Džonatanas Polardas – išdavikas ir melagis


Print

Labai “spalvinga” asmenybė, nuolat pažeidinėjusi įstatymus šalies, kurioje jis įsigijo aukštąjį išsilavinimą (1976 m. baigė Stenfordo universitetą), šalies, kurios, atrodo, nelaikė savo tėvyne; melagis (mėgo draugams pasakoti, kaip jo šeima 1968 m. bėgo iš Čekoslovakijos, kai jo tėvas buvo demaskuotas kaip CŽV rezidentas Prahoje), dezinformatorius (kartą jis pats sau pasiuntė telegramą: pulkininkui Polardui). Jungtinėms Amerikos Valstijoms Polardo veikla brangiai kainavo, kaip ir kiekvieno ilgai nedemaskuoto šnipo. Polardas pats prisipažino savo kuratoriams Izraelyje perdavęs daugiau kaip 800 slaptų publikacijų ir daugiau kaip 1000 telegramų.

JAV gynybos ministras Kasparas Vainbergeris yra pasakęs: “Man sunku įsivaizduoti didesnę žalą, kurią galėtų patirti mūsų šalies nacionalinis saugumas”. Kai kurie Polardo pavogti dokumentai buvo ypač slapti, kai kurie, prokuroro Devido Henesono žodžiais, “neturėjo jokio ryšio su Izraeliu ir galėjo būti panaudoti tik kaip mainų objektas su kitomis šalimis JAV nenaudai”. Kai kurie Polardo parduoti dokumentai galėjo atsidurti Maskvoje per vieną sovietų “agentą”, dirbusį Izraelio vyriausybėje. Polardas “apšvietė” daug amerikiečių slaptų agentų, dirbusių arabų šalyse, Izraelis galėjo juos lengvai perverbuoti. Polardo išdavystę amerikiečiai vertino kaip “ištiso agentūrinio tinklo žlugimą”. Izraelio šnipas leido savo kuratoriams nusikopijuoti savo tarnybinį pažymėjimą, o tai reiškė, kad atsirado galimybė šį dokumentą padirbinėti ir prieiti prie slaptos informacijos bei teikti ją kitiems savo agentams.

Minėjome, kad Polardas buvo apgavikas. Anketoje jis neteisingai nurodė savo išsilavinimą, ankstesnę darbovietę, todėl 1979 metais tapo JAV Karinio jūrų laivyno žvalgybos darbuotoju. Atsivėrė plačios galimybės šnipinėti, atsivėrė galimybė prieiti prie “visiškai slaptos” informacijos, prie “griežtai riboto panaudojimo” informacijos. Ir Polardas ėmė veikti. Pirmiausia užmezgė kontaktą su Pietų Afrikos Respublikos pasiuntinybės karo atašė. Vos “nesudegė”. Jeigu KJL vadovybė būtų buvusi reiklesnė ir budresnė, JAV Polardas nebūtų atnešęs tiek nuostolių. Tačiau taip neatsitiko: Polardas išsilaikė, ilgainiui vėl įgijo pasitikėjimą ir 1984 m. buvo paskirtas Karinio jūrų laivyno kriminalinės tardymo tarnybos analitiku. Vėl galėjo prieiti prie slaptos informacijos: slaptų iš palydovų darytų fotografijų, galėjo skaityti labai slaptų CŽV agentų, dirbusių užsienyje, ataskaitas.

Polardas atkakliai ieškojo jam lengvai pasiekiamos informacijos realizavimo galimybių. Taip jis suartėjo su Izraelio slaptosiomis tarnybomis, veikusiomis Vašingtone, Niujorke. Jis buvo pristatytas pačiam Rafaeliui (Rafi) Eitanui, Izraelio žvalgybos veteranui, vadovavusiam LAKAM.

Prasidėjo prabangus gyvenimas: ištaigingos kelionės laivais ir traukiniais, naujos sąskaitos bankuose, juvelyrinės parduotuvės…

Paryžius. Polardas konspiraciniame bute, o jo sužadėtinė Ana Chenderson – juvelyrinėje parduotuvėje. Jai pasiūlyta išsirinkti vestuvinį žiedą. Išsirinko: su briliantu ir safyru, 10 tūkst. JAV dolerių vertės. Išvykstant iš Paryžiaus Polardą “nupirkęs” verbuotojas iš Izraelio Sela jam perduoda dešimt ar dvylika tūkstančių dolerių grynais: prabangiai kelionei – Rivjera, Italija, Šveicarija ir Vokietija. Dosnusis Sela pažada Polardui kiekvieną mėnesį mokėti po 1 500 dolerių. Tačiau tai ne riba. 1985 m. pavasarį Polardo “uždarbis” padidėjo iki 2 500 dolerių. Be to, jo globėjai pažadėjo prabangią povestuvinę kelionę po Europą. Polardas ir Chenderson susituokė Venecijoje, paskui sėdo į Rytų ekspresą ir išvyko į Ciuriką, į Izraelį. Kelionė ištaiginga, už 700 dolerių.

Izraelyje jaunavedžiai buvo sutikti kaip brangūs svečiai. Vietoje vestuvinės dovanos – 10 000 dolerių smulkioms išlaidoms. Ir tai dar ne viskas. Dar Izraelio valstybės pasas su Polardo fotografija, bet Dani Koeno vardu. Dar sąskaita Šveicarijos banke, kur jau padėta 30 000 dolerių. Dar pažadas, kad jo “dėkinga tėvynė” į tą sąskaitą kasmet dešimt metų iš eilės perves po 30 000 dolerių. Ilgainiui Džonatanas Polardas tapsiąs Dani Koenu ir persikelsiąs į Izraelį.

Tačiau sėkmė nuo žmogaus kartais ima ir nusisuka. Ypač tada, kai jis praranda saiką, peržengia padorumo ribas, kai per gyvenimą eina melo kojomis.Tos kojos ir Polardą, ir jo žmoną nuvedė į Amerikos kalėjimą. 1990 m. balandžio mėnesį Ana Chenderson išėjo į laisvę, nes buvo nuteista tik penkeriems metams kalėti, o Džonatanas Polardas, reikia manyti, tebesėdi iki šiol, nes nuteistas iki gyvos galvos.

Beje, jeigu tikėti Anos Chenderson žodžiais, Amerikos kalėjimas primena Aušvico koncentracijos stovyklą Antrojo pasaulinio karo metais. “Omenyje turiu medicininį aptarnavimą ir įvairiausius piktnaudžiavimus”, – vienoje televizijos laidoje kalbėjo šnipo žmona.

O Izraelyje Polaradas – joks šnipas, greičiau vos ne nacionalinis didvyris, kurį atkakliai siekiama išlaisvinti. Septyniasdešimt Izraelio Kneseto (parlamento) deputatų dar 1988 m. kreipėsi į JAV prezidentą Ronaldą Reiganą su prašymu sutuoktiniams suteikti malonę ir išleisti juos į laisvę. Polardo šalininkai jį lygino su Alfredu Dreifusu, nes abu esą žydai. Tačiau Dreifusas nebuvo šnipas, o Polardas nebuvo antisemitizmo auka, jis buvo šnipas ir pats save tokiu pavadino. Nepaisant to, Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Šamiras tuo pačiu reikalu kreipėsi į JAV prezidentą Džordžą Bušą (vyresnįjį). Bet ir vėl nesėkmė. Kitas Izraelio ministras pirmininkas  Icchakas Rabinas pabandė sugraudinti JAV prezidentą Bilą Klintoną, tačiau taip pat nieko nepasiekė, nors Klintonas pažadėjo Justicijos ministrui rekomenduoti sušvelninti Polardui bausmę. Manoma, kad 1996 m. dar vienas Izraelio ministras pirmininkas Šimonas Peresas vizito JAV metu irgi ieškojo gailestingumo.

Štai taip reikia mylėti savo didvyrius.

Nuotraukoje: Izraeliui dirbęs šnipas Džonatanas Polardas su savo žmona.

2011.05.27 


Prisijunkite prie diskusijos