yra naudingų pasiskaitymų ir „Metų“ žurnale, kur analitiškai ir kartu gyvai emigranto patirtis aprašo Tomas Rekys. Tai mano kurso draugas, savo nelaimei daugiau nei prieš dešimt metų laimėjęs vadinamąją „žalią kortą“. Šį savo „laimėjimą“ jis laiko didžiausia gyvenimo klaida. Jis pats bando sugrįžti, bet jo vaikai ir vaikaičiai liks ten, juos jau prarijo Amerika. Iš jos, kaip ir iš kapinių, nebegrįžtama (prisipažinsiu, ir aš pats kadaise juodai dirbdamas Čikagoje svarsčiau tokią ilgesnio pasilikimo „galimybių šalyje“ galimybę, bet mane išgelbėjo palankios aplinkybės ir sveikas protas bei kritinis tenykščio gyvenimo matymas). O ir nebėra kur grįžti – kam tie grįžusieji reikalingi? Jie paprastai būna nusidėvėję ir atsilikę, be to, ir jų ekonominiai laimėjimai paprastai būna gana kuklūs, nesuteikiantys patikimų gyvenimo pagrindų.

Pažįstu nemažai tokių reemigravusių žmonių, net buvusių draugų, ir jokių laimėjimų nematau. Geriausią žmonių laiką ir energiją prarijo svetimas pasaulis, kuriam mes visada liksime svetimi.

Tačiau visiškai kas kita, kai jauni žmonės vyksta į užsienius studijuoti, pamatyti pasaulio, parsivežti patirties. Tai tiesiog būtina, nes be platesnių pasaulinių kultūrinių kontekstų mes neturime net autentiškos, įsisąmonintos lietuviškosios savivokos, mūsų lietuvybė ribota ir inertiška.

Bet yra skirtumas – ar į kapitalizmo šalį lietuvis skuba kaip vergas ir baudžiauninkas, kuris už pinigus ne tik lietuvių kalbos išsižadės, bet ir savo sielą parduos, ar kaip sąmoningas savo vertę žinantis mūsų tautos žmogus. Vis dėlto ekonominių emigrantų niekada nesmerkiau ir dabar nesmerkiu, daug kas bėga iš Lietuvos nebepakeldami skurdo ir kitų problemų, tačiau svarbu vienas dalykas – kad žmonės, ypač jauni, labai gerai žinotų, kas jų laukia ir kas už tą svetur įgyjamą gerovę yra aukojama. Kartais – negrįžtamai.

Visų pirmiausia žmogus yra laisvas, jis gali rinktis, kur gyventi. Bet tikra laisvė turi būti paremta sąmoningumu ir žinojimu. O visa tai jaunam žmogui jau turi suteikti mokytojas – per gimtosios kalbos ir literatūros pamokas, nes kito kelio į mūsų tėvų šalį tiesiog nėra. Net ir mūsų didinga Lietuvos istorija – mirusiųjų panteonas. Tauta juk gyvena kalboje, ne muziejuose. Kažkodėl nemėgstu istorijos, man tai šiek tiek nekrofiliška erdvė. Bet, aišku, tai tik mano subjektyvi fantazija.

Antanas Smetona. Mano klausimas šiai auditorijai būtų toks: ar mokytojas, kuris skatina jauną žmogų mokytis anglų kalbos ir greičiau išvažiuoti iš šalies, yra Lietuvos mokytojas? Gal tai klausimas ne tiek jums, kiek Švietimo ir mokslo ministerijai. Ką nors toliau komentuoti ta tema kol kas yra sunku.

Nida Poderienė. Visuomet apsisprendimas, kaip kalbėti su mūsų vaikais, yra kiekvieno mokytojo apsisprendimas. Jokios institucijos nekelia tokių reikalavimų. Mūsų švietimo strategijoje yra aiškiai įvardytos nuostatos: būti atviriems pasauliui, mokėti kalbas ir kartu gerai jausti savo nacionalinės kultūros branduolį, visa tai, kas sudaro tapatybės pagrindus.

Jauni žmonės turi matyti pasaulį, jų negalima uždaryti Lietuvoje, bet, kad jie jaustųsi įsipareigoję savo valstybei ir visuomenei, tam ir yra skirtas humanitarinis ugdymas. Kiek vaikai jausis priklausantys savo kultūrai ir kiek jų gimtoji kalba nebus tik virtuvės kalba, lems ne tik mokytojų lituanistų, bet ir kitų kalbų, istorikų, geografijos ir kitų mokytojų nuostatos bei dėstymo kalbos pasirinkimas. Ne vien gimtosios kalbos mokytojai yra atsakingi už mokinio pilietinį sąmoningumą.

A. Smetona. Tai ne priekaištas ministerijai, o mokyklos realybės konstatavimas. Mokykloje yra tokių dalykų, kurių nepakeisime jokiais balsavimais ir pageidavimais. Paklauskite savo mokinių, kurie nenori eiti į pamokas. Vieniems nepatinka matematika, kitiems – lietuvių kalba…

Jeigu būsime tokie liberalūs ir sutiksime, kad kiekvienas yra laisvas daryti ką panorėjęs, tai niekur nenueisime. Lietuviškas mokymas turi būti įgyvendintas nuosekliai. Bet noriu kalbėti ne apie tai.

Lietuvių kalbos ir daugiakultūriškumo santykis – štai kas yra svarbu. Kasdien susiduriame su tekstais, kurie nėra lietuviški. Turime ir autorių, kurie rašo ne lietuvių kalba, ir mes patys nežinome, kuo juos laikyti – pradedant Jurgiu Baltrušaičiu, kurį laikome lyg ir lietuviu. Su didele abejone kalbame apie Adomą Mickevičių, nedrįstame jo savintis.

Čia, mano galva, reikėtų skirti du dalykus. Pirmiausia lietuvybė tuo etnografiniu aspektu negali lygintis su tautomis, kurios neturi savo kalbos, tarkim, airiai, o ypač – austrai, kurie savo tapatybę puikiai jaučia ir be savo etnografinės kalbos. Ši problema ne taip sprendžiama. Yra tautų, kurioms natūralu kalbėti skirtingomis savomis ar nesavomis kalbomis, ir yra tautų, kurių savasties neatskirsi nuo jų gimtosios kalbos. Mano galva, lietuvių tauta yra viena iš tų, kurioms kalba yra esminis tapatybės komponentas ir būties reikmė. Aišku, kai pereiname į kitą, intelektualųjį lygmenį, kai pakylame nuo mamos lopšinės, nuo tos pirmosios kalbos, iki kultūrinio bendradarbiavimo, iki pasaulio matymo savyje arba savęs pasaulyje, tada mūsų kalbos ribos smarkiai išsiplečia ir tuomet jokių problemų mums neturėtų būti. Juk mes visada buvome daugiatautė šalis, kodėl tada mes turime tų svetimų kalbų baidytis?

Kitas konferencijoje svarstytas klausimas – kalbos kitimas. Niekas neabejoja, jog kalba nuolat keičiasi, ji gimsta, ji ir miršta. Ir lietuvių kalba kada nors numirs – būkite tikri, nors mes, tikiuosi, to dar nepamatysime. Tačiau kai kalbame apie kalbos kitimą, reikia suvokti, tos kaitos ribos yra labai didelės, didesnės nei žmogaus gyvenimas. Įspūdingiau kinta leksika, žodynas, nes keičiasi mus supantis pasaulis. Pasikeitė daug daiktų, o su jais ir jų pavadinimai. Kiti daiktai išnyksta, nelieka ir pavadinimų.

Paimkime Martyną Mažvydą – jo tekstą galime skaityti be jokių problemų. „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit…“ Penkių šimtų metų senumo tekstas, bet mes jį suprantame. Anglai nelabai paskaito savo Williamą Shakespeare‘ą, o apie graikų kalbos pasikeitimus nėra ko net kalbėti. Ir literatūrą jie studijuoja daug mažiau ir atitraukčiau nei mes. Tad jokio dramatiško lietuvių kalbos kitimo šiandien aš nematau. Laikai „Bromos, atvertos ing viečnastį“ buvo ir praėjo. Dabar irgi viskas praeis. Tuoj kompiuteris susilies su žmogaus kūnu ir… Na, apie tai irgi neverta kalbėti.

Kalbos keitimosi dalykai yra labai perdedami, susirūpinimas dažniausiai neturi pagrindo. Be reikalo gąsdinamasi, nes kalbos kitimo čia nėra. Kinta tik mūsų pasaulis ir šiek tiek pasikeičia žodynas. Bet ne kalba. Kaip visa tai reikėtų matyti mokykloje? Man baisu, kai mokykloje krypstame į kraštutinumus. Kai mokome rašybos, tai jau būtinai reikalaujame iškalti visas iki vienos taisykles. Taip pat man nepriimtina, kai mokoma literatūros ir užmirštama kalba.

Mokykloje turi būti mokomos visos kalbos vartojimo formos: skaitymas, rašymas, klausymas, kalbėjimas… Visa tai į literatūrinį rašinį nesutelpa, ir tai natūralu. Bet reikia apie tai kalbėtis: apie stilius, kad ir apie tas nelaimingas SMS žinutes. Man padarė įspūdį mokytojos klausimas: ar žinutės gadina kalbą? Mieli mokytojai, argi mes nežinome fakto, jog pats aukščiausias kalbos įvaldymas yra gebėjimas vartoti jos atmainas, skirti funkcinius stilius?

Jeigu koks Petriukas keikiasi su draugais už kampo, tai nereiškia, kad jis būtinai taip kalbėsis su mokytoja. Taip pat sms žinutės – jos leidžia suvokti ir išplėsti kalbos funkcinių stilių įvairovę.

J. Girčienė. Iš tikrųjų kalba kinta kaip ir mes patys. Bet šito dramatizuoti nereikėtų. Pernelyg daug išgąstingų šūksnių: kaip mūsų kalbą gadina internetas, komunikacija mobiliaisiais telefonais ir pan. Į visa tai aš žvelgiu kur kas ramiau.

I. Smetonienė. D. Kuolys iškėlė problemą, su kuria susidūriau tik pradėjusi dirbti Lietuvių kalbos komisijoje. Ir šiandien ministerijoje yra žmonių, kurie vykdo europinį projektą, pagal kurį daugiakalbiškumas įsivaizduojamas visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame. Jeigu dėstoma, tarkim, prancūzų literatūra, kodėl mokinys to kurso negalėtų išklausyti prancūziškai? Anglų literatūra – kodėl negalėtų pasiklausyti angliškai? Žinoma, kad gali, apie tai esame ne kartą kalbėję. Juk taip dirbo ir Salomėjos Nėries vidurinė mokykla. Joje išaugo puikių anglistų. Prie tokio užsienio kalbų mokymo modelio pereiti būtų paprasta.

Mes pakėlėme triukšmą tik tada, kai sužinojome, kad fizika, chemija mokoma angliškai. Baigę mokyklą vaikai negali laikyti valstybinio egzamino, nes jie moka lyg angliškai, lyg lietuviškai, bet nieko – gerai.

Vienoje Alytaus mokykloje geografijos ir kitų dalykų mokoma prancūziškai, ten baisu pažiūrėti, kas darosi. Mokymo programos neatitinka nei lietuviškų, nei prancūziškų reikalavimų. Tose pamokose istorijos ir geografijos suvokimas yra kitas. Sėdi dešimt mergaičių, joms pasakyta, kad po mokyklos važiuos studijuoti į Prancūziją, jos ir stengiasi. Pasirodo, prancūziškai vyksta ir fizinio pamoka. Tai jau tiesiog pasityčiojimas iš Lietuvos kultūros ir mūsų švietimo idėjų. Ir dar baisiau: tos pačios programos autorės dar samprotauja, kad ir etikos dalykai bus dėstomi angliškai! Kaip galima etiką, kuri susijusi su mūsų kultūrine tapatybe, mokyti angliškai? Štai čia tikrosios mūsų bėdos, bet apie jas nelabai su kuo gali kalbėtis.

Tiesiog yra toks projektas ir jis sąžiningai vykdomas. Kai apie tai paklausiau Europos Taryboje, man buvo atsakyta: tai tik projektas, jūs (jūsų šalis) galite jame nedalyvauti. Bet mūsų „komjaunuoliškas“ aktyvumas peržengia visas ribas, jeigu jau darome, tai darome.

Nereikia pamiršti, kas mes tokie, kur per amžius buvome, ir patys apmąstyti būdus, kaip mums susipažinti su kitų šalių kultūra. Natūralu, kad kuo daugiau kalbų mokėsime, tuo labiau mums atsivers pasaulis.

Ne kartą esu siūliusi Švietimo ir mokslo ministerijai – išmokykime mokykloje dviejų skirtingų kalbų: vieną – germanišką, kitą – romanišką. Ir jeigu vaikas yra motyvuotas – o tokių studentų mes ir laukiame – jis ateis pas mus ir pasirinks atitinkamą studijų kryptį, kurioms mes kuriame naujas programas.

Kalbų per prievartą neįkiši. Ankstyvas mokymasis anglų kalba neleis vaikui pasirinkti, iškreips jos supratimą, uždarys kelius į gimtosios kultūros pasaulį. Ir tai, ką sakė D. Kuolys, turės lemtingų pasekmių. Motinos kalba yra be galo svarbi.

Yra gerai žinoma, kad vaikas, atėjęs iš „pidžino“ aplinkos, mokykloje susikuria savo gramatikas. Nes vienas dalykas yra motinos kalba, tai kalba kaip instinktas, ir visai kas kita – mokykloje mokoma kalba, kuri turi būti išmokta kaip sistema. Taigi vaikai į mokyklą atsineša motinos kalbą, suvokiamą tiesiog instinktyviai ir jaučiamą intuityviai, o mokykloje tą pačią kalbą suvokia jau kaip sistemą. Jie sužino visą kalbos logiką, jos kategorijas, fonetiką, morfologiją, sintaksę.

Kaip pasiekiamas toks aukščiausias kalbos suvokimo lygmuo? O literatūrinė kalba, kaip ją apibrėžia Oksfordo enciklopedija, yra aukščiausias standartinės kalbos etapas. Tai ištobulinta kalba. Kelias paprastas: pirmiausia yra motinos kalba. Toliau – kalbos sistema. Dar toliau – stilistika kaip aukščiausias kalbos mokėjimo lygmuo. Visi etapai yra susiję, integruoti, būtini. Kalbos mokymasis nėra skirtingų kalbų malimas. Kai vaikas ateina į mokyklą, ant jo motinos kalbos statomas naujas namas, paskui stogas, kaminas… Kol šie kalbos vienovės principai nebus suvokti, nieko neturėsime – nei asmenybės, nei kultūrinės tapatybės, nei pilietinio sąmoningumo.

Kiek metų vaikus mokėme testo? Sakydavome, kad testas yra dirbtinis dalykas, bet brukome šį metodą – įrašinėti raideles. Dabar džiaugiuosi, nes matau, kad Švietimo ir mokslo strategijoje visai kitos mintys, programos – kitokios. Literatūros ir tautosakos instituto išleista chrestomatija – visu tuo remdamiesi ir mokydami mes turėsime normalų, protingą, išlavintą žmogų.

Labai tikiuosi, kad naujos programos paruoš mums studentus, su kuriais bus galima protingai diskutuoti apie mums visiems svarbius dalykus. Jie žinos, mokės ir išmanys daug daugiau nei dabartinių neapgalvotų ir Lietuvai nepritaikytų eksperimentų aukos. Brandžiai asmenybei kalba yra ir instrumentas, ir komunikacijos galimybė, ir kūryba.

V. Juknaitė. Ar įmanoma išsaugoti lietuviškumą praradus kalbą? Jau atsakyta, kad ne. Jei prarasime kalbą, prarasime viską. Reikia grįžti prie kokybinio rašinio, apie kurį čia svarstėme porą dienų. Man atrodo, vienintelis kelias – leisti vaikui savo mintis reikšti lietuviškai. Kitos alternatyvos tiesiog nėra. Ir tada nereikės vaikui kalti agitacijos: kaip smagu lietuviškai mąstyti, kaip gera lietuviškai rašyti!

D. Kuolys. Pamėginsiu apibendrinti mūsų diskusiją ir dviejų dienų intensyvų konferencijos darbą. Mes akcentavome porą svarbių temų – lietuvybės įvairovę ir individą, jo savarankiškumą, jo savastį. Vakar tai pabrėžė Mindaugas Kvietkauskas, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, šiandien – Regimantas Tamošaitis.

Asmens savarankiškumas moderniajai lietuvių kultūrai yra ypač svarbus. Mums reikalinga tokia mokykla, kuri stiprintų individą, formuotų asmenybę ir sietų jauną žmogų su tautinės bendruomenės pasauliu, su tautos kultūra. Negalime užmiršti asmens, turime siekti, kad mūsų lietuviškasis naratyvas neįgytų pavergiančio pobūdžio, kad jis būtų išlaisvinantis, o ne užsklendžiantis, parklupdantis.

Įsivaizdavimas, kad palenkdami jauną žmogų savo lietuviškuoju pasakojimu, prispausdami jį prie žemės mes kažką laimėsime, mano supratimu, tėra iliuzija. Jei sugebėsime išauginti sąmoningą Lietuvos žmogų, tai lietuvybė visada bus su juo – ar jis gyvens Lietuvoje, ar kažką veiks užsieniuose. Jis visur turės savo lietuviškąją savastį, ir tai labai svarbu.

Prasmingas D. Pociūtės kalbėjimas apie lietuvybės įvairovę. Regis, mes šiandien pernelyg grumiamės dėl kai kurių „kietų“ pozicijų, o iš tiesų lietuvybėje turėtume tilpti visi – su savo skirtybėmis, savo požiūriais, ir džiaugtis tokia įvairove. Nėra prasminga mėginti kitą užgožti, paneigti, primesti kitiems savąjį lietuviškumo supratimą kaip pranašesnį. Nuomonių įvairovė, intelektualus ginčas, argumentuota diskusija turėtų mums teikti malonumą. Toks būtų laisvos kultūros bruožas.

Kalbant apie lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje derėtų vengti „kietų“ nuomonių, kurios stumtų mus į apkasus, kurios neigtų konstruktyvaus dialogo galimybę. Prisimenu, kaip maždaug prieš dešimt metų kilo idėja atsisakyti mokyklinio rašinio. Tuomet padėtį puikiai apibūdino Marcelijus Martinaitis, konstatavęs, kad iš sovietinės mokyklos atėjęs mokyklinis rašinys tapo štampų kratiniu, jis buvo beprasmiškas. Tada mums atrodė – duosim mokyklai kūrybingą teksto interpretaciją, suteiksim jaunam žmogui priemones, kurios atvers jam kiekvieną tekstą, jis taps savarankiškas, kritiškas, galės viską analizuoti, vertinti ir rinktis. Literatūros interpretacija atrodė kaip išganymas, – štai ko reikia jaunam žmogui.

Tačiau greitai teksto interpretacija buvo suprimityvinta, susiaurinta, atsieta nuo kontekstų, paversta spekuliatyviu tuščiažodžiavimu. Ji tapo tokia pat primityvi kaip ir sovietinis rašinys.

Šiandien svarbu išvengti kito kraštutinumo – mėginimo apsiriboti tik biografijomis ir kontekstais, kad vėl nebūtų viskas suprimityvinta ir po dešimties metų vėl nereikėtų grįžti atgal. Nes autoriaus biografija ar kultūrinis kontekstas jokiu būdu negali pakeisti ar išstumti paties teksto, literatūros, meno kūrinio. Įsivaizdavimas, kad pasakojimai apie autorius ir epochas mums leis atsisakyti kūrinio, yra klaidingas. Išlieka ir teksto interpretacija, ir subtili teksto analizė, nes be to nėra literatūros suvokimo. Jei būtume išlaikę interpretaciją su kontekstais ir ją gilinę, sukultūrinę, ir jei egzaminas šių metodų nebūtų suprimityvinęs (tos egzaminų užduotys ir reikalavimai!), tai viskas būtų gerai.

Su a. a. prof. Vanda Zaborskaite taip ir buvo svarstyta: teksto interpretacija atvers žmogui kelią į kultūrą, atvers jam plačius kontekstus, o ne uždarys formaliose teksto struktūrose. Tačiau mokyklinė interpretacijos praktika suskaldė bendrą kultūros vaizdą, paliko jauną žmogų tarp šukių, paliko be rišlaus pasakojimo. Todėl šiandien mums reikėtų apie lituanistiką mokykloje svarstyti ne arba–arba, bet ir–ir. Reikia ne šokti nuo vienos nuostatos prie kitos, bet jas jungti, požiūrius plėsti. Jungčių nedera prarasti, neatsisakykime to, ko išmokome, tik papildykime kūrinio suvokimą gilesniais ir platesniais aspektais.

Lituanistikai reikalinga požiūrių įvairovė, o ne unifikuotas žinojimas. Taigi nedarykime klaidų ir nebūkime per daug kategoriški.

Net šiandienos V. Daujotytės pranešimas apie lietuvių literatūrą ir jos autorius, išverstas į mokinio kalbą, galėtų būti puikus tipinis rašinys. Buvo išryškinta lietuvių literatūros tradicija, aptarti Maironis, Antanas Baranauskas, Adomas Mickevičius, o jų kontekste palygintos dvi asmenybės – Justinas Marcinkevičius ir Sigitas Geda. Tik perrašyk mokinio kalba ir turėsi puikų rašinį… Tačiau siūlyčiau to nedaryti, o ypač vengti to tipinio rašinio, kurio taip pasigenda kai kurie sutrikę mokytojai. Tipinio rašinio tiesiog nėra. Naivu būtų tikėtis, kad bus parašytas ir paskelbtas tipinis rašinys, kurio pavyzdžiu sekdami visi Lietuvos lituanistai imtų treniruoti mokinius.

Apibendrindamas pokalbį apie lituanistikos įvairovę ir neabejotiną individo svarbą atsakysiu ir į Regimanto gražią provokaciją: tikrai gražu turėti motiną Žemaitę ir tėvą Donelaitį, bet, turint tokius nuostabius tėvus, nereikėtų pamiršti ir jų tėvų, senelių, prosenelių.

Apskritai neapsiribokime vien tėvais, mums svarbi visa mūsų giminė ir jos garbinga istorija. Nepamirškime prosenelio Jono Radvano, kad ir lotyniškai rašiusio, neužmirškime ir prosenelio Abraomo Kulviečio, prosenelio Konstantino Sirvydo, taip pat lenkiškai kalbėjusio senelio Adomo Mickevičiaus, dėdės Cz. Miłoszo…

Sudėję visą įvairovę su visa plačia lietuviška gimine, neatsisakydami nieko, iš ko per amžius augo Lietuva, būsime turtingesni, stipresni, atsparesni laiko permainoms.

Parengė Regimantas Tamošaitis

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“

www.punskas.pl

2012.01.05


Prisijunkite prie diskusijos