Drąsa būti laisvu


Print

1918 m. vasario 16 d. iškiliausių to meto Lietuvos vyrų parašais buvome amžiams įpareigoti ne tik atkurti, iškovoti, bet ir išpuoselėti valstybės laisvę. Tai nesibaigiantis kūrybinis procesas, pareikalavęs daug aukų, reikalaujantis visų pastangų ir jėgų šiandien.

Kaip ir žydų tauta, išsivadavusi iš Egipto vergijos, mūsų tauta iškart netapo laisva. Reikėjo nueiti ilgą kelią iki Pažadėtosios žemės. Vienas baisiausių išbandymų, ištikusių šiame kelyje – aukso veršio garbinimas. Tik atlaikiusieji šį išbandymą gavo laisvę – nesutapatindami laisvės su pinigais, su nauja vergija.

Laisvė kurti atveria ir laisvę kurti aukso veršiui. Tai niekuo nesiskiria nuo kūrybos, skirtos okupantui pagarbinti. Ir atlygis vienodas – materialinės gėrybės. Taigi laisvė iškėlė kur kas daugiau klausimų, nei buvo iškėlusi nelaisvė. Ten viskas buvo aišku – noriu būti laisvas ir to siekiu. Gyvenimą ir kūrybą pašvenčiu šiam tikslui.

Bet štai aš – laisvas. Kas gi toliau?..

Nėra uždraustų temų, uždraustų išraiškos formų. Kurk, ką tik nori ir kaip nori. Štai čia ir paaiškėja, ko kas yra vertas. Lengviausia būtų susirasti išorinių priešų ir su jais kovoti, konkuruoti, taip save apgaudinėjant, neva kovoju už kūrybos laisvę ir tiesą…

Tačiau išorinis priešas – tik saviapgaulė, nes jį nesunku įveikti, pavyzdžiui, gerai įvaldžius Ezopo kalbą: gali kalbėti apie ką nori, kalbėti laisvai. Bet ar turiu ką pasakyti?.. Štai čia ir iškyla pagrindinė laisvės sąlyga ir užduotis – išlaisvinti save nuo vergo savyje, be baimės atsiverti tiesai. Be prietarų ir išankstinių nuostatų pažvelgti į žmogų savyje, nes tik tai, kas labai asmeniška, yra ir visuomeniška, tik tai mums atveria galimybę susikalbėti. Tai vartai į laisvę.

Bet tam reikia drąsos. Tačiau kūrėju būti neprivalai. Neturi drąsos visiškai atsiverti – ir nereikia, niekas neverčia būti kūrėju. Tapk meno vartotoju ir padėk įgyvendinti kito žmogaus kūrybines idėjas. Tai ne mažiau reikalinga tautai ir tėvynei, kad apsisaugotume nuo laisvai, be cenzūros plūstančių savų ir svetimų “kūrinių” iš seniai laisvų šalių. “Kūrinių”, skirtų aukso veršiui pagarbinti.

Laisvė – tai laisvas pasirinkimas, kai renkantis reikia ne tik žinių, bet ir drąsos pasakyti, kad tai, kas kitų garbinama, nebūtinai yra vertinga. Nebijoti minios nuomonės – laisvo žmogaus privilegija. Šią privilegiją gauna tik laisvas žmogus laisvoje šalyje.

Taigi norėčiau paklausti – ar politiškai nepriklausoma šalis jau laisva?.. Ar šalis, kurioje tiek daug netiesos, jau laisva?.. Ar jos menininkams užtenka drąsos būti laisvais?..

Laisvė – tai kasdieninis klausimas, kasdieninis naujas atsakymas, jos negalima išmokti kaip himno – atmintinai ir visiems laikams.

“Draugas”, 2010 02 13.

Vytauto Visocko nuotr.

2010.03.10


Prisijunkite prie diskusijos