Edvardas Čiuldė. Homoseksualizmas su žmogišku veidu (III)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtų klaikiai nepadoru, jeigu aš ar kitas Lietuvos pilietis laikytųsi požiūrio, kad jau vien dėl savo, pasakykime taip, tradicinės seksualinės orientacijos esame pranašesni už bendrapilietį homoseksualų žmogų. Tikriausiai visi sutiksite, kad heteroseksuali orientacija savaime nėra joks mūsų nuopelnas ar atpildas už gerus darbus, kaip ir konvertitu, t. y atsivertėliu čia tapti tikriausiai neįmanoma.

Vienoje archainėje žydų maldelėje yra sudėti žodžiai: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi ir ne žydu“, – tačiau blaškyti Kūrėjo dėmesį dėkojant už tekusią mums seksualinę orientaciją, kaip atrodo, jau būtų  didelis persistengimas. Neabejoju, kad gyvename tik vieną kartą, tačiau išpažįstantys karmos dėsnius gali pabandyti įsivaizduoti, kad heteroseksualus vyras, pernelyg užrietęs nosį dėl savo taisyklinga vadinamos seksualinės orientacijos, kitame gyvenime būtinai atgims moterimi lesbiete. Todėl nesiruošiu čia kažką perauklėti, tačiau prisipažinsiu, kad kuo toliau, tuo labiau nesugebu suprasti  mums bandomos įpiršti mąstymo logikos, kad visuomenės pažangos klausimas iš esmės susiveda į homoseksualumo pašlovinimo užduotį su keliais dėl įvairovės prikabinamais pribumbasais.  

Tarkime, homoseksualas čia visų pirma yra suprantamas kaip padidinto rūpesčio objektas dėl jo interesų tariamo ar tikro pažeistumo, todėl visuomenė laikoma modernia tik tokiu atveju, kai ji sugeba su forsuota atida pasirūpinti homoseksualais, tarsi niekados nesubręstančiais vaikais. Tačiau be didesnio intarpo homoseksualas čia suprantamas ir kaip savaiminis pažangos variklis, pažangos figūra par exellence

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nebūtinai tokį pasikėlimą į dausas populiarina išimtinai tik LGBT bendruomenės žmonės, tikriausiai dar labiau homoseksualo figūros sureikšminimu Lietuvos žemėje yra suinteresuoti vadinamieji pažangiečiai, homoseksualų gretose rasdami palankią dirvą radikaliam sąmonės nutautinimui, dar kitaip tariant, tokie štai homoseksualų piemenys, kurie išstato seksualines mažumas į priekį kaip patrankų mėsą su jų gretose išugdyta giežta antilietuviškumo pathos nuostata. Jeigu pastebėjote, ką tik vardan homoseksualizmo su žmogišku veidu idėjos pabandžiau užsistoti bendrapilietį homoseksualą, darydamas pauzę ir neperskubėjęs su išvada, kad neva homoseksualumas yra toks spaudimas į smegenis, kuris tiesiogiai lemia tautinio nihilizmo suvešėjimą žmogaus dvasioje, palikdamas daug laisvos vietos skaitytojo įsivaizdavimui, kad antitautiškumas čia greičiau yra neliestų dirvonų potencialumas, progresyvistams nepraleidžiant progos įdirbti ir aktualizuoti tokius dirvonus savo naudai.

valatka_3
Rimvydas Valatka

Paprastai gyvenimo gėlėmis vadiname vaikus. Tačiau garsusis Rimvydas Valatka niekados nepraleidžia progos būtent homoseksualus pavadinti žemės druska, auštančio ryto gaivia rasa ar kažkaip panašiai. Kaip dabar jo, tokio saldžialiežuvio, nepavadinsi homoseksualų draugu. Tačiau drauge ir kainą anas už savo meilikavimus užplėšia nežmonišką, vedančią į žmogaus sąmoningumo bankrotą. (Kažkas manęs neseniai paklausė – ką tau blogo padarė tas Valatka, kad tu ant jo taip pyksti? Atsakau – nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, nes jis, būdamas redaktoriumi, uždegdavo žalią šviesą net ir  mano  negrabiems, be pridėtinės konjunktūrinės vertės pasisakymams. O pykstu aš ne ant Valatkos, bet ant savęs  dėl to, kad kažkada jį laikiau puikiu žmogumi, įžvalgiu  žurnalistu – pastabiu laikmečio metraštininku, galiausiai – talentingu redaktoriumi. Tačiau kai šis buvęs žurnalistas šiandien sako, kad Vytis yra balvonas, kažkas apsiverčia taip pat ir mano viduriuose, – viliuosi, kad tokio fiziologinio konstatavimo, atsakant į klausimą, turėtų užtekti.)

Tikriausiai tik komunistai sugebėjo iki tokio begėdiško lygio klastoti sąvokas, be visa ko kito, išverčiant jas į priešingą pusę, kaip šiandien pažangiečiais pasivadinantys propagandistai. O  mūsų tarpusavio pažiūrų kardinalų priešiškumą liudija ir tai, kad homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą vadinamieji pažangiečiai sieja su žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus. Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.

Priminsiu, kad „Puotos“ fabula yra labai paprasta: pažįstamų būrelis susirinko paminėti vieno iš jų pergalę poezijos turnyre ir jaukioje namų aplinkoje nusprendė iš eilės pasakyti panegiriką Erotui, meilės dievui, pašlovinti dažnai nutylimus šio dievo žygdarbius. Taigi pokalbis iš tiesų vyksta apie meilę, grožį ir gėrį. Iš dialoge randamų vienas už kitą įtaigesnių pasisakymų (Agatono himnas Erotui pašlovinti visus lenkia poetiniu virtuoziškumu), dėl mūsų pasirinktos temos plėtotės išskirkime Pausanijaus, kuris aptaria homoseksualios pasijos Eroto reikalus, iš Sokrato, atvėrusio Eroto kaip būties sampratos įvaizdinimo per kūrybinį žmogaus veržlumą perspektyvą, pasisakymus. Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmasis iš žinomų senovės Graikijos žmonių homoseksualizmo kritikas, nors niekam tiesiogiai  jokio pikto žodžio anas čia nepasako, o tik pasidalija savo giluminėmis įžvalgomis apie žmogų kaip kūrėją. Būtų nuodėmė nepastebėti, kad Platonas bent šiame dialoge numanomų Sokrato oponentų nesukarikatūrina, nepalengvina jų svorio sparingo dvikovoje.

Sofistas Pausanijas sako, kad yra du Erotai, t. y. žemiškasis ir dangiškasis. Pirmasis esą siejamas su vulgaria vyro ir moters meile, o antrasis yra pakylėtos vyrų tarpusavio meilė globėjas. Pausanijas pripažįsta, kad kai kuriose šalyse homoseksualūs santykiai yra smerkiami, taip esą yra ten, kur valdo barbarai. Be visa ko kito, Pausanijas piktinasi, kad jo meto visuomenėje laisvosios moterys turi pernelyg daug teisių (įdomu, ką apie šį diskutanto pastebėjimą pasakytų mūsų dienų feministės, neretai palaikančios pažangos ideologiją).

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Pausanijas nusako tai, kas yra homoseksualumas? Jis pateikia logiškai tikslų net žiūrint iš vėliau atsiradusios sąvokų apibrėžimo logikos viršūnių dalyko nusakymą, per nuorodą į artimiausią gimininę sąvoką, drauge pažymint to dalyko rūšinį skirtumą, kad tai yra savanoriška vergystė. Kas be ko, kalba sukasi apie jaunuolio vergystę vyresniam pagal amžių vyrui, kuris čia yra vadinamas mylėtoju.

Koks yra tokios vergystės tikslas? Perskubėjote, jeigu pagalvojote apie kažkokio malonumo vaikymąsi. Kaip sako Pausanijas, tokios savanoriškos vergystės tikslas yra tobulumo siekimas. Taigi jau čia yra keliamas pažangos reikalavimas aukščiau visko. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad to meto visuomenėje išplitusi homoseksualumo praktika drauge buvo ir jaunuolių įvesdinimo į politinį elitą technologinė priemonė, lėmusi partijų, įtakos grupių, politinių klanų formavimąsi. Taigi, kaip atrodo, ES politikai, gražbyliaudami apie atsinaujinimo siekius, dažnai suka jau kadaise ištryptu keliu.

Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu nepacitavę minėtojo Agatono dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą: „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“. Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai „Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie  įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.

Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prietaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa,  kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjunga leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reiškiasi nemirtingumo pradas“.

Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją,  kuri net pagal savo etimologinę apibrėžtį yra meilė, ne kitaip. Tikriausiai neatsitiktinai vėliau F. Nietzsche filosofiją pavadino linksmuoju mokslu. Tačiau esame girdėję ir tai, kad filosofija nesišypso dekostruotiems žmonėms, o akį kartais pamerkia tik vyrams ir moterims…

2021.11.10; 14:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.