Edvardas Čiuldė. Ką senelis padarys, viskas bus gerai


Print
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius

Yra  tokia lietuviška pasaką apie tai, kaip senelis išsiruošė parduoti arklį, o pakeliui į turgų vedamą arklį išmainė į karvę, toliau karvę – į avį, avį – į žąsį, žąsį – į vištą, vištą savo ruožtu – į supuvusių obuolių maišą, o čia – mainų grandinė tarsi ir baigiasi, nes niekas nieko nenorėjo mainyti į prasmirdusią obuolių krūvą.

Pavargęs nuo tokių mainų senelis užsuko pailsinti sielos į smuklę, sutiktiems klausytojams viską išklodamas apie savo mainikavimo istoriją ir pasiektus rezultatus. Žmonės esą klausydamiesi apie tokius dyvų dyvus juokėsi, drauge perspėdami senelį, kad anas gaus pylos nuo savo senelės arba net bus išvarytas iš namų už tokį savo neregėtą kvailumą. Tačiau senelis įrodinėjo priešingai, kad bet kokiu atveju senelės bus tik išgirtas, išbučiuotas, anajai kartojant nepaneigiamą išvadą: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.

Skirtingą nuomonę turinčioms pusėms susiginčijus, senelio besiklausantys žmogeliai pasižadėjo atpilti statinę aukso, jeigu taip ir būtų, kad senelė jokių priekaištų nepareikštų, o tik girtų savo senelį be saiko už pridarytus nuostolius, kartodama išankstinę tiesą, kad senelis niekados neklysta. Žinia, tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, senelis neturėjo progos slapčiomis perspėti savo senelės, taigi visi abejojantys turėjo progą atvykę į vietą įsitikinti, kad senelė iš tikrųjų gyrė senelį už kiekvieną mainų pasirinkimą labai nuoširdžiai, be jokios inscenizacijos, mainikavimo sekoje įžvelgdama didžiąją senelio išmintį, kartodama išankstinę tiesą – ką senelis padarys, viskas bus gerai.

Esu net keletą kartų bandęs atpasakoti šį siužetą savo karštai mylimai žmonai, slapta vildamasis, kad ji sugebės įžvelgti šios nuostabios pasakos išmintingąją potekstę, tačiau su dideliu liūdesiu skubu pranešti, kad visa, ko sulaukdavau išvardijęs  legendinę progresijos seką, buvo tik įsirėžusi rūpesčio raukšlelė mylimosios kaktoje su klausiamąja intonacija – ar kartais šitas vyrukas jau nebando man iškišti už vertingą dalyką supuvusių obuolių maišo? Tačiau, norite tikėkite, norite ne, stebuklinės pasakos siužetą apie nuostabią senelę, niekados nenusivylusia savo seneliuku, į mūsų tikrovę tobulai perkelia toks Mečislovas Laurinkus, niekados nepraleidžiantis progos rasti užtariamąjį žodelytį dabartinės Rusijos režimui, beatodairiškai demonstruojantis savo ypatingąją nuomonę net tada, kai visas civilizuotasis pasaulis jau suka nosį nuo V.Putino regresuojančių mainikavimo pasirinkimų kaip nuo vis labiau nemaloniais kvapais atsidengiančios mėšlo krūvos (žinoma, garsusis polemistas šitai daro su tarsi ir privaloma retorine figūra, kad esą tai ir tai nėra labai gerai, bet…).

Kas be ko, ne vienas toks M.Laurinkus yra mūsų padangėje, tačiau buvęs VSD vadas, teisindamas šiandieninės Rusijos nusikaltimus, išsiskiria ne tik ypatingu nuoseklumu ir nuodugnumu, bet ir nesumaišomo kolorito seneliukės iš pasakos logika, pavyzdžiui, tvirtinant, kad nėra labai gerai, jog Rusija užpuolė Ukrainą, bet… Ukraina yra korumpuota šalis ir t.t.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus

Klausiate – o kur pasakininkas pradangino aukso statinę? Tarkime, už prizą čia lieka įsitikinimas, kad net Vladimiras nuodytojas visų neišnuodys, galimas daiktas, nuolankiausiųjų ims ir pagailės…

Kartais M.Laurinkus dar ir pagąsdina mus dėl to, kad jeigu nebūsime tokie geri, kaip norėtų anoji pusė, Rusija Lietuvoje gali dar labiau išplėsti savo agentūrinę veiklą. Jeigu šitaip kalba žmogus, stovėjęs ilgą laiką prie Lietuvos žvalgybinių pajėgumų sukūrimo ištakų, reikia manyti, kad žino, ką sako, ar ne? Tačiau žmogaus iš pašalės teisėmis pastebėsiu, kad pats M. Laurinkus yra tokia stambiagabaritė figūra, kad jo advokatavimas Kremliui atstoja kelis Rusijos įtakos agentų legionus arba, kitaip tariant, kai yra toks M. Laurinkus Lietuvoje, Rusijai šnipai čia tampa nereikalingi, būtų tik tuščias pinigų mėtymas, nereikalingas veiklos dubliavimas.

Žinoma, pats M.Laurinkus nėra joks Rusijos agentas, ginkDie, niekas nedrįstų taip net pagalvoti! Kita vertus, ilgiau pamintijęs, pradedi suprasti, kad nebūtų taip pikta, jeigu žmonės, kuriuos bent aš mintyse vadinu V.Putino gėjais, būtų tik pasižadėję Rusijai agentai nei tokiu atveju, kai kvailumas ir šrioderiškos prabos falšas kyla iš mūsų gretų tarsi ir savaiminiu pavidalu. Toks agentas gali būti anksčiau ar vėliau sustabdomas, o kvailumas yra beribis, jo niekaip neužkardysi!

Kad ir kaip būtų, nereikia laikyti kitus kvailesniais už save (tarsi smegenėlės net po žiemos niekam neatitirpsta), tvirtinant, kad advokatavimo pasija Rusijai kyla iš meilės tiesai ir noro įveikti informacinio karo prieštaras.

Ką tik aptartos pasakos siužetas pritaikomas dar ir kitu atveju, stebint tai mainikavimo logiką, kai neva vadybiniais sumetimais, siekiant radikalaus švietimo ir mokslo įstaigų veiklos optimizavimo, Lietuvoje yra naikinamos lituanistikos katedros universitetuose ir lituanistinio profilio mokslinio tyrimo institutai tarsi ir bandant įpiršti nuomone, kad vadybiniu požiūriu lietuviu būti jau neapsimoka. Tokią vadybos logiką pavadinkime būtent supuvusių obuolių maišo vadyba, – bet apie tai plačiau pakalbėsime kitą kartą.

2018.03.29; 06:08