Edvardas Čiuldė. Demonizuoti ar nedemonizuoti?


Print
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako, kad nereikėtų demonizuoti vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių specialistų, tų dorų valstybės tarnautojų, pasišventusių labai atsakingam ir sunkiam darbui. Taip ministras reaguoja į kilusį žmonių masinį pasipiktinimą, pasipylusius prakeiksmus, pamačius, kad kai kurie šios tarnybos specai pradėjo drastiškai savivaliauti, kartas nuo karto be jokio pagrindo paimdami vaikus iš šeimų.

Tačiau dabar visų pirma užkliūna pati formuluotė, kad esą kažko nereikia demonizuoti, tampanti atgrasi dėl pernelyg dažno vartojimo, pykina širdį žodžiai, dėvimi taip dažnai, jog gali susidaryti įspūdis, kad mūsų pasauliui iškilo baisus demonizavimo pavojus, kur tik vienas kitas šviesuolis vis dar  bando išsaugoti sveiko proto likučius, atsispirdamas viską pajungiančiai demonizacijos pagundai. Žinia, išsireiškimas – „nereikia demonizuoti“ yra įkyrėjusi mąstymo ir kalbos nuodėva, kitaip tariant, klišė, savo tuščiaviduriškumu prilygstanti nebent taip pat dažnai vartojamam beminčiam išsireiškimui, kad neva Lietuva jau padarė ar nepadarė savo namų darbus; pastarasis įvaizdis paprastai yra forsuojamas kalbant apie šalies santykius su ES institucijoms ir kviečia įsivaizduoti, kad ta Lietuvėlė yra nepažangiausia klasės mokinė, tarkime, į debilizmą linkstanti paauglė, kurią galima išgelbėti nebent tik užkrovus nepakeliamą naštą namų darbų. Kaip atrodo, tai yra tos dvi klišės, kurias labiausiai myli Lietuvos klišiai.

Ministras L. Kukuraitis yra geras, empatiškas žmogus, sugebantis užjausti ne tik jo pavaldume esančius darbuotojus, tačiau ir kitus Lietuvos žmones – tiek tėvus, tiek vaikus. Tai leiskite pasakyti be jokios užkulisinės ironijos šešėlių, pastebint, kad sugebėjimas išsaugoti žmogišką jautrumą, užimant aukštą postą valstybės tarnyboje, nėra tokia jau dažna kaip mums to norėtųsi tarnautojo pasija, taigi yra net labai godotina vertybė. Tačiau, pamintykime kartu, koks prisiekęs demonizuotojas įstengtų įsprausti bent uodo snapą į situaciją, kai vaikų teisių apsaugos tarnyboje įsidarbina ir skandalo centre atsiduria už kriminalinį nusikaltimą teistas, ne kartą už administracinius prasižengimus baustas, su nacistine simbolika užsižaidęs žmogus, koks spalvų sutirštinimas galimas tokiu atveju, kai susiduriame su mūsų tikrovės akibrokštu, pranokstančiu labiausiai ligotą vaizduotę?

Kitas tos pačios serijos pavyzdys, kurio neišneša net paprastai daug ką linkusi sutirštinti vaizduotė, yra faktas, kad to paties Kauno vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė apsimelavo prieš visą Lietuvą labiau prasikišančiu pavidalu nei sugebėtų tai padaryti pati nešvankiausia tamsaus kaimo boba. Ar šio fakto konstatavimas rodo kažkokį mūsų polinkį į demonizavimą?.. Visai nesiruošiu tvirtinti, kad padėtį čia padėtų atitaisyti iškviestas egzorcistas, tačiau, kaip atrodo, patalpų detoksikacija tikrai praverstų…                       

Kas be ko, galima spėti, kad Kauno skyriuje dirba ne vienas pasišventęs savo darbui žmogus, mums nežinant apie jo nuveiktus gerus darbus. Tačiau kyla klausimas – kodėl į paviršių šio skyriaus veikloje prasimuša būtent bukaprotystės pavyzdžiai? Kaip atrodo, tuščioje vietoje tokie dalykai neatsiranda.

Diržai. Slaptai.lt nuotr.

Leiskite priminti, kad visų pirma Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus, anuo metu buvusio savivaldybės pavaldume, konformistinis apsiribojimas, pataikaujant miesto mero Andriaus Kupčinsko tėvo, vieno iš violetinės isterijos kurstytojų, paranojai neleido užkardyti Garliavos skandalo dar užuomazginiame pavidale. Dabar tas pats skyrius, įgijęs naują, respublikinį pavaldumą apturėjo naujosios konjunktūros orientyrus, siekdamas visus pralenkti įgyvendinant nesveikos bernevernet įtarumo metodologijos apvaisintoje dvasioje sukurptas direktyvas. Kauno skyrius konjunktūros lenktynėse, užsimojęs žiemos metu visą žemę apsėti kukurūzais, įsiveržė į priekį, savo pavyzdžiu parodydamas, kad tiesmukiško prisitaikėliškumo ir pigios konjunktūros mentalitetas anksčiau ar vėliau pražysta bukaprotystės žiedais. Vardan pilnesnio vaizdo prisiminkime tai, su kokia panieka ir pasišlykštėjimu violetmečiu buvo vartojami žodžiai „biologinė motina“, savo ruožtu šiandien labai panašiai intoksikuotos bernevernet metodologijos dvasioje į vaikus žiūrima kaip į nuodėmės vaisius, o šeima yra traktuojama kaip baisiausių nuodėmių potenciali irštva (toks požiūris neturi nieko bendro su krikščionybėje išpažįstama gimtosios nuodėmės mistine doktrina arba, dar daugiau, yra diametraliai priešingas krikščionybės kaip meilės religijos nuostatoms).

Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo. Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta.

Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu. Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai prasidėjusiose diskusijose mane nuliūdino, beveik pravirkdė garbusis profesorius Dainius Pūras, žymus vaikų psichiatras, kadaise garsinęs Lietuvos vardą tarptautinių organizacijų vadovo poste, ir, kas yra ne mažiau svarbu, anąkart sugebėjęs labai tiksliai įvertinti Garliavos istorijos falšą. Anąkart profesorius kalbėjo labai išmintingai, o dabar – retransliuodamas kažkokius sąmonės automatizmus, nematydamas reikalo peržengti tarptautinių organizacijų robotizuotos naujakalbės stilistikos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dainius-puras-vaiku-teisiu-apsauga-ir-pagalba-seimai-tarptautines-patirtys-ir-lietuvos-situacija.d?id=79690149. Ką reiškia tokie pasakymai, kad Lietuvai vaikų teisėse nereikia išrasti dviračio, jos bėda neva yra ta, kad nesugeba atlikti namų darbų? Tokiais ne kartą jau girdėtais užkeikimais siūlomas tas pats bernevernet puoselėjamas idealas, nekvaršinant galvos, kad trolių (norvegiškai troll) žemės pavyzdys netinka Lietuvos lygumoms. Nežinau kodėl taip yra, bet bernevernet ideologiją puoselėjantys žmonės dažnai mėgsta pameluoti arba yra linkę kalbėti šalia tiesos. Profesorius sako, kad reikia laikytis Vaiko teisių konvencijos nuostatų, užmiršdamas paminėti, kad ta pati Norvegija ratifikavo minėtą konvencija tik visai neseniai, smarkiai spaudžiant pasaulio bendruomenei.  

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visa bernevernet sukurta infrastruktūra ir prieštaringa pasaulinė šlovė vaiko teisių užtikrinimo požiūriu nė iš tolo negali prilygti paprastai žmogiškai nuovokai apie tai, kad net tokiu atveju, kai vaikai iš šeimų yra paimami ne be didesnio ar mažesnio pagrindo, už tėvų nuodėmes visų pirma yra baudžiami vaikai.

2018.11.30; 05:12