Edvardas Čiuldė. Gandro mirtis


Print
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Artėjant rudeniui ne vieną iš mūsų pasitinka staiga užstojusios melancholijos išbandymai. Kartais tokia melancholija paliečia tarsi dūžis į pačią šerdį, kartais kaip dingtelėjusi nejauki mintis apie tai, kad netrukus reikės grįžti į darbus, prasidės kasdieniniai dalykinio pasaulio rūpesčiai.

Jeigu norite sužinoti mano ypatingąją nuomonę, pasakysiu be užuolankų, kad prisijaukinta depresija turėtų būti laikoma natūralia žmogaus būsena, o ne nukrypimu nuo normos arba kažkokiu negalavimu. Tiesą sakant, didesnį rūpestį sielos prižiūrėtojams turėtų kelti nei iš šio, nei iš to prasiveržęs žmogaus linksmumas, kaip virusas prisikabinusi gera nuotaika, vidurį nakties pasigirdęs isteriškas juokas. Iš tiesų, tokie geros nuotaikos priepuoliai rodo, kad kažkam neliko tikėtis jau nieko gero, žmogus prarado paskutinius vilties likučius.

Daug metų atostogauju tame pačiame kaime, kartas nuo karto grįždamas į tiesioginę akistatą su gamta, praverdamas duris į prarasto rojaus vaizdus vaizdelius. Tačiau šios vasaros įspūdžiai iškrinta iš įprasto atostogų konteksto kaip nutrūkusi vaizdo juosta su bėgančiais kadrais be nuorodų į sąryšingą visumą. Kiekvienas vaizdelis čia įgyja autonominę vertę, kai net vadinamoji gamtos grožio patirtis netampa vienijančia siužetine linija. Tarkime, grožis pats savaime neturi jokio siužeto, fabulos, laimingos pabaigos, tačiau mūsuose laikomasi nuomonės, kad grožis yra viena iš fundamentaliausių žmogaus vertybių, leidžiančių šiai protingai būtybei iš neutilitarinių įspūdžių apie pasaulį sudėlioti prasmingą mozaiką. Tačiau po šios vasaros įspūdžių jau būčiau linkęs manyti, kad tai, ką apytikriai vadiname grožio patirtimi, yra nuoroda į klaikią beprasmybę  ir skausmą.

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiekvieną vakarą iš lauko terasos palydime saulėlydį tarsi žiūrovai teatro scenoje, stebintys nebylią dangaus pantomimą. Kiek kairiau atsiveriančiai didingai saulėlydžio panoramai, šalia kažkokių apleistų sandėlių ir elektros pastotės ant labai aukšto stulpo stūkso gandralizdis su taip pat saulėlydžio užburta ir nutykusia gandrų porele. Sakau „stūkso“, nes šįkart netoli apsigyvenę gandrai surentė tokią įspūdingą buveinę, kurią pavadinti lizdu nevirsta liežuvis, čia greičiau tiktų kalbėti apie vaiduoklišką gandrų pilį su prailginto torso saulėlydyje siluetais.

Kaimynė juos pavadino „bevaikiais gandrais“, nes, kaip galop išaiškėjo, tapo nepaslaptimi visam kaimui, šįkart gandrai nesusilaukė gandriukų. Tačiau, regis, sutaupytą meilę jie atiduoda vienas kitam, dažnai skabydami ir kedendami vienas kito plunksnas, prieš saulėlydį sustingdami susiglaudę snapais arba persikryžiavę kaklais.

Kartas nuo karto rytais kažkuris iš jų, tikriausiai gandrė, išskridusi pasižmonėti arba šiaip kažko pasmalsauti, tupia į sodybą ant buvusios daržinės pastato ir ironiškai stebi šunelį, kuris duodasi be atvangos, pykdamas dėl tokio neprašyto svečio. Kaip atrodo, dabar mane ir svečią ant stogo skiria tik permatoma plėvelė, kurią nesunkai perplėšę, galėtume pasilabinti, artimiau susipažinti, pakalbėti apie vasaros orus, nepalankius daržams derėti ir varlių derliui.

Apskritai net ir bevaikiai gandrai dienomis visados kažką veikia, netupi tuščiai savo lizduose, o  dažnai darbuojasi laukuose, žingsniuodami paskui traktorius ir kombainus, matuodami atlaisvintus plotus ilgažingsniu.

– Ar bevaikiai gandrai išskrenda anksčiau, – klausiu labai naiviai kaimynės, tarsi nujausdamas kažką negero, neišvydęs tų gandrų iškart lizde, kai po kelių dienų išvykos į miestą grįžau atgal. Tada ir sužinojau nejaukią naujieną, kad dar vakar žmonės matė suvažinėtą gandrą pakelėje, išsidraikiusį tarsi nukritęs sklandytuvas per didelį plotą.

Vakarui stojus ir prasidėjus saulėlydžiui mačiau tik vieną porelės gandrą, sugrįžusį į lizdą, dabar visą susikūprinusį, su nuleistu snapu kažkur giliai po kojomis, kartas nuo karto pakeliančio galvą, regis, tik įkvėpti oro už deginančio skausmo rato. Skausmo poza buvo tokia monumentali, neįtikėtina, prasikišusi virš viso pasaulio, nusileidus saulei, kad drįsčiau spėti, jog krauju apsiliejusiame danguje gedėjo gandras savo gandrės, o ne atvirkščiai, nes, tegu atleidžia man feministės, gamta dailiajai lyčiai suteikia didesnių plastikos galimybių pakelti siaubą, praradus savo antrąją pusę.

Gandriukai jau paaugę. Vytauto Visocko nuotr.

Žinia, gandrai gyvena poromis, o ne bendruomenėmis su jų terapinėmis funkcijomis, gandrai neturi bažnyčių ar paslaugių godėjų, galinčių padėti apmalšinti skausmą tokioje meilės katastrofoje. Žmogus panašioje situacijoje, kai nieko nelieka, dar turi galimybę užpilti akis, paskandindamas likusias vienatvės dienas taurelėje. Nesakau, kad tai yra gerai, bet tikrai ne tiems duota teisė smerkti, kurie nieko nenutuokia apie gandro kančią, nekalbant apie  žmogaus būties savitumą. Žinoma, neturiu ketinimų įpiršti fantasmagoriškos nuomonės, kad ir gandrai turi teisę vartoti alkoholį, tačiau nenuslėpsiu fakto, jog gedėdamas dėl gandro antrosios pusės mirties su kaimynu ištuštinau kadaise atsivežtą iš Dzūkijos butelį, kurį jau buvau užkeikęs iki pasaulio pabaigos, taupiau lemiamai gyvenimo akimirkai. Iš tiesų, nieko gero  nebelieka tikėtis, kai gandro įvaizdis yra pradedamas eksploatuoti blaivybės industrijų naudai.

Vėl grįžtant prie grožio potemės, prisipažinsiu, kad jau daug metų įvairiuose forumuose bandau mokslingą publiką pripratinti prie iš pirmo žvilgsnio netikėtos išvados, kad filosofinė grožio teorija lietuvių kalboje randa labai svarbu etimologinį pasufleravimą, pastebint, jog  nuoroda „gražus/graži“ yra labiau pirmapradės nuorodos „­gr­ąžus/ grąži“ derinys ar net vedinys. Dar kartą kviečiu nepražiopsoti to, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitai tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t .y. atgręžia, prikausto dėmesį savo savaiminiu vertingumu, tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis.

Kita vertus, jeigu anksčiau bent man labiau akivaizdi buvo ta grožio patirties pusė, kurią galima sieti su dėmesio atgręžimu, išvydus būties didingumą, dabar greičiau –  klaikiai skaudinanti grožio patirtis, kuri liudija apie nusigręžimo didingumą. 

Grožis – tai  didingas  gamtos abejingumas mūsų žmogiškiems lūkesčiams.

2018.11.06; 07:50