Dvi „Misija Sibiras“ ekspedicijos išvyksta į Kazachstaną


Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su „Misija Sibiras’18“ komanda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai pakeitė ekspedicijos planą ir ketvirtadienį abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.

„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.

Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, kad į šias vietas buvo perkelta beveik 50000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse. Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.

Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis.

„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.

„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, trečiadienį priėmusios „Misija Sibiras“ dalyvius, jokios dirbtinės kliūtys negali sukliudyti pilietinei jaunimo iniciatyvai pagerbti stalinizmo aukų, kaip neįmanoma nuneigti istorinės tiesos apie mūsų tautos patirtą genocidą. Ši atmintis visada bus gyva, ir tai patvirtina jaunimo patriotinis pasiryžimas atlikti šių metų žygius, nepaisant trikdžių. Šiemetinė misija yra išskirtinė dar ir tuo, kad ji taip pat įprasmina Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Valstybės susigrąžinimas buvo didžiausia mūsų tremtinių ir politinių kalinių svajonė bei viltis.

Šalies vadovė dar per pirmąją kadenciją, 2011 m. spalį, lankydamasi Kazachstane, nuvyko į vieno iš lagerių vietą – ALŽIR (Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny – Akmolinsko Tėvynės išdavikų žmonų lageris), kur buvo ištremtos lietuvės moterys. Prezidentė ten atidengė atminimo akmenį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.19; 08:00

print