Edvardas Čiuldė. Kaip kaunietis pardavinėjo žemę Plungės rajone

Tikriausiai apie nieką kitą per savo ilgai nusitęsusį gyvenimą nesu kalbėjęs taip patetiškai kaip apie žemę, – regis, net ir  ankstyvosios jaunystės eilėraščiai, skirti mylimajai, buvo labiau taupūs. Toks jau esu, Dievas tai mato! Dabar žvilgtelėjęs į save per distanciją pagalvojau, kad, galimas daiktas, šio autoriaus nenumaldomas užsidegimas žemės pašlovinimui yra nulemtas valstietiškos prigimties, patyrusios dekadentišką virsmą, nes pirmasis iš savo giminės jis nutolo nuo žemės, paliko ją našlauti dar gyvas būdamas, pasirinkdamas arti ne žemės, o knygų dirvonus. Tačiau, kaip visi gerai suprantame, likimo atskirtas nuo savo meilės objekto žmogus nenustoja mylėti, greičiau yra taip, kad toks objektas tampa dar labiau nerimastingu, įgyja skausmingo ilgesio pavidalą.

Apie žemę galima kalbėti ir labai konceptualiai. Viename iš mokslinių straipsnių prieš beveik dešimtmetį įrodinėjau, kad žemės idėja yra sumenkinama, žemės vaizdinys nususinimas, kai žemė imama traktuoti tik kaip ūkinės eksploatacijos objektas (šia tema straipsnis  „Žemės prasmėvaizdis ir ,pasiklydusio valstiečio‘ kolizija“ buvo publikuotas žurnale Kultūros barai (2013 m., Nr. 12), trumpą straipsnio anotaciją galite rasti čia)

Tokiam Arkadijui Vinokurui, rašiusiam, kad Lietuva be ES teisyno yra tik žemės gabalas, esu bandęs viešai paaiškinti, kad, Lietuvos žemę suprantant kaip gabalą, pats Lietuvos vardas praranda prasmę. Žinia, žodį „gabalas“ paprastai vartojame niekinančia prasme, o žemė lietuviui jokiu būdu nėra gabalas, bet tobula visuma net ir tokiu atveju, kai jis nuosavybės teisėmis disponuoja atskira žemės valda. Kitas dalykas, kad kalbėtis apie tai su Arkadijais yra tuščias reikalas.

Pereinu prie liūdniausio savo išpažinimų momento, konstatuodamas faktą, kad, gerą dešimtmetį nuomavęs paveldėtą iš mirusių tėvų žemę Plungės rajone, visiškai šalia daugumai mūsų gerai žinomo Kulių mietelio, aplinkybių verčiama nusprendžiau ją parduoti, besiguosdamas mintimi, jog parduodama žemė niekur neiškeliauja, ji –  ir toliau lieka Lietuvoje, puoselėjama nuoširdžių  ūkininkų. Tačiau nutolusiam kalbamu momentu nuo žemės reikalų skaitytojui galimai bus įdomu ir naudinga sužinoti tai – kaip tokie žemės pardavimo reikalai Lietuvoje vyksta, kokios neįtikėtinos teisinės kolizijos čia gali iškilti?

Nusprendęs parduoti tau nuosavybės teise priklausančią žemės naudmenų žemę, privalai kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri tave nukreips į rajoninį padalinį – šiuo konkrečiu atveju tai buvo Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo skyrius. Už atitinkamą mokestį minėtosios tarnybos skyrius sutvarko dokumentus ir yra įpareigotas pasiūlyti pirkti už nustatytą pardavėjo kainą parduodamą žemę kaimyninių sklypų savininkams. Kaip dauguma tikriausiai žino, pardavėjas neturi „laisvo mandato“ siūlyti pirkti žemės naudmenų žemę visiems Lietuvos piliečiams, jam rankos yra atrišamos tik tokiu atveju, jeigu besiribojančių žemės sklypų savininkai nesutinka pirkti žemę už nurodytą pardavėjo kainą. O pasakojamą tragikomišką istoriją iš pradžių lydėjo staigi, gudresnį žmogų turėjusi priversti sunerimti sėkmė, kai siūlomą pirkti žemę pardavėjo nurodyta kaina žaibiškai įsipareigojo nupirkti stambių ūkininkų šeima, jeigu neklystu, šalimais jau disponuojanti 200 ha žeme, drauge pateikusi raštišką įsipareigojimą sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį pagal pardavėjo nurodytas sąlygas.

Tačiau susisiekus su potencialiais pirkėjais, teko nuryti karčią piliulę, išaiškėjus, kad jie toli gražu nesiruošia pirkti žemę už įsipareigojime nurodytą kainą, reikalaudami numušti tą kainą bent 33%. Taigi net ir man, neturinčiam prekinių santykių patirties žmogeliui, tampa aišku, kad minėtas įsipareigojimo sandoris yra apsimestinis, siekiant užblokuoti pardavimą ir galimai puoselėjant nelabai sąžiningas užmačias pusvelčiui įsigyti žemę. Ar padės čia kantrybė, patekus į nešvankaus šantažo spąstus? Kaip supratau iš Tarnybos skyriaus darbuotojų mandagaus paaiškinimo, dabar pardavimas sustoja, tačiau įdomiausia tai, kad jeigu kitą kartą, tarkime, po metų vėl nuspręsiu tą pačią  žemę parduoti, esą vėl Nacionalinei žemės tarnybai privalėsiu mokėti mokesčius, tarnybos darbuotojai vėl siūlys žemę pirkti artimiausių sklypų savininkams, taigi, kaip atrodo bent man, tas pats ratas gali apsisukti iš naujo, kai melagingai pirkti įsipareigos tie patys žmonės.

Kaip jau užsiminiau, skyriaus darbuotojos buvo  pavyzdingai mandagios, tačiau dėl jų neutralumo ir bešališkumo būčiau linkęs net labai abejoti, nes įstatymas čia buvo išaiškintas taip, tarsi jis gina sukčiauti nusiteikusį žmogų, o apgautą ir išjuoktą pilietį palieka ant ledo. Kažkas čia ne taip su teisine logika, ar ne? O savotiško pikantiškumo šiai įstatymo logikos pažeminimo situacijai pagal galimai jau vietovėje nusistovėjusius papročius teikia tai, kad apsimestinį sandorį su sukčiavimo elementais mano aptariamu atveju pasirašė Plungės rajone garsi Petrauskų šeima. Dabar jau nerimauju, kad man galiausiai reikės primokėti vien už įžūlų ketinimą parduoti žemę įtakingiems provincijoje žmonėms, žinomiems Plungės rajono politikams.

Ne, jokiu būdu nerinkau gandų, nesamdžiau seklio, landžiojančio po nešvarius marškinius, čia paminėsiu tik tuos kelis faktus, kurie yra lengvai randami pagūglinus internete. Kaip matosi iš nuotraukos, labai simpatiška moteris Daivutė Petrauskienė yra Kulių seniūnė, aktyvi liberalų partijos veikėja, dalyvaujanti rinkimuose į Plungės savivaldybės tarybą, jos vyras – žaliųjų valstiečių partijos aktyvistas, taip pat minimas rinkimų batalijose. Nežinau to, ar sūnus Andrius jau yra socialdemokratų partijos veikėjas, ar nepartinis, galiausiai būtent jis yra labiausiai žavinga būtybė, neišmainęs Tėvynės į jokias Anglijas, pasilikęs ūkininkauti su tėvais Lietuvos žemelėje. Būtent jis, kalbėjęs visos šeimos vardu, gana ciniškai paaiškino čia dabar aptarto nešvankaus sandorio esmę. Toks jau tas jaunimas, nieko  nepadarysi.

Ne juokais sakau, man kvepia mėšlas, įterptas į arimus, tačiau dabar jaučiuosi iš tiesų įmaknojęs į daug mažiau kvapnią, švelniai tariant, substanciją. Atsiprašau savo protėvio Juozo Čiuldės, tikrojo šios žemės savininko, Kulių knygnešių ratelio dalyvio, įtraukto į visus knygnešių garbės sąrašus, už tai, kad būtent dėl mano neapdairumo jo kadaise sukauptų žemių širdies lobis tapo gobšumo objektu…

2021.12.02; 06:00