Edvardas Čiuldė. Dviejų žmogaus išniekinimų paralelės


Print
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne visi mes turėjome galimybę šeštadienį dalyvauti Lietuvos didvyrio Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvėse. Aš pats guodžiuosi bent tuo, kad vienas mano šeimos narys, gyvenantis Vilniuje, atvyko į nukankinto didvyrio pagerbimą šv. Jonų bažnyčioje, nusilenkė nuo visos šeimos.

Kita vertus, kartu su didžiąja Lietuvos dalimi, prigludusia prie ekranų, labai atidžiai sekiau TV transliacijas iš laidotuvių, palaikų palydas į amžinojo poilsio vietą. Nebus gėda prisipažinti, kad ašaros ne tik tvenkėsi akyse, bet ir riedėjo skruostais. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų  ne tik graudu, bet drauge ir ramu ant širdies, – nors taip negalėtų būti iš principo gyvenant labai neramiais laikais. Šįkart viešai noriu padėkoti šalies politinei valdžiai, kurią pats esu ne sykį koneveikęs, kartais net labai drastiškai. Neužtenka pasakyti, kad valdžia padarė tai, ką ir turėjo padaryti, neva kitaip pasielgti negalėjo. Valdžia labai retai padaro tai, ką žada žmonėms ir privalo padaryti, tačiau šįkart tikrai nepasišiukšlino, suvokusi momento reikšmingumą, parodžiusi reikiamą dėmesį didvyrio pagerbimui.   

Mūsų susikaupimas šįkart buvo toks orus, kad net išprovokavo isterišką Kremliaus reakciją. Žudikų, prievartautojų, grobikų moraliniai palikuonys išdrįso viešai suabejoti mūsų teise tinkamai palaidoti savo didvyrius, pagerbti laisvės karį.  Gal po šio Kremliaus  išpuolio atsitokės net ir tie bendrapiliečiai, kurie, visiškai atitrūkę nuo tikrovės, vis dar vapa apie būtinybę ieškoti labiau diplomatiško tono su kaimyniniu režimu ir palaikyti draugiškus santykius su didžiąja rusų tauta. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš jau nieko gero nelinkiu tautai, tapusiai nešvankumo užkrato Žemės planetoje židiniu.

Tačiau be didesnių užuolankų, esant progai, pasakysiu ir tai, kad A. Ramanausko-Vanago kankinystė primena kitą atvejį, o būtent teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo ir  išniekinimo orgijas, tebesitęsiančias iki šių dienų.

Kapinėse žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausiate, – kas gali būti bendro tarp šių šiurpių, bet iš pirmo žvilgsnio mažai panašių įvykių… Ogi tiek vienu, tiek kitu atveju šlykštūs žudikai nesitenkino žmogaus gyvybės sunaikinimu, bet siekė išniekinti asmenybę pačiu žiauriausiu būdu, suteršti jo atminimą net po mirties. Teisėjo, pasiuntusio mafijos princą į kalėjimą, pasalūniškas nužudymas, drauge apšaukiant jį pedofilu, yra tokio paties braižo akcija kaip ir iškrypėliškos vaizduotės kgb budelių pašaukimo demonstracija kastruojant savo aukas. Tokie užmanymai gali užgimti tik dušanskių galvose.

Labiausiai mane neramina mintis, kad tikriausiai visi be išimties Lietuvos gyventojai gerai supranta, kas yra teisėjo nužudymo ir dergimo tikrieji užsakovai, tačiau ne vienam pasirodė patogiau ir saugiau apsimesti, kad kažko nesupranta, o kai kas net pabandė pasinaudoti situacija, siekiant pelnyti papildomų politinių dividendų. Todėl dėl to paties aiškumo leiskite pastebėti, kad kitais atvejais tokie labai  gerbtini žmonės kaip Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis, Nijolė Sadūnaitė (sąrašą būtų galima pratęsti) teisėjo nužudymo istorijoje stoja dušanskizmo pusėje ar net patys tampa naująja dušanskių generacija.

Sakykite, ką norite, bet Neringai Venckienei prokuratūros į jaučio odą surašytas kaltinimų raštas tik iš tolo žiūrint atrodo grėsmingai. Atidžiau įsiskaičius, nesunkiai pastebėsime, kad eilinis advokatas ne vieną išsakytą eksteisėjai prokuratūros pretenziją galėtų susprogdinti lengvai kaip muilo burbulą, blogiausias dalykas, kas jai iš tiesų gali grėsti pagal oficialiai pareikštus kaltinimus, yra didesnė ar mažesnė bauda. Kyla klausimas – kodėl N.Venckienė taip bijojo atvykti į apklausas, kad net ryžosi gultis ant operacinio stalo, o vėliau, panaikinus teisinę neliečiamybę, dingo iš šalies kaip iššauta raketa? Taigi, labai tikėtina, kad ne oficialiai pareikšti, bet dėl tyrimo taktikos dabar nutylimi dalykai yra tikrosios įtampos tarp N.Venckienės ir Lietuvos teisėsaugos šaltinis. Kaip atrodo, N.Venckienė taip pat nutuokia arba net tiksliai žino, kad teisėsauga iš tiesų žino daugiau nei skelbiasi.

Anksčiau ar vėliau užstoja didžiojo aiškumo metas.   

2018.10.08; 17:20